Julius Janonis: ne koks iš tikrųjų, o koks buvo patogesnis sistemai

1996-ųjų balandžio 4-ąją pažymėjome poeto Juliaus Janonio 100-ąsias gimimo metines. Okupacijos laikotarpiu vadovėliai, enciklopedijos šį vos 21 metų sulaukusį gabų jaunuolį dažė tik viena – raudona – spalva. O juk tai buvo toli gražu ne visa tiesa. Ko vis dėlto visuomenė iki šiol nežino apie Julių Janonį?

DVIGUBA KLASTOTĖ

Šiaulių J. Janonio gimnazijos mokytojas Jonas Krivickas įsitikinęs, kad daug ko nežino. Trys dešimtmečiai, kai jis ne tik darbuojasi mokykloje, kurioje 1913-1915 metais mokėsi J. Janonis, bet ir yra seniausios mieste mokyklos istorijos puoselėtojas. Kuriant buvusios Berniukų gimnazijos muziejų stengėsi surinkti viską, kas įmanoma, ir apie poetą, kurio vardu ji pavadinta 1946 metais.
Maždaug prieš 15 metų lankantis Biržuose, muziejaus darbuotoja pasiūlė atkreipti dėmesį, kad labai jau keistai Janonių šeimos nuotraukoje sustatyti žmonės – antrosios eilės dešinė pusė tuščia, be to, ant motinos pečių matosi pirštai, nors žmogaus už motinos nėra. „Taip anksčiau nefotografuodavo“, - sakė muziejininkė. Netrukus po to, bevartydamas senus leidinius, mokytojas užtiko nuotrauką, kuri nuo okupacijos metais visur spausdinamos Janonių šeimos nuotraukos gerokai skyrėsi: joje buvo dar vienas šeimos narys – vyresnioji sesuo Marytė. Tai ji buvo „panaikinta“ iš nuotraukos. Tiesa, nevisiškai – šalia motinos stovinti Juliaus sesuo įvardyta kaip Marytė. Nors iš tikrųjų tai buvo jauniausioji sesuo Emilija.

Kam prireikė tos dvigubos klastotės? Į tai, matyt, gali atsakyti tik patys falsifikuotojai. Mokytojo požiūriu, J. Janonio asmeniui tuomet, okupacijos metais, matyt, mažiau kompromituojantis buvo mirusios sesers Marytės vardas, nors ji, kaip ir Emilija, gyveno Amerikoje. Be to, JAV gyvenanti Emilija garsėjo kaip labai religinga.

Šiaulių universiteto rektorius habil. dr. prof. Vincas Laurutis, kuris 1984 metais stažavo JAV, Baltimorėje ir buvo susitikęs su Emilija Janonyte, papasakojo, kad, pasirodo, ji žinojo faktą apie suklastotą nuotrauką, piktinosi tuo. Poeto sesuo sakė: Julius ir Janonių šeima okupuotoje Lietuvoje vaizduojami visai ne tokie, kokie buvo, o iš Juliaus tiesiog stabas padarytas. Ypač pažymėjo, kad brolis poetas buvo labai tikintis, kaip ir visi jų šeimoje, be to, į mokslus jį leido, juo rūpinosi pastorius. Sesuo Emilija visam gyvenimui įsiminė sugrįžusio į gimtinę gimnazisto Juliaus pasakojimą jai apie tai, kaip gražiai Dievas sutvėręs pasaulį, tai pasakojant ant rankos vaikštinėjo boružėlė. Buvo mačiusi ponia Emilija ir filmą apie brolį, sakė, koks siaubas, kaip neteisingai filme parodytas tėvas, apskritai visa jų šeima.

Jaunam mokslininkui, buvusiam J. Janonio vidurinės mokyklos auklėtiniui, visa tai buvo taip netikėta, kad jis tik klausėsi ir nedrįso ką nors sakyti. Tačiau, kaip prisipažino šios knygos autoriui, pirmą sykį taip giliai suvokė „susidvejinimo problemą“. Jis galvojo, kuris teisus – poeto sesuo ar jam sovietinės mokyklos suformuotas įvaizdis? Ir suprato: žmogus vertinamas ne pagal tai, toks buvo iš tikrųjų, o koks patogesnis sistemai.

KO BIJOJO CK?

Niekaip J. Krivickui neišdyla iš atminties poeto 80-mečio jubiliejaus minėjimas senajame Vilniaus operos teatre. Mokyklai iš anksto buvo nurodyta surasti būsimą kalbėtoją iš tribūnos – janonietį, būtinai darbininką. Surado tokią buvusią moksleivę, kuri „atitiko ir kitus anketinius duomenis“, bedirbančią „Verpste“. Kalbą, žinoma, rašė pats mokytojas, po to nešė tikrinimams ir derinimams į kompartijos miesto komitetą, net siuntė į Vilnių.

Kvietimus gavo tik toji verpstietė, mokytojas ir miesto partijos sekretorius. Centro komitete išdavė leidimus į teatrą, ten grąžino ir kalbą. Kalba buvo šiek tiek pataisyta. Kadangi mokyklos pastatas tuo metu buvo remontuojamas, poeto minėjimą janoniečiai surengė statybininkų klube. CK pataisė: „Statybininkai savo klube suruošė minėjimą“. J. Krivickas verpstietei pasakė: „Tribūnoje ištaisyk klaidą“. Tačiau buvusi janonietė perskaitė tekstą žodis žodin. „Kodėl?“ – pasiteiravo mokytojas. Pasirodo, einant į užkulisius, ji buvo griežtai įspėta: „Tekstą būtinai skaityti, nė vieno žodžio nepraleisti ir nepakeisti“.

Scena buvo pilna žymių rašytojų, tarp jų svečių iš Maskvos ir Voronežo, na, ir, žinoma, CK tūzai su Petru Griškevičium priešakyje.

„O didžiulė salė – beveik tuščia: keli žurnalistai, mes – trys šiauliečiai, atstovai iš Biržų rajono Janonio kolūkio ir internatinės mokyklos ir dar keletas žmonių. Vykstant koncertui, sėdėjusieji scenoje persėdo salėn“, - pasakojo mokytojas. Ypač jam įstrigo tai, kad įeinant į teatrą pastatas buvo apsuptas milicijos ir įleidžiama tik su leidimais. O bene daugiausia dėmesio tame minėjime pelnė rusiškai parašytas eilėraštis apie poetą. Vis akcentuojant tautų draugystės idėją.

„IŠ REIKALO DAUG KĄ PRIKŪRĖ“

Kiek tikslios žinios, kad J. Janonis Šiauliuose susitikinėjo su bolševikais, kalbėjo darbininkų mitinguose, organizavo streikus  ir panašiai? Netikėti pasirodo Tomo Stonio ir Mykolo Adomaičio prisiminimai. Šviesios atminties mokytojas, literatūros vertėjas Tomas Stonis ir Julius Janonis gyveno Šiauliuose pas Venclauskius gretimuose kambarėliuose. Ir išėjęs pensijon T. Stonis dažnai būdavo kviečiamas mokyklon, ypač per poeto gimtadienius. Mokytojas pasakodavo, kaip J. Janonis jį politiškai švietęs. „O kartais jau neoficialioje dalyje ir kitaip pasakydavo: „Koks jis ten politikas buvo. Bet kaip reikia, taip ir pasakoju“, - prisimena J. Krivickas, atkreipdamas dėmesį, kad tokius žodžius girdėjęs ne kartą.

Abejonių, kad J. Janonis, besimokydamas Šiaulių berniukų gimnazijoje, buvo didelis veikėjas, kilo ir po to, kai mokyklą aplankė 1914 metais ją baigęs Morisas Melinas, svečias iš Maskvos. Garsus fizikas, profesorius su muziejaus vedėju išvaikščiojo visus Šiaulius, atsiminė kiekvieną senąjį gatvės pavadinimą, čia stovėjusius namus, klasės draugų pavardes, kurias nesunku buvo patikrinti dienyne, mokytojams skirtas humoristines dainuškas, tačiau J. Janonio pavardę girdėjo pirmą kartą.

Matyt, tikrai teisūs tie poetą nors ir trumpai pažinoję šiauliečiai, kad tai buvo labai kuklus, neišsiskiriantis jaunuolis, niekada nelindęs viešumon, nedrįsdavęs ir savo eilėraščių skaityti. Pasakojama, kad Šiauliuose, į „Varpo“ salę, kur vykdavo paskaitos, nuėjęs atsisėsdavo kur nors kampe ir kalbėdavo nebent su kaimynu.

Apie J. Janonio revoliucinę veiklą Šiauliuose bene daugiausia yra rašęs poeto amžininkas Mykolas Adomaitis. Mokytojui su juo teko susidurti kaip Ekskursijų biuro neetatiniam vadovui. Ruošiant naują maršrutą „Žemaičių pulko kovų keliais“ buvo pasitelktas ir poeto jaunystės dienų pažįstamas. Su M. Adomaičiu važinėdamas po Žemaitiją, įsitikino, kad tai labai primityvaus mąstymo žmogus, buvo aišku, kad beveik visi jo pasakojimai laužti iš piršto. „Kai aš pakeliavau su juo ir prisiklausiau tų primityvių pasakojimų, nebetikėdavau tuo, ką Adomaitis pasakoja apie Janonį. Matyt, iš reikalo daug ką prikūrė“, - sako J. Krivickas. Ne, mokytojas neneigia, kad J. Janoniui buvo aktualūs visuomeniniai klausimai. Juk Šiauliuose parašyti patys brandžiausi eilėraščiai. Ir apie kalvį, ir vargšą artoją, ir apie šviesios ateities troškimą. Bet jis buvo poetas, ne veikėjas, žmogus, nemėgęs viešumos, labai uždaras. Senosios kartos šiauliečiai yra pasakoję, kad Julius ypač mėgo senąsias Šiaulių kapines, Stepo Žiupsnio kapą, prie kurio tarp alyvų, prie ežero, dažnai sėdėdavo, svajodavo.

Ir išvaizda poeto buvusi ne tokia, kokį J. Janonį įpratę vaizduoti dailininkai. Mokyklos muziejuje daug dailininkų dovanotų darbų. Dar muziejaus kūrimosi pradžioje čia apsilankęs garsusis varpų muzikos maestro Viktoras Kuprevičius pasakė: „Kodėl dailininkai jį tokį negyvą, rūstų vaizduoja? Jis visai ne toks, normalus vaikinas buvo“.

Drauge su Kuprevičių vaikais – gimnazistais J. Janonis gyveno vos atvažiavęs į Šiaulius. Jei ne jie, kaip kiti biržiečiai, būtų važiavęs mokytis į Panevėžį.

1997-ųjų pabaigoje bandžiau ta tema diskutuoti ir su vienu nevykusios draminės interpretacijos – „Pamilau dangaus žydrumą“ – autoriumi Juliumi Būtėnu. Socrealizmo kanonų atžvilgiu tobulas kūrinys, šiandien įgavęs tragikomedijos bruožų, J. Būtėnui, deja, tebėra beveik tobulas, iškreipto pasaulio, netikrumo, absurdiškumo dramaturgas kol kas nesuvokia ir, aišku, kad jau nesuvoks. Tačiau vieną įdomią smulkmeną, paklausus, ar jis tikrai ir šiandien neabejoja, kad J. Janonis buvo kaip tik toks, rašytojas pasakė. Po to, kai jau buvo parašyta pjesė, J. Būtėnas matėsi su viena iš poeto seserų. „Ji į mane labai piktai pažiūrėjo, - prisiminė J. Būtėnas. – Matyt, todėl, kad aš buvau vienas iš „Pamilau dangaus žydrumą“ autorių. Žinau, kad ji buvo labai religinga, ji nebuvo brolio pažiūrų“.

ISTORIJA, KURIĄ MAŽAI KAS ŽINO

Mokytojas nebuvo skaitęs spaudoje pasirodžiusios informacijos, kad ruošiamasi perkelti Lietuvon poeto palaikus. Jis apgailestavo, kad Beržiniuose, kur įrengta poeto gyvenimui skirta ekspozicija, plėšiamas stogas, išdaužyti langai, nuluptos langinės. J. Krivickas sakė abejojąs dėl sumanymo, nes „nesugebėta išsaugoti namo, kurį, prasidėjus Atgimimui, sutvarkė“, be to, lankantis ten praėjusį rudenį, nemolonu buvo matyti varnalėšom apžėlusį paminklinį akmenį.

J. Janonio sugrįžimo Lietuvon proga J. Krivickas papasakojo „istoriją, kurią mažai kas žino“. Na, o jeigu jos nežino tas, kuris pasšovė poeto palaikus pargabenti gimtinėn, jų tikrai nepargabens. Pasirodo, poetas iš pradžių buvo palaidotas Carskoje Selo (dabar – Puškinas) kapinių pakraštyje. Maždaug septintojo dešimtmečio pradžioje buvo sumanyta jį perlaidoti centre, pastatyti paminklą. Perlaidojimo komisijos pirmininku paskirtas tuometinis LKP CK kultūros skyriaus darbuotojas Vytautas Baniulis. Jis ir papasakojo mokytojui apie problemas, iškilusias perlaidojant.

Toje vietoje, kur ieškojo J. Janonio palaikų, rado keletą laidojimų. Kurie jų poeto, buvo didelių abejonių. „Prie vienų rado mažą kaspinėlį su lotyniškom raidėm – vainiko kaspino dalį. Nutarė, kad ten ir yra Janonio palaikai“.

Netikėtai iškilo dar viena problema: naujasis kapas beveik visas buvo išklotas granitu, palikta tik nedidelė anga, pro kurią karstas su palaikais niekaip netilpo. „Tada nutarė palaidoti šone. Ten yra toks kvadratėlis, kuriame ir klevas pasodintas. Tas levelis užaugo ant Janonio palaikų“.

VIENAS IŠ KURIOZŲ

Šiaulių J. Janonio gimnazijos muziejaus pagrindiniuose fonduose – per 2000 eksponatų. Yra čia ir J. Janonio pirmojo leidimo (1921 m.) raštai, laikraščių su pirmųjų eilėraščių publikacijomis. Yra ir atsiminimų. Tačiau bene originaliausia tai, kas dar neužrašyta, tebepasakojama iš lūpų į lūpas. Pavyzdžiui, kad ir tokia tema: kuriozai, susiję su J. Janoniu.

Vienas iš jų – paminklo mokyklos kieme atsiradimo istorija. Ilgai stovėjo akmuo su nuoroda, kad čia bus pastatytas paminklas. Pyktelėjo direktorė ir kreipėsi į valdžią, kad paskelbtų respublikinį metalo laužo rinkimo vajų. Sumanymas nukeliavo net iki CK, iš kur buvo atsakyta labai kategoriškai: „Visą Sąjunga renka metalo laužą Čiukčiuos pionieriams, rinkite ir jūs. Paminklas yra numatytas Biržuose“.

Teko gudrauti. Statant mokyklos priestatą, direktorė sutaupė 10 tūkstančių rublių, pasikvietė į svečius Biržų konkurse III vietą laimėjusį Romą Kazlauską ir susitarė dėl paminklo statybos. Neoficialiai buvo nulieta cementinė paminklo dalis. Varpui su J. Janonio žodžiais pritrūko pinigų. Įsikišo vietinis „dievukas“ – buvęs janonietis, tačiau vis tiek neapsieita be CK. Galų gale liepė atvežti parodyti modelį. Bevežant gipsinį maketą pro Katedros aikštę, staiga pasikeitė šviesoforas ir stabdant mašiną nukritęs nuo sėdynės jis sudužo. Nebėr ką vežti į CK. Sugrįžęs į Šiaulius, skulptorius iš vario plokščių išpjovė varpo siluetą ir pakabino.
Neseniai vario vagys ir tą patį pavogė.

ARTIMIEJI NIEKO REVOLIUCINGO NEPASTEBĖJO

Šiaulių J. Janonio vidurinė mokykla, išleidusi 145 laidą, vėl susigrąžino gimnazijos statusą. Žinovai tvirtina, jog ji šito tikrai nusipelnė. Ji ir toliau vadinsis J. Janonio vardu. Ir pedagogai, ir buvę auklėtiniai sutinka, kad tarp mokyklos sienų yra mokęsi kur kas labiau nusipelniusių žmonių, tačiau naujo vardo niekas nepasiūlė.

O kad J. Janonis buvo toli gražu ne toks, prie kokio įvaizdžio buvome įpratinti, patvirtina ir dar viena įdomi pažintis.
Šiauliuose gyvena mokytoja Nijolė Nutautienė, kurios dėdė Petras Variakojis Biržuose mokėsi drauge su J. Janoniu. Petrograde buvo sutikęs poetą ir jos tėvas, o mama – Emilija Variakojytė-Januševičienė daugelį dešimtmečių susirašinėjo su jauniausia poeto seserimi Emilija. Vaikystėje mokytojos mama buvo artima Emilijos Ranonytės draugė, kartu mokėsi Biržų keturklasėje, ne sykį lankėsi poeto gimtajame name. Išliko daug įdomių laiškų, nuo pat pirmojo, kur smulkiai aprašoma Janonių šeimos kelionė Amerikon 1921 metų viduryje, iki 1982-ųjų.

- Kaip yra pasakojusi mama, Janoniai gyveno ne taip jau vargingai, - tvirtina N. Nutautienė. Ypač jai įstrigo viena smulkmena. Kažkuriame iš leidinių apie J. Janonį buvo rašoma, kad Janonienė sūnui nieko daugiau neturėdavusi ką atvežti, tik pieno. Emilija Ranonytė rašė, jog tai netiesa. Pakakdavo visko.

Išgalvotas jauniausiajai seseriai atrodo ir J. Janonio susipykimo su Dievu faktas: „Juliui išvažiuojant motina maldaknygę įdavė, jis ją paėmė“.

Iš artimųjų pasakojimų, iš laiškų, kuriuos jos mamai rašė brolis Petras ir jaunesnioji J. Janonio sesuo Emilija, ponia Nutautienė susidarė tokį poeto vaizdą: tai buvo labai tylus, užsidaręs, religingas, neabejotinai talentingas jaunuolis. Artimieji nieko revoliucingo jame nepastebėjo, tik jautrią, užjaučiančią širdį.

***

Žinoma, dveji metai bręstančio žmogaus gyvenime, o dar tokiais laikais, daug ką reiškia. Juk kai 1915 metais Julius išvažiavo į Voronežą, daugiau su namiškiais ir nepasimatė.

„Socializmo teorija atvėrė kritiškai Janonio mąstysenai naujo pasaulio kontūrus: tai bus visuomenė be aukštesnių ir žemesnių klasių, niekam nepripažįstanti jokių privilegijų, teisingai dalinanti tarp visų darbo produktą, nelaikanti ant savo sprando jokios dykūnų gaujos. Poetas išvydo perspektyvą – kitokį gyvenimo būdą, ir tai tapo kruvinos tikrovės pergalingu matu ir poetinio išgyvenimo šviesiąja dalimi“, - tvirtina Vytautas Kubilius (XX amžiaus literatūra. – Vilnius: Alma littera. 1996. – P.68-69), drauge pažymėdamas ir tai, kad „Janonio eilėraščiai yra gražiausi lietuvių politinės poezijos puslapiai“.

„Juliaus poezija – tai grynas proletarų klasės menas, tikros darbininkų giesmės, kurios bus pavyzdžiu jauniems proletarų poetams“, - tai ištrauka iš pirmosios J. Janonio knygos įžangos, išleistos jau nepriklausomoje Lietuvoje (Janonio raštai. – Kaunas: „Varpo“ bendrovės spaustuvė. 1921. – P.4). Kai nutrūko J. Janonio gyvybės siūlas, iki  Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo buvo likę aštuoni su puse mėnesio.