Dailės terapija, kas tu?

Šios painiavos klampina, tarsi iškreipia tik besiformuojančios dailės terapijos disciplinos suvokimą Lietuvoje. Natūralu, kad kyla paprastas klausimas: - DAILĖS TERAPIJA, KAS TU?

Kaip rašo T. Dalley, dailės terapijos esmę sudaro veiklos, kurios metu kas nors kuriama, gydomasis poveikis. Manoma, kad esmingiausios žmogaus mintys ir emocijos, kylančios iš pasąmonės, išreiškiamos veikiau vaizdais, o ne žodžiais. Svarbu suvokti tai, kad dailė ir terapija nėra sinonimai ir visa meninė veikla tikrai nėra gydanti. Kūryba gali būti labai aiški pasąmoninių simbolių kalba, tačiau terapinėje erdvėje šia kalba nesiekiama estetinio vaizdo, nesiekiama itin kontroliuoti vaizdinius ar eskizuoti, kad jie būtų tinkami. „Kai dailė yra būdas bendrauti, išreikšti savo jausmus ir mintis, kurie paskui aptariami su dailės terapeutu, žmogus gali ir protu ir jausmais įsigilinti į paveikslo reikšmę, susiedamas ją su savo paties gyvenimo situacija“. Dažniausiai žmonės į dailę ir jos taikymą terapiniu aspektu žiūri pagal tai, kaip jie suvokia save, savo kūrybinius ar terapinius gabumus. Esti tokia žmonių grupė, kuri mano, jog būti dailės terapeutu nereikia jokio išsilavinimo, reikia tik mokėti kurti. Būtų naivu manyti, kad tai teisinga. Visų pirma, tai nesąžininga. Visų antra, toks drąsus žmogus labai rizikuoja kitų likimais ir žaidžia kitų jausmais.

Dailės terapija -  skirtingų disciplinų simbiozė, ji nėra naujas reiškinys ar svetimkūnis bendrąja prasme. Ši sritis, kurią imtasi taikyti medicinoje, ir ne tik kaip užimtumo terapiją, pradėjo formuotis XX a. 4 dešimtmetyje. Ji sėkmingai auga. Užsienio praktika parodė, kad dailės terapija yra viena iš galimybių, kuri klientams suteikia papildomą priemonę kalbėti. Šiuo metu Lietuvoje įvairiose gydymo įstaigose dailės terapija taip pat pradėta integruoti į bendrą gydymo procesą, o dailės terapeutai tampa komandos nariais. Dailės terapijos specialybė taip pat yra funkcionuojanti. Lietuvoje ji startavo tik 2013 metais, dar savo studijų net nepabaigė pirmoji laida, tad tinkamą išsilavinimą turinčių nėra daug, tik dailės terapijos pionieriai.  Tai štai retorinis klausimas, ar kūrėjas, kuris visą laiką dirbo savo studijoje, gali būti terapeutas bei dirbti komandoje pateikdamas tikslines pastabas apie kliento būklę, dinamiką?

Žinoma, galima manyti, jog dailės pamoka taip pat gali būti vadinama terapija, tačiau reikia nepamiršti, kad tikslai yra ne tie ir terapeuto ten nėra. Terapijos tikslai yra kuriami sąmoningai, atsižvelgiant į klientų grupę, sutrikimus ar poreikius. Dailės terapijos užsiėmimai dažniausiai yra padalijami į dvi pakopas. Pirmoji apima kūrybinę veiklą, antroji – refleksija, kurios metu kalbama apie atlikimo procesą, kūrinį, ką tai sako klientui, kokius kelia jausmus. Visa tai yra labai glaudžiai susiję su kiekvieno asmeniniais išgyvenimais. Kūriniai kartais būna tokie atviri, tokie drąsūs, kad terapeutas privalo gebėti koordinuoti situaciją, išmanyti psichologinius aspektus, gebėti suvokti simbolių kalbą, mokėti tinkamai interpretuoti.

Neignoruojant T. Dalley minčių norisi trumpai referuoti jos pamąstymus kas nėra dailės terapija. Ji teigė, jog dailės terapija nėra skirta tik potencialiems dailininkams arba tiems, kurie akivaizdžiai domisi šiuo dalyku. Dauguma žmonių, kuriems dailės terapija padėjo nebuvo nei piešę, nei tapę. Dailės terapijos specialistai nėra dailės mokytojai. Jie gali būti dailininkai, tačiau turi būti pasirengę suprasti terapijos procesą. Kadangi dailė gali daryti terapinį poveikį, dailės terapijos specialistas turi būti šiam darbui pasirengęs, o savo praktikoje jis turi laikytis griežtų profesinių reikalavimų. Dailės terapija nėra užimtumo terapija.

Taigi, svarbu gebėti susivokti gausiame informacijos sraute, suprasti savo poreikius ir atsakyti į klausimą ar terapija, ar saviraiška šiuo metu yra reikalinga.