Australijoje mirė žymus dailininkas Adolfas Vaičaitis (1915–2015)

Dailininkas garsus kaip knygų ir periodinės spaudos iliustratorius. Lietuvoje iliustravo dr. J. Balio „Lietuviškas pasakas“, L. Dovydėno „Lapino vestuves“, tremtyje –­ literatūros almanachą „Tremties metai“, J. Aisčio „Pilnatį“, J. Kaupo „Daktarą Kripštuką pragare“ ir kitus leidinius. Pažymėtinas ir Vokietijoje 1948 m. išleistas litografijų aplankas – prabangus bibliografinis leidinys.

A. Vaičaitis yra sukūręs daug tapybos, akvarelės darbų, netradiciškų ekslibrių. Dalyvavo parodose Vokietijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. Skaitė paskaitas meno klausimais lietuvių bendruomenei, yra buvęs lietuvių Kultūros fondo Australijos valdybos pirmininku.

Nuo 1949 m. A. Vaičaitis gyveno Australijoje, o pastaruosius 15 metų vasaras praleisdavo Lietuvoje.

2011 m. jis Šiaulių universitetui dovanojo 1160 egz. knygų kolekciją.

Didžiąją dovanotos siuntos dalį sudaro XX a. meno albumai. Bibliotekos lankytojai galės vartyti įspūdingus leidinius su P. Picasso, J. Miro, M. Chagallo, H. Matisso, A. Warholo ir kitų autorių kūrinių reprodukcijomis. Kolekcijoje daug grafikos albumų, leidinių, skirtų senajam Kinijos, Japonijos, Indijos, Amerikos indėnų, Etruskų menui. Unikali dovanos dalis – A. Vaičaičio iliustruotų J. Aisčio, J. Kaupo, V. Kazoko knygų maketai su originaliais piešiniais ir grafikos atspaudais.

Rašytojas, literatūrologas, almanacho Varpai vyriausiasis redaktorius Leonas Peleckis-Kaktavičius 2013 m. išleido biografinę monografiją „Adolfas Vaičaitis. Kaltas, nes tapo menininku“.

Spausdiname jos ištrauką ir keletą iliustracijų iš šios knygos.

Ištrauka iš Leono PELECKIO-KAKTAVIČIAUS biografinės monografijos

„ADOLFAS VAIČAITIS. Kaltas, nes tapo menininku“

    Adolfo Vaičaičio motina norėjo matyti sūnų kunigu, tėvas – advokatu arba daktaru. Nors tėvai turėjo trisdešimt tris hektarus žemės, buto Joniškyje, kur mokėsi progimnazijoje, nesamdė, aštuonių su puse kilometrų atstumą kasdien tekdavo įveikti dviračiu. Buvo trečioje klasėje, kai tėvas užsuko pas direktorių pasiteirauti, kaip sekasi mokslai. Lyg tyčia, buvo visai apleidęs matematiką. Direktorius pagyrė, kad Adolfas mandagus, paklusnus, bet iš uždavinių – dvejetai.

    Parvažiuoja iš progimnazijos tėvas, o sūnus vėl, kaip dažniausiai būna, apsivertęs stalą dažais, kažką paišo. Su botkočiu trinkt per stalą, nubraukė visus piešinius ir dažus ant žemės ir pasakė:

    - Iš tos peckelynės duonos nevalgysi.

    - Vis tiek valgysiu, - po stalu rinkdamas savo brangenybes ir springdamas ašaromis nelabai garsiai atsako sūnus.

    Tada jam buvo vos vienuolika.

    Iš algebros gavo pataisą, tačiau, per vasarą pasimokęs, išlaikė. Pradėjo mokytis Šiaulių berniukų gimnazijoje. Tačiau namuose buvo blogai. Visi susiraukę, visiems atrodo, kad Adolfas veltui duoną valgo.

    Kai buvo trylikos, mirė mama. Adolfui sakė, kad jis dėl šito kaltas. Nors iš tikrųjų mama sirgo mažakraujyste, o daktarai gydė širdį. Dar po metų neliko tėvo. Lyg šiandien pamena: sesuo parašė laišką, kad tėvas labai serga, paprašė parvažiuoti. Tėvas guli lovoje ir sako: „Vaikeli, kam parvažiavai, už savaitės vėl turėsi važiuot“. Taip ir atsitiko.

    Palaidojus tėvus, vyresnieji broliai, sesuo lyg ir turėjo rūpintis juo, gerokai jaunesniu už juos. Bet...

    Tą vasarą į rankas pateko poeto Antano Miškinio redaguojamas žurnalas „Mokslo dienos“. Jame moksleiviai buvo prašomi per atostogas rinkti tautosaką. Adolfas dviračiu apvažiavo Joniškio apylinkes, Žagarę, Akmenę. Už nusiųstą medžiagą iš redakcijos gavo dovanų – Kauno meno mokyklos direktoriaus Igno Šlapelio parašytą knygą „Meno istorijos metmens“. Iki tol dailei gabus vaikas net nežinojo, kad yra tokia mokykla. Apsisprendė nedelsdamas – išvažiavo į Kauną, išlaikė egzaminus, buvo priimtas.

    Prasidėjo pačios sunkiausios dienos. Pačiam reikėjo kapstytis, nes artimieji, kaip ir tėvai, prieštaravę dėl jo troškimo tapti menininku, beveik nepadėjo.

    Lyg šiandien pamena: jam, pirmakursiui, dėstytojas Antanas Žmuidzinavičius sako per paskaitą:

    - Valgyk daugiau košės, tu labai išblyškęs.

    O A. Vaičaitis tyli ir galvoja: „Eik tu, durniau. Kažin kaip pats atrodytum, neturėdamas ką valgyti?“

    Baigėsi tuo, kad Adolfas visai nusilpo, net nebegalėjo paeiti. Tada kurso draugas Juozas Kėdainis ant pečių nunešė jį į stotį ir nupirko bilietą į Joniškį. Sesuo ožkos pienu ir grietine šiaip taip vėl pastatė ant kojų.

    Antrajame kurse pradėjo paišyti laikraščiams, žurnalams. Vis dažniau į kišenę įsidėdavo penklitį. Su Pupų Dėde susipažino. Gyvenimas pasidarė kur kas gražesnis.

    Kuo čia dėtas Pupų Dėdė (Petras Biržys), tais metais su Rozaliūte dainuodavęs „Metropolyje“? Kai kartą į populiariausią  Kauno restoraną užsuko su dailininku Viktoru Petravičium ir rašytoja Liūne Janušyte, kažkuris jų pristatė Adolfą Pupų Dėdei kaip gabų karikatūristą. O P. Biržys, pasirodo, ir pats leido kažkokį žurnaliuką ar laikraštį, todėl pakvietė studentą į namus.

    Toji viešnagė įsiminė dėl dviejų dalykų: buvo ypatingi namai, nes stovėjo saloje, o vaišės tokios, kokių ir norėdamas nepamirši. Pūdyta silkė (mados klyksmas) ir stiklinė degtinės! Bandė atsikalbinėti, sakė, kad tokių dalykų nepraktikuojąs, bet Pupų Dėdei kažkodėl atrodė, jog jaunasis menininkas branginasi.

    - Ai, ai, ai, Vaičaiti, - kitą dieną šiaip taip atsiradus paskaitose, lingavo galvą kursiokė Birutė Vilkutaitytė, kurią – Adolfas dabar neslepia – slapta buvo įsimylėjęs. – O atrodei toks padorus žmogus. Ar bent atsimeni, ką vakar Laisvės alėjoje išdarinėjai?

    Iš tikrųjų nieko baisaus ji ir nepamatė: tik tai, kad Adolfas, prieš Centrinį paštą iš E. Kanto gatvės kirsdamas Laisvės alėją, labai aukštai kilnojo kojas.

    Iš Paryžiaus ir Londono grįžusiai Lietuvon aktorei Unei Babickaitei nelabai sekėsi. „Kuntaplio“ redaktorius Teofilis Tilvytis paprašė padaryti situaciją atitinkantį šaržą.  A. Vaičaičiui norėjosi, kad piešinys būtų įsimintinesnis ir turinio požiūriu. Buvo geri bičiuliai su baleto šokėju Vedegiu (apgailestauja pamiršęs jo vardą), kuris turėjo gabumų ir dailei ir vis ateidavo jų kompanijon su bloknotu ir pieštuku. Įsiminė jo pasakojimas, kaip režisierius aiškino U. Babickaitei, kaip ji turi vaidinti. Jos bandymai vis buvę kažkokie moteriški, juokas, nerimtas reikalas. Ausyse vis skambėjo Vedegio kalba, nes ji buvo nepaprasta, koloristinė. Siužetas gimė ekspromtu: Valstybės teatro fone ant balerūno Vedegio rankų užkėlė U. Babickaitę ir užrašė: Unė by, good by. Pasisekimas buvo didžiulis.

    O čia dar netikėtai loterijos plakato konkursą laimėjo. Tris šimtus litų!

    Šitą įsimintiną įvykį lydėjo dar įsimintinesnis: atšvęsti draugus pakvietė į Čepurnos restoraną, buvusį E. Ožeškienės gatvėje. A. Vaičaitis fundijo trylikai artimiausių bičiulių. Buvo ir karbonado, ir šnapso, ir tokių šposų, kokių, rodės, nė sapne  nesusapnuosi. Kurso draugui Jonui Ferinauskui (o tuomet, be abejo, - Feroni) už bausmę paguldytam ant stalo net žvakes uždegė.

    - Tokių studentiškų išdaigų, kokios buvo mano laikais, kažin ar bebūna, - 2005-ųjų rudenį , prieš pat grįžimą Australijon prie prancūziško vyno taurės kalbėjo A. Vaičaitis. – Jos buvo populiarios visoje Europoje. Iš Vokietijos tas paprotys atėjo.

    Būna, būna, mielas Adolfai, tyliai kartoju. O A. Vaičaitis papasakoja dar vieną, jau su Meno mokyklos dėstytojais susijusią istoriją.

    Apie Vlado Didžioko ir Petro Kalpoko „žygdarbį“ ūžė visas Kaunas. Gerokai išgėrę maestro išsikvietė kučerį, paprašė pririšti juos prie vežimo ir smagiu žingsniu nuo Saulės gimnazijos praskraidinti Savanorių prospektu žemyn, per Laisvės alėją iki Soboro.

    Žinoma, buvo padaryta taip, kaip tiedu smagūs vyrai prašė. Toji žinia ypač patiko studentams.

    Dėstytojai Juozas Mikėnas, Vytautas Kazimieras Jonynas buvo Paryžiaus mokyklos, tai yra to laiko, o V. Didžiokas, P. Kalpokas, Adomas Varnas – realistinio stiliaus, rusų mokyklos meno atstovai, todėl ginčai tarp tų dviejų grupių buvę pastovūs.

    - Ginčydavomės ir mes tarp savęs, jaunieji, - pasakojo A. Vaičaitis, kuris visam gyvenimui į savo svarbiausių patronų sąrašą įrašė J. Mikėną, įdiegusį jam kondensuotą mąstymą. O su Vakarų Europos dailininkais artimiau supažindino vienas geriausių jaunystės laikų bičiulių – Danijos pasiuntinio Lietuvos Respublikoje sūnus Eugenijus Dalcas. Jų nedidelei kompanijai dar priklausė J. Kėdainis. Južinas (taip vadindavo Eugenijų), gerai mokėjęs vokiškai, prancūziškai, atnešdavo jiems įvairiausių dailės albumų, knygų, kurios buvo tikras lobis, nes Meno mokykloje nieko daugiau, išskyrus rusų akademinę mokyklą ir klasikinę tapybą, negalėjai tikėtis.

    Daugiausia iš mokyklos draugų pasiekė J. Kėdainis, Algirdas Petrulis ir, žinoma, Vytautas Kašuba. Anot A. Vaičaičio, dideli Vytauto gabumai jau tada matėsi.

    O patį A. Vaičaitį iš kitų jo kartos (ir ne tik) dailininkų labiausiai išskiria pilkos spalvos pamėgimas. Kas bebūtų – knygos iliustracija, litografija, grafika, mišri technika, - tas pilkumas ne bet koks – turtingas, įvairus. Jį, ko gero, tik jis vienas taip stipriai jaučia ir moka su juo susitvarkyti. Ir potėpis, ir brūkšnelis, ir linija A. Vaičaičio kūriniuose lyg gyvi. Turtingas pilkumas, kitoks žodis čia vargu ar tiktų.

    Kodėl vis tik A. Vaičaičio darbuose dominuoja tokios nepopuliarios spalvos?

    Dailininkas papasakojo, kad, mažas būdamas, labai mėgo žaisti su purvu. Paprasčiausiu purvu. Kadangi šeimoje augo jauniausias, o šalia panašaus amžiaus vaikų nebuvo, teko vienišiaus dalia. Buvo tik du draugai – šuo ir purvas. Ypač mėgdavo žemę po gero lietaus. Kuo tik nevirsdavo tas dumblas, juodžemis. Net nepajusdavo, kad ir rankovės, ir keliai šlaputėliai. Kiek kartų už tokius žaidimus nuo mamos yra gavęs į kailį...

    Kodėl išvažiavo iš Lietuvos?

    Jei ne Šančiuose pirmųjų tremčių dienomis pamatytas vaizdas, A. Vaičaitis niekada nebūtų išvažiavęs. Šitokio siaubo priešui nelinkėtų.

    Kai kitą rytą prie Soboro susitiko Telesforą Kulakauską, šalia pasimaišė ir Stepas Žukas. Telesforas neištvėrė:

    - Kodėl Smetonos neišgelbėjai?

    Paklausė neatsitiktinai: visi žinojo, kad karikatūristas S. Žukas – iš tų, kuriuos vadina komunistuojančiais, o su tapytoju Adomu Smetona jie buvo artimi draugai, bent jau šnapsą kartu gerdavo.

    Klausimą teko dar bent porą kartų pakartoti. S. Žukas atsakyti neskubėjo. O kai atsakė, bičiuliai pasijuto taip, lyg stovėtų ant judančios žemės.

    - Gerai, kad šitą mėšlą išveža, - S. Žuko balsas buvo ledinis.

    Gabaus dailininko, Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos brolio sūnaus likimas tragiškas: ištremtas į koncentracijos stovyklą Uralo kalnuose, mirė kankinio mirtimi. O S. Žukas, su raudonarmiečiais 1941 metais pabėgęs į Rusiją, grįžo keturiasdešimt ketvirtaisiais, kurį laiką vadovavo Dailininkų sąjungai bei dėstė Kauno dailės institute.

    Besibaigiančio karo ir pokario dienas svetur labiausiai primena kelios smulkmenos, kurias iki šiol atsimena su visomis detalėmis.

    Austrija, slėptuvė. Priešais – jauna pora su vaiku. Tos trijulės didžiausia brangenybė – obuolys. Vienintelis. Kas kelios minutės, kol tęsėsi ilgas antskrydis, jie pasikeisdami tą obuolį ... uostė. Šito niekaip nepamirši, sako A. Vaičaitis.

    Kaip ir silkės, kurią miestelio Rotušėj galėjai gauti už vieną markę. Kažkokia pašalpos organizacija dalindavo. Daugiau tokios vietos nebuvo. Taip atsitiko, kad vieną dieną šalia Adolfo atsidūrė iš matymo pažįstamas lietuvis biznierius. Kelneriai, dažniausiai čekai, čia sukdavosi kaip vijurkai – ant rankų susidėję po 5-6 lėkštutes, beveik nepastebimai paimdavo markę ir paduodavo silkę. Tądien aptarnavo padavėjas austras. Pirmasis savo porciją gavo A. Vaičaitis. Kai priešais sėdėjęs tautietis padavėjui padavė penkias markes, austras numetė jas atgal ir nuėjo.

    Kai kaimynas jau buvo išėjęs, A. Vaičaitis paklausė: „Kodėl?“ „O, tie spekuliantai, jie – niekšai. Aš nenoriu iš spekuliantų imti pinigų“, - atsakė.

    - Įsivaizduokit, kokia austrų buvo moralė, - reziumuoja dailininkas. – Spekuliacija ar vagystė jiems atrodė tas pats.

    Vokietijoje, Ravensburge pateko į prancūzų zoną. Čia buvo ir ne vienas iš Kauno laikų pažįstamas menininkas – dailininkai Juozas Olinardas Penčyla, V. K. Jonynas, poetas Bernardas Brazdžionis ir kiti. Geriausiai sekėsi J. O. Penčylai, Lietuvoje pagarsėjusiam šaržų meistrui. Jis pats nuėjo pas prancūzų karininkus, parodė, ką moka, pasakė: „Noriu jūsų šaržus daryt“. Jam davė butą, valgį.

    Kai į Freiburgą atvežė pirmąją impresionistų originalų parodą, A. Vaičaičiui tarsi akys atsivėrė. Sujaudintas, gerai nusiteikęs grįžo į Ravensburgą. Kitą dieną susitikęs J. O. Penčylą rodo Pablo Picasso reprodukcijų katalogą ir sako: „Žiūrėk, kokie darbai“. Kolega vartė, vartė katalogą ir, dideliam Adolfo nustebimui, pasakė: „O jis visai nemoka piešti“.

    Australijoje daug metų artimiausiais draugais buvo grafikas Viktoras Simankevičius ir istorikas Vladas Jakutis. Trys lietuviai Melburne susitikdavo kartą per mėnesį. Šnekėdavosi apie viską, tačiau daugiausia apie meną, politiką. Jau ketveri metai, kai susitikimų prie gero vyno taurės ir lietuviškų pietų nebėra: Vladas mirė, Viktoras sunkiai serga.

    O dar anksčiau, prieš „trijų muškietininkų“ bičiulystę didžiausiu A. Vaičaičio draugu buvo Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Nors architektas buvo gerokai vyresnis, su juo Adolfas turėjo kalbos ir dieną, ir naktį.

    - Kalbėdavome apie viską, - pasakojo A. Vaičaitis. – Jis ateidavo pas mane, aš – pas jį. Išvirdavo kopūstų. Gyveno pajūryje, išeidavom pasivaikščioti.

    Kai Adolfas jau dirbo Miškų departamente, Žemkalnis atėjo pas jį ir pasakė: „Vaičaiti, išvažiuoju į Lietuvą“. Nepatikėjo, todėl pusiau juokais atsakė: „Ir aš, kai sulauksiu šešiasdešimt penkerių, išeisiu į pensiją ir važiuosiu į Lietuvą numirti“.

    Tačiau žinia buvo tikra. Bičiulį lydėjo kartu su Teisučiu Zikaru, žinomo dailininko sūnumi. Tuomet Žemkalnis jau buvo persikraustęs pas savo dukrą Eleną. „Kodėl išvažiuoji?“ – klausė A. Vaičaitis. Jam paaiškino, kad sena pažįstama Michalina Meškauskienė pažadėjusi darbą.

    Susirašinėjo. Kaip pastebėjo A. Vaičaitis, gudriai susirašinėjo, - nė žodžio apie politiką. O kartą Žemkalnis laiške pasiteiravo: ar nepažįstąs žmogaus pavarde Pilėnas. Atsakė: ne. Tada bičiulis paaiškino: buvo toks pas jį atėjęs (tada Vilniuje, Lazdynuose gyveno), klausinėjo apie A. Vaičaitį, gyvenantį Australijoje.

    Netrukus apie paslaptingojo Pilėno vizitus parašė ir Adolfo giminaičiai. Pasirodo, visus artimuosius aplankė – Plikiškiuose, Jankūnuose, Šiauliuose, prašė papasakoti ne tik apie Adolfą, bet ir apie jo dukterį, gyvenančią Paryžiuje. Dabar jau nėra abejonės, jog tai būta kagėbisto. Matyt, aiškinosi ar verta verbuoti A. Vaičaitį sugrįžti Lietuvon. Įdomiausia, kad po to susirašinėjimas su V. Landsbergiu-Žemkalniu nutrūko. Matyt, architektui uždraudė jam rašyti.

    A. Vaičaitis jau daugiau kaip pusę amžiaus gyvena Australijoje. Dailininkas tvirtina, kad tolimasis kraštas nepakeitė jo charakterio, būdo bruožų. Tik jo kūrybai buvo lemta pasikeisti iš esmės.

    - Anglas, jei kartą pasakys, kad taip, nors jis bus neteisingiausias, nekeis savo žodžio. Toks charakteris. Australiečiai panašūs, - sako Adolfas, kuriam tai buvo ir liko svetima.

*

    Nors ekslibrisai  A. Vaičaičio gyvenime atsirado labai seniai, dar Lietuvoje, apie juos nedaug esame girdėję. Tik artimiausiems bičiuliams tai nebuvo paslaptimi, nes jiems daugiausia knygos ženklų ir paskirta. Tačiau nė vienos parodos per ilgus dešimtmečius taip ir nesurengta, nors daug kas ragino, prašė, įtikinėjo. Ir nenuostabu: juk ir savo originalius grafikos, tapybos, akvarelės darbus A.Vaičaitis rodė labai retai, kai jau niekaip nebepavykdavo išsisukti.

    A.Vaičaitis labai įdomus ir savo netradiciniais ekslibrisais. Jų ir norėdamas su niekuo nesumaišysi. Joks kitas ekslibrisų kūrėjas nieko panašaus nėra daręs.

    Tiesa, pati pradžia ir A.Vaičaičiui susijusi su realistiniu stilium. Pirmąjį ekslibrisą 1942, o gal 1943 metais padarė gero bičiulio poeto Bern. Brazdžionio prašymu. Įdomu, kad šis knygos ženklas literatūros klasiką lydėjo visą gyvenimą, jis ne sykį spausdintas įvairiuose leidiniuose, poetas jį yra dovanojęs savo kolegoms bei ištikimiausiems gerbėjams.

    O atsidūrus Vakaruose A.Vaičaičio gyvenime daug kas pasikeitė, taip pat ir kūrybinis braižas. Užvaldė dailininką abstraktusis menas, suteikdamas galimybę tobulinti savo talentą, atskleisti savyje daug naujo, netikėto, subtilaus. Žinoma, tai, kas buvo sukaupta studijuojant Kauno meno mokykloje, dirbant Valstybinėje knygų leidykloje (1941-1944), iliustruojant knygas, kuriant plačiai pagarsėjusias litografijas, nenuėjo veltui. Tačiau dar sykį atradus save pasaulis išsiliejo nauja tikrove, originalia forma ir vaizdais, jausmų stiprumu.

    Ne išimtis ir ekslibrisai, prie kurių dailininkas kartas nuo karto vis sugrįžta.

    “Kurdamas knygos ženklą, - atkreipia dėmesį A.Vaičaitis, - galvoju apie žmogaus, kuriam jis skiriamas, charakterį”.

    Štai, kas, pavyzdžiui, suintrigavo, kuriant ekslibrisą buvusiam Šiaulių berniukų gimnazijos vokiečių kalbos mokytojui Antanui Krausui. Šis žmogus buvo ir Lietuvos gyvulių draugijos pirmininkas. O atsidūrus Australijoje atsitiko likimo ironijos verta istorija. Jo namuose laikyta katė atsivedė keletą kačiukų. Nenorėdamas jų nuskandinti, vežė į gyvūnų ligoninę. Kačiukams pradėjus lįsti iš kartoninės dėžutės, išlipo iš tramvajaus. Padėjus krepšį ant šaligatvio, nenuoramos pabėgo ir sulipo į medį. Lyg tyčia, visa tai vyko prieš policijos pastatą. Priėjus policininkui, A.Krausas, dar nelabai mokantis angliškai, aiškino vežęs kačiukus į ligoninę. “Žinom mes tokius paukščius”, - išgirdo, o paskui visai rimtai buvo ištardytas ir po poros savaičių nuteistas vieną parą kalėti. Buvo žiema ir kalėjime susirgo plaučių uždegimu. Graži intencija buvusiam Lietuvos gyvulių globos draugijos pirmininkui baigėsi tragedija.

    Tačiau tiesmukiškai žodžių apie charakterį suprasti nereikėtų. Nedideliame kūrinėlyje pavaizduoti vidų, o kartais ir išorę ne taip paprasta. Tuo labiau, kad ekslibrisai skiriami asmenybėms. Dailininkas daro taip, kaip jam atrodo, kad reikia daryti ir visai neprieštarauja, jei ekslibriso vertintojas jį interpretuos savaip.

    Svarbiausia kuriant ekslibrisą A.Vaičaičiui yra jo vidinis, gilus mąstymas apie tą žmogų. Sėdant prie būsimo kūrinio niekada nežino, koks bus rezultatas. Jaučiasi tarsi pianistas, išgaunantis vis naujų, netikėtų spalvų ir atspalvių. Ar lyg atsidūręs prieš besiskleidžiančią gėlę. Ne, dailininkas nemano, jog tai galima būtų vadinti ekspromtu. Yra tiesiog augimas. Intuicijos daug.

    Dauguma knygos ženklų atlikti viena technika – tušu. Nors neretai pasitelkiamas ir dažas. Tačiau mišri technika nelepina spalvomis: tarp dominuojančios juodos ir pilkos tik kartkartėm sublyksi raudonis, dar rečiau – geltona ar žalia spalva. O ir nepasigendi. Tačiau kur jos atsiranda, tinka. Lyg gėlei kvapas.

    Tik vienas kitas ekslibrisas buvo padaugintas ir išsiųstas ar įteiktas adresatui. Didžioji dauguma ramiai guli dailininko archyve, žinomiems meno, kultūros ar kitose srityse užsiangažavusiems žmonėms nė neįtariant apie jiems skirtų knygos ženklų egzistavimą. Kol 2005 metų  rudenį Šiauliuose nepasirodė A. Vaičaičio knyga*, pirmoji, beje, tokia Lietuvoje. Tarp šešių dešimčių šiame leidinyje spausdinamų ekslibrisų net 25 skirti rašytojams, poetams, apie 20 – dailininkams ir kitiems menininkams. Dauguma šių žmonių – buvę jaunystės laikų bičiuliai ar geri pažįstami, jau iškeliavę Anapilin. .

    Štai ekslibrisas, skirtas  Henrikui Radauskui. Anot A.Vaičaičio, solidžiam, labai pedantiškam žmogui, vienam iškiliausių Lietuvos poetų. Jį gerai pažinojo, artimai su juo bendravo. Paskutinį kartą matėsi 1944-ųjų liepą vieškelyje, vedančiame į Eitkūnus, pilname paliekančių tėvynę. Jo eilėraščius yra ir viešai skaitęs Melburno Lietuvių namuose. Knygos ženkle nemažai radauskiško, nors imk ir kartok, žiūrėdamas į ekslibrisą, kad ir jo “Prarasto rojaus” eilutes.

    Kolega Vytautas Kasiulis atmintyje liko rūstus, sudėtingas, paslaptingas, toks ir ekslibryje. Kodėl Bronys Raila toks? Todėl, kad buvo kaip adata – kietai griebė visus, niekam nepataikavo. Be to, buvo labai įvairus. A.Vaičaičio įsivaizduota šio žymaus publicisto vidinė būsena tikrai taikli. Kaip ir keturvėjininko Juozo Petrėno – smagaus, bet nelaimingo žmogaus. Arba – visada netikėto ir šmaikštaus rašytojo Pulgio Andriušio, su kuriuo daug ir artimai bendrauta ir Lietuvoje, ir Australijoje, Prano Gudyno, sovietinėje Lietuvoje iškilusio lyg koks sviedinys, ir kitų.

    Nemažiau minčių sukelia ir tie knygos ženklai, kurie skirti gyvenimo kelyje nesutiktiems, tačiau gerai pažįstamiems iš kūrybos, nuveiktų darbų. Neabejotinai pavykę Sigito Gedos, Czeslawo Miloszo, M.K.Čiurlionio (sukurtas 10 darbų ciklas), Romo Kalantos ekslibrisai.

    O dabar, kadangi dailininkas neprieštarauja, žvilgterkime į jo ekslibrisų eskizų sąsiuvinį. Kai kurios pastabos pieštuku tikrai vertos dėmesio. Ir kad ne viena toji taikli charakteristika, pastebėjimas, įdomi smulkmena perkeltos ant knygos ženklo, akivaizdu. Taigi: Jeronimas Cicėnas. Žmogus angelas; Kun. Kazimieras Žitkus. “Katinėlis tinginys būtų blogas mokinys”. Nepaprastas kunigas; Juozas Kėdainis. Geriausias, vienintelis draugas; Pulgis Andriušis. Daug valandų prašnekėdavom, užsigerdami gerais gėrimais; Petras Babickas. Gyvenome Ravensburge. Mirė skurde Brazilijoje; Jonas Šileika. Mokytojas.  “Mano tikslas – tiksliai nupiešti ausį”; Antanas Škėma. Dramatiškas rašytojas. Kartu bėgom iš Lietuvos; A. Nyka-Niliūnas. Gilus poetas; Algirdas Petrulis. Mokslo draugas, tapytojas impresionistas, Cezano idėjų pasekėjas; Stasys Pilka. Skundėsi Vienoje, kad jam pavogė pašto ženklų rinkinį. Sakė: “Vaičaiti, dabar tikrai teks badauti”.

    Meistriškos rankos dėka net labai nepanašios asmenybės netikėtai tapo giminingom sielom.

Adolfas Vaičaitis 1998 m.

Adolfo Vaičaičio darbai