Pradžia / Radikaliai
 

Recenzija. Žydrūnas Drungilas, Rytis Užupis ir Kalambija Pikčers pristato absurdo sprogstamąjį mišinį „Kita stotelė“ (Vilnius: Gelmės, 2014)

Prieš pereidamas prie recenzijos, noriu pasidžiaugti, kad Lietuvoje atsirado dar viena nauja leidykla, kurios knygos – itin kokybiškos. Puiku, kad nepuolama į madingą pesimizmą, neva knygų niekas nebeskaito, jos nebereikalingos, nebent tik elektroniniai tekstai, kurių ir knygomis pavadinti nesiverčia liežuvis. Ši leidykla – „Gelmės“, savo veiklą pradėjusi 2014 metų pradžioje, subūrusi komandą specialistų, savo srities profesionalų, išmanančių savo darbą ir sukaupusių ilgametę leidybos, ryšių su visuomene, viešojo administravimo, vadybos, kūrybinio rašymo ir kt. patirtį. VšĮ „Gelmės“, įgyvendindama projektus, vykdydama kasdienę veiklą, bendradarbiauja su žinomais literatūrologais, rašytojais, publicistais, dailininkais, vertėjais, taip pat su profesionaliais aktoriais, režisieriais ir kt.

Mindaugas Peleckis
2014 m. Gruodžio 06 d., 19:57
Skaityta: 392 k.
Viršelio autorė - Kamilė Bėkštaitė-Dirsienė.
Viršelio autorė - Kamilė Bėkštaitė-Dirsienė.

Apie „Gelmes“ plačiau skaitykite jų tinklalapiuose:

http://www.leidyklagelmes.lt

https://www.facebook.com/pages/Leidykla-Gelm%C4%97s/828838107131602?sk=timeline

Informacija apie knygos pristatymą:

https://www.facebook.com/events/314492605402084

O knyga, kurią noriu recenzuoti, jau sulaukė tiek daug pagyrų, kad, atrodytų, nė nežinia, ką su tuo daryti: pasilaikyti sau kuklų trigrašį ar prisijungti prie angelų choro (jame – Vytautė Žilinskaitė, Mikalojus Vilutis, Giedrė Kazlauskaitė, giriantys Žydrūną Drungilą; jo paties minimi Woody Allenas ir Leonidas Donskis...).

Visgi imsiuosi sau mielesnio kelio: skaityti knygą (beveik) nekreipiant dėmesio į autoritetus.

Perskaičius „Kitą stotelę“, susidėliojo maždaug toks minčių kratinys, kurį drįstu pavadinti recenzija. Kad būtų drąsiau, viską surašiau papunkčiui:

1.Humoreską Lietuvoje reikia gelbėti, todėl bet kas, kuris imasi šios misijos, jau automatiškai įgyja kone šventojo statusą. Įdomu tai, kad apie humoreską (konkrečiai šį žanrą) vikipedijoje rasime (ir tai nedidelį) aprašymą tik ukrainiečių kalba. Гумореска — невеликий віршований, прозовий чи драматичний твір з комічним сюжетом, відмінний від сатиричного твору легкою, жартівливою тональністю. Тут сміх постає у вигляді доброзичливої, емоційно забарвленої естетичної критики у дотепній, парадоксальній, подеколи оксюморонній формі, в аспекті морально-етичних критеріїв, що унеможливлюють цинізм. Гумореска має велику літературну традицію, починаючи від інтермедій, вертепної драми, творів низового бароко та яскравих доробків Є. Гребінки, М. Гоголя, Л. Глібова, С. Руданського, В. Самійленка, П. Раєвського. Цю традицію продовжили Валер'ян Проноза (В. Еллан (Блакитний)), Ю. Ґедзь, Микола Маркович Шкурпела, Ю. Вухналь (Ковтун), В. Чечвянський, Остап Вишня, Олександр Ковінька, М. Понеділок, Едвард Козак (ЕКО, Гриць Зозуля), В. Чапленко, Ярослав Масляк, С. Воскрекасенко, Д. Білоус, Павло Глазовий, М. Яровий, С. Олійник, Євген Дудар та ін. (Verčiant Google translate naudoti nerekomenduoju.)

2.Kaip matome, situacija sudėtinga. Kas yra humoreska, nežino nė pats neuropokštininkas Woody Allenas. Tačiau Lietuvoje tikrai esama tokių dalykų kaip humoreskos, kurių bene žymiausia serija „Čia priėjo Kindziulis...“ buvo parašyta XX a. 7-ajame deš. Leopoldo Stanevičiaus. Kažką panašaus į humoreskas kūrė karikatūristas Rimantas Baldišius (1955–2011), jo tradicijas tęsia dailininkas Rytis Daukantas. Visa tai primena dabar jau daugelio pamirštą daną Herlufą Bidstrupą (1912–1988). V. Žilinskaitę nuo vaikystės myliu už „Kelionę į Tandadriką“ (1984), tačiau nereikia pamiršti, kad būtent ji dar 1971 m. išleido knygą „Humoreskos“ (vėliau būta dar ne vienos humoreskų, satyrų knygos). Meistrė nepralenkta, tačiau Ž. Drungilas – puikus rašytojas, nors jam dar reikėtų padirbėti, kad galėtų įrašyti savo vardą greta jos, Jurgio Gimberio, Juozo Erlicko, feljetonų dievo Pulgio Andriušio, nekalbant jau apie pasaulyje nepralenktus oberiutus (ОБЭРИУ, Объединение Реального Искусства) Daniilą Charmsą, Aleksandrą Vvedenskį, Igorį Bachterevą, taip pat Arturą Chominskį. Galiausiai yra toks Viktoras Pelevinas.

3.Dabar jau turbūt galima pereiti prie Ž. Drungilo kūrinių, kurių nedidelėje (112 psl.), kiek paaugliškai pavadintoje (turiu galvoje „Kalambija Pikčers“) knygelėje iliustracijomis pasidalijo Miglė Anušauskaitė, tam tikroje terpėje pati turinti vos ne kultinį statusą. Taigi ar 30 Ž. Drungilo humoreskų tikrai yra „absurdo sprogstamasis mišinys“? Taip, nes nenorėčiau gyventi pasaulyje, kuriame viena stotelių pavadinta L. Donskio vardu (išties absurdas išeitų...), o dėl sprogstamo mišinio: Ž. Drungilas pernelyg subrendęs kaip rašytojas, kad būtų galima jį vadinti tik humoreskų rašytoju. Tekstai šmaikštūs, tačiau tai – visiškai savita kūryba, ir visai nenuostabu, kodėl puikioji vertėja Elizabeth Novickas, į anglų kalbą išvertusi genialųjį Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“, savo noru išvertė ir Ž. Drungilo kūrybą.

4.Išvados. Trumpai iš aiškiai. Frazė „Kūrėjas ir jo Kūprinys“, Gordono Brauno ir Hario pokalbis bei kai kurios kitos išties juokingos knygos vietos vertos to, kad knyga būtų ir perskaityta, ir tuo pasigirta, ir vėliau lentynon garbingosna vietosna padėta. Jei jau taip reikia, rašau aukščiausią balą (tarkim, 111 iš 111). Man patiko. Skaitysiu Ž. Drungilą dar (ir naują jo knygą, kai pasirodys).

Komentarai