Švedijos menininkas Kentas Wahlbeckas ir kaukės fenomenas

Kento kaukė – tai tarsi sąmonės negatyvas, kūrėjui tarsi iškeliantis atsakomybės problemą. Idėjos struktūrai būdingas daugialypiškumas ir daugiasluoksniškumas, žiūrovui visada pateikia atsako ir supratimo galimybę. Juk visada pastebime kito kaukes, o tam tikros vidinės nuostatos, vidinės sąmonės formos yra būdingos kiekvienam žmogui, kuriančiam mintį. Tačiau minties aktas iš tikrųjų vyksta globalios sąmonės erdvėje. Egzistuoja tam tikra vidinė savivokos mikroschema, vidinis kūrėjo vaizdinys, būdingas ir kūrėjui, ir žiūrovui. Toje sąveikoje gimstantis turinys tarsi stumia į priekį, leidžia pažvelgti į idėją neslepiant savo prigimties. Tai kaukės fenomenas. Kento Wahlbecko kaukės tarsi įkūnija dvasią ir šventumą, jos pilnos meilės gyvenimui ir tarsi kuria paties autoriaus istoriją.

Prisistatykite Lietuvos skaitytojams.

Esu menininkas, gimiau 1950 m. Sioderhamno mieste, esančiame apie 300 km į šiaurę nuo Stokholmo. Šiuo metu esu laisvas menininkas, gyvenu magiškoje miškų apsuptyje, sename name su didele studija. Nusipirkau šią nuostabią vietą 1997-aisiais, tai puiki vieta kūrybai ir relaksacijai.

Kaip tapote menininku?

Vaikystės vasaras leidau saloje, apsuptas gamtos: jūra, saulė, vėjas… Augau vienas, todėl nuo mažumės išmokau gerbti ir pažinti gamtą.

Kaip menininkas praėjau ilgą kūrybos ir paieškų kelią. Visada kažką veikiau: grojau pianinu, žaidžiau futbolą, vėliau įsijungiau į popgrupę, piešiau, tapiau. Visa tai buvo vaikystė. Vėliau įstojau į Upsalos universitetą, studijavau meno ir muzikos istoriją, anglų kalbą ir estetiką. Galiausia baigiau studijas kaip pedagogas. Daug metų dirbau su vaikais, iš jų išmokau daug įdomių kūrybos aspektų. To, kaip jie supranta spalvas, atvirumo, gebėjimo piešti iš atminties. Man tai labai patinka.

Apie aštuoniasdešimtuosius gyvenau Stokholme ir kartu su kitais menininkais nuomavau didžiulę studiją. Mes buvome trise. Vienas menininkas iš Čilės, kitas – iš Turkijos, ir aš. Tai man tapo meno akademija. Fuatas iš Stambulo buvo baigęs Stambulo dailės akademiją ir Turkijoje pripažintas vienu ryškiausių menininkų tapo mano mokytoju ir mentoriumi. Mes dirbome kartu, studijavome meną ir gyvenimą ištisus penkerius metus. Tapome gerais draugais, ir dabar tebesame, nors jau praėjo 20 metų, kai jis išvyko atgal į Stambulą.

Savo kūryboje jungiau vaikišką laisvę ir akademines žinias, lėtai ir daugiasluoksniškai. Kūryba man tapo gyvenimo būdu – dirbu tam, kad gyvenčiau.

Kaip apibrėžtumėte savo kūrybą?

Visko išmokau per patį kūrybos ir darbo procesą. Daugybė eksperimentų ir amžinai pilna galva klausimų: Kas nutiks, jei darysiu šitaip? O kas bus, jei darysiu kitaip? 

Visos mano idėjos ir jų samplaikos yra atėjusios iš pasaulio istorijos, pačių įvairiausių dalykų ir reiškinių, kuriuos tarsi perleidžiu per save ir suteikiu išraišką. Daugybė geometrinių formų, struktūrų, pirmapradžių spalvų ir pusiausvyros siekis – tai atspindi kūrybą iš tylos, tai, ką galėčiau pavadinti gyvenimo ir mirties atspindžiu.

Kaukės yra universali ir labai mėgstama mano tema. Kiekvienoje kultūroje mes rasime kaukių pavyzdžių, jos buvo kuriamos prieš tūkstantmečius. Jos tokios abstrakčios ir visiškai nerealistiškos. Tai vidinis sielos portretas.

Kokie skirtingi ir panašūs mes esame. Kiekvienas nešiojame kaukes visą laiką: vienokia autobuse, kitokią lovoje, dar kitokie tampame bendraudami su draugais ir bičiuliais. Kaukių tema yra neišsemiama. Mes stebime veidus ir žiūrime vieni į kitus visą laiką ir kiekvieną kartą esame kitokie.

Kita, man labai svarbi tema, yra minia. Daugybė nepažįstamų žmonių, tarsi simbolių, kurie rodo, kokie esame priklausomi vieni nuo kitų, nuo visuomenės, šeimos, draugų.Tas pačias kaukes mes galime pastebėti minioje, jos puikiai persipina vienos su kitomis ir tarsi kuria naujus simbolius. Džiaugsmas ir skausmas tarsi įgyja pusiausvyrą ir tai yra tai, ko mes turime siekti pasaulyje – suderinamumo religinėje ir politinėje sistemoje.

Iš kur semiatės įkvėpimo?

Renku meno knygas, mėgstu vaikščioti po blusų turgus, ieškodamas senų ir naujų retenybių. Žaviuosi Renesansu ir praleidžiu daug laiko su šio laikotarpio meistrais. Jei nebeturiu idėjų, ar kyla klausimų, visada jaučių, jog atsakymai visada kažkur netoliese. Visada, bent pora kartų per metus stengiuosi išvykti į dar nežinomas ir nematytas pasaulio vietas, arba ten, kur jau manęs laukia draugai. Ir žinoma labai mėgstu vykti į tokius tarptautinius meno festivalius, kaip ANIMA MUNDI čia, Lietuvoje, į įvairius meno simpoziumus, tai neįkainojama patirtis. Įgyti naujų įgūdžių ir susirasti naujų bendraminčių visame pasaulyje – tai tiesiog nuostabu.

Džibranas Khalilis Džibranas rašė: Darbas – tai meilė, kuri visiems matoma. Ir jeigu jūs negalite dirbti su meile, būtų geriau, kad paliktumėte savo darbą ir, sėdėdami prie šventyklos vartų, prašytumėte išmaldos tų, kurie dirba su džiaugsmu. Ką jūs manote apie menininko darbą? Ar kiekvienas gali būti menininku? Ar įmanoma visą laiką dirbti su meile ir džiaugsmu?

Kiekviename darbe yra pakilimai ir atoslūgiai. Labai dažnai tapybos darbus pradedu su dideliu džiaugsmu. Po pirmosios euforijos prasideda tarsi traukinio stūmimas į kalną. Po kelių savaičių ar mėnesių staiga tarsi pajunti, kad nuo kalno nusiritau žemyn ir tenka tarsi sustoti stotelėje. Visada sunku suvokti, kada darbas yra baigtas, kita vertus, puikus jausmas, kai matai, jog pasiekei tikslą.

Man atrodo, kad kiekvienas savyje nešioja kūrybos sėklą, kuri gali sužydėti pilna jėga. Klausimas tik tame, kur tą sėklą padėjai, – ar į derlingą žemę, apšviestą saulės, ar pakankamai girdai ją vandeniu, ar padėjai ją į šešėlį, pamiršai ir nesirūpini ja. Kiekvienas turi kokią nors galimybę. Gal nebūtinai piešti, tiesiog imti ir parašyti pjesę teatrui, o gal imti į rankas kamerą. Tik svarbu tai daryti su džiaugsmu.

Kiek žinau, esate hipis, kažkada grojote muzikos grupėje. Papasakokite apie tuos laikus.

Kai vėlų 1963-ųjų spalį „The Beatles“ grojo Švedijos televizijoje, jaučiau, kad to dalimi norėčiau būti. Tuomet buvau trylikos ir iki tol mano svajonė buvo žaisti futbolą kaip daugelis to meto profesionalių Švedijos žaidėjų, kurie atstovavo Italijos klubams. Galėdavau keltis šeštą valandą ryto ir bėgti į treniruotę, tada eiti į mokyklą. Viskas pasikeitė hipiais ir „Summer of love” laikais 1967-aisiais, kai taikos ir meilės idėjos skriejo virš planetos. „Fire“, taip vadinosi mūsų pirmoji grupė. Aš piešiau mūsų plakatus su aerozoliniais dažais, savaitgaliais vykdavome į koncertines keliones Švedijoje ir Danijoje. Septyniasdešimtaisiais tapau naujos grupės nariu. Gyvenome komunoje su žmonomis, vaikais ir šunimis, dienomis vykdavo akustinės repeticijos atvirame ore, vakare, darbas studijoje. Ar galima buvo įsivaizduoti geresnį gyvenimą?

Kaip šiais laikais menininkas gali išreikšti savo poziciją ir rasti nišą meno judėjime savo šalyje? Kokia situacija Švedijoje?

Taip, daug menininkų mano šalyje stengiasi išreikšti savo poziciją provokuojančiomis ar politinėmis idėjomis. 2015 m. vasario 14 d. Larsas Vilksas tapo nusikaltėlių taikiniu Kopenhagoje dėl savo provokuojančių piešinių. Yra daug žymių menininkų, kurie yra aktyviai įsijungę į antifašistinę veiklą. Pavyzdžiui, „Laivas į Gazą“ buvo inicijuotas Švedijos menininkų. Tai yra gerai, bet mes taip pat turime ir kitą pasirinkimą: nesiaukoti dėl religijos ar politikos.

2014 m. lankėtės Lietuvoje. Ką galite pasakyti apie šalį ir jos žmones?

Lietuva – stulbinanti šalis. Šiandien atvykus į Vilnių jautiesi lyg bet kurioje kitoje Europos sostinėje. Visur gražūs žmonės, ypatingas senamiestis, turintis savo išskirtinį šarmą, jaunai atrodanti visuomenė, kur kiekvienas puikiai kalba populiariausia kalba pasaulyje – netaisyklinga anglų. Ir tai yra visiškai puiku, mes juk negimėm kalbėdami šia kalba. O išmokti ją galime tik bendraudami.

Dalyvaudamas tarptautinio meno festivalio ANIMA MUNDI programoje, laisvu laiku sėdėdamas senamiesčio kavinėje galvodavau, kaip jausčiausi, jei gyvenčiau šiame mieste. Taip, kodėl gi ne? Ypač vasaros metu...

Ačiū už pokalbį, tikiuosi jūsų darbus dar ne kartą išvys Lietuvos meno mylėtojai.