MILC FENOMENAS (2). Asta Pakarklytė: „Lietuvai reikia dešimčių knygų apie muzikos kultūros reiškinius“

Vadovaujate MILC, kuris kitąmet šves jau 20-metį. Kada ir kodėl atėjote į šią paslaptingą ir svarbią vietą, skirtą lietuviškos muzikos sklaidai?

„Paslaptinga ir svarbi“ – beveik masonų ložės įvaizdis, kurį norėtųsi transformuoti į viešą ir atvirą muzikos informacijos ir tarpininkavimo „plokštumą“. Iš tiesų Muzikos informacijos ir leidybos centras niekada nevykdė brutalių reklaminių intervencijų ir nejautė didelio poreikio „išsiviešinti“, tad galbūt ir įgavo tam tikrą eskapizmo aspektą visuomenės akyse. Kita vertus, MILC tikslinė auditorija nėra ir niekada nebuvo visuomenė apskritai, o tik tam tikri jos segmentai. Kitaip tariant, „paslaptinga ir svarbi“ būsena nėra MILC siekiamybė, vadinasi reikia aktyvinti ne tik veiklą, bet ir veiklos viešinimą ir įstaigos vardo sklaidą.

Aš MILC pradėjau dirbti tik (ar turėčiau sakyti net?) prieš 11 mėnesių, sulaukusi ūmaus jo steigėjų – Lietuvos kompozitorių sąjungos – pasiūlymo, kurį ryžausi priimti todėl, kad šios įstaigos veikla man visada atrodė įvairialypė, įtraukianti, aktuali, gausi skirtingų galimybių, atvira nepaliaujamiems tobulinimams ir konfigūracijoms. Žinoma, nebuvau tarsi „žmogus iš gatvės“, nes ne vienerius metus bendradarbiavau su MILC kaip laisvai samdoma tekstų autorė ir reguliariai „pasijungdavau“ į jo infolauką.

Gal galėtumėte susumuoti, kas nuo 1996-ųjų svarbiausio nuveikta MILC’e? Kiek tiksliai leidinių išleista, renginių surengta? Kokie artimiausi planuojami leidiniai, renginiai?

Nuo pat veiklos pradžios MILC leidžia vietos kompozitorių istorinės ir šiuolaikinės muzikos natas (apie 120 leidinių) ir garso įrašus (apie 70 CD). Bendradarbiaudamas su užsienio įrašų kompanijomis („Naxos“, „Finlandia Records“, „Ondine“, „Megadisc“, „Avie Records“, „Profil Medien“, „Toccata Classics“ ir kt.), koprodukcijos principu MILC įgyvendina ir tarptautinius leidybos projektus (apie 30 CD).

Nuo 1997 m. MILC tinklapyje (www.mic.lt) pradėta kurti muzikos informacijos kaupykla, kurioje talpinami Lietuvos kompozitorių biografiniai-kūrybiniai profiliai su jų kūrinių katalogais. Beje, ši informacijos platforma tapo bene pirmąją kultūros sektoriaus interneto svetaine Lietuvoje. 2006 m., įkūrus muzikos eksporto projektą „Music Lithuania“, įsitraukta į intensyvią duomenų banko plėtrą, nusprendus kurti ir koncentruoti informaciją apie džiazo, post/modernių folkloro formų, populiariosios kultūros, elektroninės muzikos ir eksperimentinės kūrybos, senosios estrados kūrėjus, atlikėjus, dainų autorius ir improvizatorius.

Įkūrus minėtą muzikos plėtros projektą, MILC ėmė rengti nacionalinius Lietuvos muzikos kultūros stendus tarptautinėse muzikos industrijos mugėse, kaip kad MIDEM, WOMEX ar Classical:NEXT, bendradarbiaudamas su įvairiomis vietos muzikos institucijomis, kompanijomis, įstaigomis ar privačiais asmenimis. Šio projekto kontekste pradėta leisti ryškiausios metų muzikos kompiliacijų serija „Note Lithuania“ (apie 20 rinkinių) , skirta populiariosios kultūros muzikai, rokui, elektronikai, džiazui, įvairialypiems folkloro ir pasaulio muzikos atvejams. Taip pat imta rūpintis skirtingų sričių Lietuvos muzikos kūrėjų ir/ar atlikėjų galimybėmis išvykti į užsienio festivalius, koncertų serijas ir specialius renginius (nuo Reikjaviko iki Vygrių), arba koordinuoti jų kūrybos pristatymus užsienio platformose (įgyvendinta apie 50 įvairių apimčių projektų): nuo Onutės Narbutaitės ir Vladimiro Tarasovo iki „Fusedmarc“, „Avaspo“ ir „Without Letters“.

Kitaip tariant, Muzikos informacijos ir leidybos centro veiklos raktiniai žodžiai yra leidyba, informacija, sklaida, bendradarbiavimas. Tiesą sakant, pažvelgus į kitų muzikos informacijos centrų veiksmus (1998 m. MILC tapo Tarptautinės muzikos informacijos centrų asociacijos, vienijančios apie 40 tokio tipo įstaigų, nariu), Lietuvos infocentro veikla atrodo ganėtinai maksimalistinė ir tuo nokautuojanti, kartais kelianti tiesiog frustraciją, kai gaudant kvapą ir „maksimaliai spaudžiant greičio pedalą“ vos spėjama realizuoti numatytus projektus. O štai nemaža dalis infocentrų susikoncentravusi tik į nacionalinių profesionalių kompozitorių kūrybinės muzikos katalogavimą, leidybą, viešinimą ir sklaidą. Kita kategorija – muzikos eksporto biurai (įprastai autonomiškos organizacijos, suformuotos iš dalies muzikos informacijos centrų personalo) užsiima tik populiariosios kultūros muzikos plėtra ir skatinimu. Neretai jos yra stiprūs biudžetinės institucijos ir verslo struktūros hibridai, turintys apie 20 nuolatinių darbuotojų, o Lietuvos MIC yra nevyriausybinė ne pelno organizacija, grįsta projektiniu finansavimu ir niekada neturėjusi daugiau kaip 5 pastovių darbuotojų. Tad minėtų aplinkybių kontekste išryškėja, kad veikta buvo ganėtinai smarkiai.

Ar sunku pasauliui įrodyti, kad mes dažnai ne tik ne prastesni muzikos srityje, bet net ir geresni, arba bent jau lygūs? Ar vis dar yra manančių, kad turime tik cepelinus ir Sabonį?

Manyčiau, kad visada egzistuos tam tikra grupė, kuri įsivaizduos, kad lietuviai yra slavai, kuriems krepšinis yra tarsi televizinis hipnozės seansas arba gatvės karnavalas, po kurio vyksta 45-to batų dydžio cepelinų furšetai, o tada vėl grįžtama prie „maklažo“ (nekvalifikuoto, neprestižinio, mažai apmokamo darbo, pagal Couplandą) Vakarų civilizacijos centruose ir provincijose. Bet tai yra tos grupės problema, kurią lemia užsiaurintas jos akiratis. Būtent tokiai grupei kažką įrodyti būtų ganėtinai sudėtinga ir turbūt beprasmiška. O štai mūsų problema turbūt yra nepilnavertiškumo kompleksas, kuris sukelia nuolatinį nerimą, susierzinimą ir negatyvų aplinkos suvokimą. Tokiu atveju pirmas psichohigienos „pratimas“ būtų liautis lyginti save su kitais tol, kol bus įžvelgiami vien tik savo trūkumai.

Pagaliau Lietuvos muzikos kultūros veikėjai juk nėra kokie nors glitūs pirmuonys ir visiški vienaląsčiai. Kaip tik įžvelgčiau didelį šio regiono potencialą ir visiškai pritarčiau estų populiarios kultūros muzikos vadybininkės Helen Sildna nuomonei, kad ne mums reikalinga Vakarų muzikos rinka ir dėmesys, o priešingai – Vakarams reikalingi mes, kaip jauna, gaji, neišsekusi, neįsotinta, neišsieikvojusi kūrybinė galia, kuri tik plečiasi, tyrinėja ir įgauna pagreitį, o ne nuobodžiauja apogėjaus sąstingyje.

Visada egzistuoja ir kita grupė, su kuria komunikuojant, užduotį „į-rodyti“ keičia siekis „pa-rodyti“. Tiesa, toks visuomenės segmentas yra tikslinis, motyvuotas ir informuotas, o jam pasirodžius, įvykiai dažnai plėtojasi pagal panašų scenarijų, kurį veikia tam tikros muzikos nišos simboliai, vardai, mitai ar stereotipai. Pavyzdžiui, jeigu į Muzikos informacijos centrą kreipiasi užsienio kompozitoriai, muzikos tyrinėtojai ar programų sudarytojai, jų užklausų sąrašas, bent jau šiuo metu, visada labai panašus: Kutavičius, Mažulis, Narbutaitė, Šerkšnytė. Žinoma, visada pasitaiko išimčių, tačiau tam paviršutiniško domėjimosi nepakanka. Pavydžiui, britų muzikantas ir menininkas Antonas Lukoszevieze įdomiausia Lietuvoje gyvenusia muzikos figūra laiko Antaną Rekašių, o nesenai Muzikos informacijos centre lankęsis čekų kompozicijos studentas metų atradimu įvardino Nomedos Valančiūtės kūrybą.

Kokia šiuolaikinė Lietuvos muzika? Kas joje geriausia?

Jeigu reiktų kalbėti apie visą Lietuvos muzikos šiuolaikybę, mane turbūt apimtų pasirinkimo paralyžius, nes galimybės pasirinkti yra neribotos. Tokiose situacijose pasijuntu tarsi alpinistė, nardytoja, poliarininkė arba dykumų klajoklė, praradusi atstumo ir aukščio pojūtį. Todėl veiksmingiau būtų kalbėti apie nišas, įlankas arba subkultūras, nes Lietuvos muzikos kultūra, kaip ir daugelio kitų demokratinių visuomenių, yra daugiausia subkultūrinė, tam tikra prasme gentinė. Ją ir sudaro ta gausi kūrėjų ir/ar atlikėjų genčių įvairovė: nuo kompozitorių rūšies iki trauminės provincijos popmuzikos. Kiekviena jų yra ganėtinai autonomiška, tačiau visada turinti „migruojančių“ narių, o kartais pro tam tikras teritorijas keliauja ir visiški muzikos nomadai. O jeigu imti kalbėti ne apie muzikos kūrybos ir/ar atlikimo meną, o apie muzikos klausymosi praktikas, tapatinimosi versijas ir kultūrines elgsenas, auditorijos skyla į dar didesnį kiekį „genčių“: nuo grigališkojo choralo bendruomenės, metalistų subkultūros iki „ruspopso“ klano.

Man regis, jog geriausia Lietuvos muzikos kultūroje yra jaunystė ir jos karštinė: maksimalizmas, entuziazmas, ambicingumas, šviežumas, veikla be nuovargio, kaustančio nusivylimo, be „absoliutaus“ žinojimo, prievolių, interesų trukdžių ir pan. Žinoma, taip apibrėžiamas kūrybinis jaunystės reiškinys yra ciklinis ir nuolat pasikartojantis, tačiau dabartinėje jaunojoje muzikos generacijoje, kurią aš vadinu „nepriklausomybės karta“ pastebiu vis mažiau postsovietinio mąstymo ir elgsenos formų, provincialumo, nepilnavertiškumo komplekso apraiškų ir vis daugiau sąmoningumo, atvirumo, veiklos etikos ir skaidrumo, ryžto išlįsti į kitas teritorijas tiesioginėmis ir perkeltinėmis prasmėmis. Ši jaunystė, net nebūtinai apibrėžiama pagal amžių, vykdo daugelio muzikos nišų kaitą ir atsinaujinimą, atsikratydama negyvybingomis formomis: nuo džiazo, populiariosios muzikos, elektronikos, eksperimentikos, naujojo folkloro ar kūrybinės kompozicinės terpės.

Kaip pozityvų reiškinį vertinu ir vadinamąjį jaunosios kartos „menavimą“, t.y. hipsterišką migravimą po įvairiausius kultūros renginius – festivalius, parodas, spektaklius, koncertus – kuris galbūt ir turi paviršutiniškumo arba snobizmo aspektą, tačiau iš esmės yra produktyvus judesys, nes kuria patirtis, platina akiratį, aktyvina kultūros lauką, motyvuoja jo dalyvius, pagaliau, plečia rinką. Ir ši „kultūros paklausa“ kilo tikrai ne šiemet, ji ėmė plisti dar prieš 2008 m. ekonominę krizę. Pavyzdžiui, į sostinę atvykę Vakarų valstybių užsieniečiai neretai pavyzdžiai, su nuostaba žvelgia į jauną ir smalsią Lietuvos kultūros auditoriją NDG renginiuose, „Menų spaustuvės“ spektakliuose, festivalio „Gaida“ koncertuose, „Agharta“ eksperimentinės muzikos renginių sesijose, nekomercinio kino festivalių seansuose, ar, atrodytų, beveik bet kur, kadangi toks optimistinis veržlios auditorijos etapas jų valstybėse jau praėjo.

Lietuvoje nėra tiek daug moterų kompozitorių. Ne, tai ne seksistinis klausimas, greičiau maloni nuostaba. Ar galima teigti, kad „kompozitorių pasaulyje“ dominuoja vyrai (ir Lietuvoje, ir pasaulyje)? Jei taip, kodėl?

Galima teigti nebent tik tiek, kad tarp muzikos kompozicijos senbūvių (pradedant nuo kokių 45 metų amžiaus) dominuoja vyrai, nes XXI a. padėtis pradėjo stipriai keisti, o po kokių poros dešimtmečių „demografinė“ lyčių santykio situacija šioje sferoje gali dar ryškiau modifikuotis. Prognozuoju santykį 50/50. Prisiminkime anksčiau minėtą redukuotąjį šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių „panteoną“, pagal tipinį užsieniečio supratimą – Kutavičius, Mažulis, Narbutaitė, Šerkšnytė. Tad šiuo aspektu jau dabar lyčių santykis yra 50/50.

Tam tikru etapu buvau stipriai įsitraukusi į lyčių studijas bei feministines teorijas, kurios kaustė mano dėmesį, todėl apėmė apmaudas sužinojus, kad Lietuvos kompozitorėms šis aspektas visiškai neaktualus, o kartais net atgrasus (apklausiau apie 10 aktyviai kuriančių moterų). Šiandieną profesionalios muzikos subkultūroje lyčių diskriminacijos „sąmokslo teoriją“ sukurti būtų išties sudėtinga, nebent ją reiktų kurti priešinga kryptimi, kalbant apie nelygias vyrų galimybes. Moterys veikia visuose kultūros sektoriaus lygmenyse, pradedant nuo Lietuvos kompozitorių sąjungos arba Lietuvos kultūros tarybos pirmininkių, kultūros atašė, kompozitorių ir atlikėjų, administracijos darbuotojų ir baigiant klausytojų auditorija, kurios pirmoji lytis yra moteriška. Tačiau pažvelgus į kitas Lietuvos muzikos kultūros „gentis“, pavyzdžiui, džiazą, eksperimentinę elektroniką arba populiariąją muziką galima teigti, kad ten dominuoja vyrai arba, kaip pasakytų feministės, klesti falocentrizmas ir falokratija.

Kiek kita situacija kūrybinių lyčių stereotipų plotmėje, nes kartais dar tenka išgirsti vertinimų, kad „tokia muzika yra moteriška“, t.y. silpna, blyški, sentimentali, romantizuota, neambicinga, neveržli, kitaip tariant, jai priskiriamos visos stereotipinės moters savybės. Vis dėlto, manyčiau, kad klasikinės subkultūros ir post/modernios šiuolaikinės klasikos terpėje lyčių stereotipai prasisklaidę, nes, pavyzdžiui, užsukus į garažinį autoservisą arba tipišką žaislų parduotuvę atrodo, kad visų trijų feminizmo bangų niekada ir nebuvo.

Pagaliau įsitraukiant į Jūsų klausimą „kodėl kompozitorių pasaulyje dominuoja vyrai?“, jį visų pirma reiktų transformuoti į „kodėl kompozitorių pasaulyje vyrai nebedominuoja?“. Nors tam reiktų parengti atskirą studiją, bandysiu atsakyti spontaniškai ir trumpai: žlugus Sovietų Sąjungai sumenko profesijos prestižas, privilegijos, honorarai ir kartu, perėjus prie rinkos ekonomikos, atsirado daugybė kitų veiklos alternatyvų, pavyzdžiui, smulkusis verslas, tad „aktyvieji ir ambicingieji“ vyrai iš nepraktiškų ir nepelningų profesijų patraukė į verslo, politikos, teisės, technologijų ir kt. konkurencingas sferas. Bet gal tokia versija yra dar vienas falocentristinis stereotipas, nes galbūt vyrai tiesiog neatlaikė neapibrėžtumo įtampos ir skubiai evakavosi?

Ar Lietuvai reikia knygos apie eksperimentinę, šiuolaikinę, naująją muziką? Ar jau turime ką pasakyti pasauliui apie save?

Regis čia ir vėl įpuolama į lietuviško nepilnavertiškumo komplekso kilpą, kai pradedama panikuoti „ar mes jau įdomūs“, „ar mes tikrai galim“, „o ką pasaulis pasakys“ ir pan. Taip mąstant išryškėja, kad mes turbūt mažiausiai įdomus patys sau, o tai ir yra vienas klasikinių žemos savivertės simptomų. Tad turbūt iš pradžių reiktų ne knygą rašyti, o stumti į viršų savivertės lygį, nes kitaip rezultatas bus desperatiškas ir nuožmus. O kalbant rimtai, Lietuvai reikia dešimčių knygų apie muzikos kultūros reiškinius, tik man visada atrodė, kad ne tiek svarbu apie ką rašyti, o kaip tą daryti. 

Ačiū.