Pamiršti genocidai. Apžvalga

Tarp jų – didžiausias istorijoje „indėnų“ (tikrųjų Amerikų gyventojų) genocidas, armėnų genocidas, kurio šimtmetį kitąmet minėsime, „tylieji“ genocidai „civilizuotos Europos“ valstybėse, „palestiniečių klausimas“, papuasų genocidas Indonezijoje, apie kurį beveik nieko nekalbama ir kai kurie kiti, apie kuriuos daugelis tikriausiai nesame nė girdėję. 

Apie mažiau(siai) žinomus genocidus ir kalbėsime. Nė vienas genocidas neturi būti pamirštas.

Genocido apibrėžimas

Genocidas – tai naikinimas pagal vienos rūšies, genties (gr. genos) požymį.

Esama įvairių genocido apibrėžimų ir apytikslių sinonimų (etninis valymas, masinės žudynės ir kt.), tačiau visais atvejais kalbama apie civilių gyventojų žudymą.

Kodėl vyksta genocidai? Kalti įsitikinimai (dėl to, pvz., Afrikoje ir Indijoje kankinamos bei žudomos moterys), politika (nesibaigiantis Palestinos ir Izraelio konfliktas, nepripažįstamas armėnų, asirų ir graikų genocidas, vykdytas turkų, Kampučijoje raudonųjų khmerų įvykdytas 1,5 mln. žmonių genocidas, bosnių genocidas, vykdytas juodkalniečių ir serbų 1992–1995 m., Holodomoras, japonų karo nusikaltimai, nigeriečių, laosiečių, čerkesų ir daugybės kitų tautų genocidai), įsisenėję konfliktai ir karai (Balkanai, Kaukazas, Kurdistanas).

Istorijai gerai žinomi genocidai, vykdyti Asirijos imperijoje, Graikijoje, Kartaginoje. Senasis Testamentas aprašo amalekiečių ir midianitų genocidus, kuriuos vykdė žydai. Apie 800-uosius metus dabartinėje JAV Jutos, Arizonos, Naujosios Meksikos ir Kolorado valstijų teritorijoje vyko anasazių tautos genocidas. Ši civilizacija buvo visiškai sunaikinta. Pasak Eric Margolis, XIII a. genocidą vykdė Čingischano vadovaujami mongolai.

Genocidas vykdytas ir Australijoje, naikinant aborigenus. Tasmanijoje jų neliko išvis.

Kai kuriuos įvykius Lietuvoje taip pat galima vadinti genocidu: tai kryžiuočių ir kalavijuočių XIII–XIV a. vykdytas baltų genčių genocidas, XIX a. Rusijos imperijos vykdyta lietuvių asimiliacija, partizanų genocidas, vykdytas 1939–1954 m. Tarybų Sąjungos.

Dažniausiai, užsimenant apie genocidą, įprasta kalbėti tik apie nacių žudytus žydus, t. y. holokaustą (šoa), nors nutylima apie tai, kaip žydai vykdė palestiniečių (arabų) žudynes ir masinę tremtį – Nikbą, sukūrė Dahiya doktriną, kurią nuo 2006 m. taiko Libane, Palestinoje.

Daugeliui žmonių etninio valymo problema Palestinoje paaiškėjo po 2006 m. Ilano Pappé knygos „The Ethnic Cleansing of Palestine“ (http://en.wikipedia.org/wiki/The_Ethnic_Cleansing_of_Palestine), kurioje pasakojama apie 1948 m. okupaciją, kai sionistų sukarintų organizacijų nariai okupavo 78 proc. istorinės Palestinos. 1947–1948 m. katastrofa (arab. Nakba) palestiniečiams buvo baisiausia, jos metu iš 900 000 palestiniečių (arabų) 720 000 buvo išvaryti iš savo namų. Tačiau apie tai Izraelio vadovėliuose nerašoma, priešingai – Izraelio įkūrimas vadinamas stebuklu, o ne genocidu. Klasikinis sionizmas iki 1993 m. ir postsionizmas arba neosionizmas, tapęs dar liberalesniu, iki šiol yra oficiali Izraelio ideologija. Daug apie ją kalba ir 1987 m. Simhos Flapano knyga „The Birth of Israel: Myths and Realities“ (http://electronicintifada.net/content/post-mortem-israeli-challenges-zionism/14076).

2014 m. gruodžio 2 d. Prancūzijos parlamentas pripažino Palestiną kaip valstybę. 2014 m. gruodžio 3 d. tokių pat veiksmų ėmėsi Belgija. Tai – dar du nelengvi žingsniai į sunkų jos kelią į laisvę (http://www.reuters.com/article/2014/12/02/us-mideast-palestinians-france-idUSKCN0JF3DW20141202).

Analizuojant genocidus, aišku viena – istorijoje masinės žudynės buvo vykdomos visais laikais.

Pagal Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos Statuto (TBTS) 6 straipsnį (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=211305&p_query=atliekant%20nusikaltim%F8%20tyrim%E0%20ir%20vykdant%20baud%FEiam%E0j%E1%20persekiojim%E0%20u%FE%20jo%20jurisdikcijai%20priklausan%E8ius%20nusikaltimus&p_tr2=2) genocidas – kuri nors iš toliau išvardytų veikų, padarytų siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei, tai yra:

a) tokios grupės narių žudymas;

b) tokios grupės narių sunkūs kūno sužalojimai ar psichinės traumos;

c) tyčinis tokių gyvenimo sąlygų tai grupei sudarymas, dėl kurių visi jos nariai ar dalis jų žūtų;

d) priemonių, ribojančių tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, taikymas;

e) prievartinis vienos grupės vaikų perdavimas kitai grupei.

Didžiausias visų laikų genocidas – Amerikose

Didžiausias visų laikų genocidas įvykdytas Amerikose. Nuo 1492 m., kai Kristupas Kolumbas (genujietiškai Christoffa Corombo, Krištofa Kurunbu) atrado Ameriką, buvo išnaikinti 96 proc. visų vietinių gyventojų, vadinamųjų indėnų. Jei tiksliau, iš 50 mln. teliko 1,8 mln. indėnų (kitais duomenimis, jų buvo dar daugiau). Raupai, nuo kurių mirė daugybė indios, buvo legalizuoti kaip oficialus biologinis ginklas britų karo vado Jeffery Amhersto (1717–1797). Tai – sėkmingiausios britų kolonistų kampanijos architektas, užėmęs didžiulę Kanados ir JAV teritoriją.

2003 m. spalio 12-ąją Karakase Venesuelos prezidentas Hugo Rafael Chávez Frías (1954–2013) paragino Lotynų Amerikos gyventojus nebešvęsti Kolumbo dienos. H. R. Ch. Fríasas apkaltino Amerikų atradėją, kad šis pradėjo genocidą (http://news.bbc.co.uk/2/hi/americas/3184668.stm). Tuomet Venesuelos prezidentas taip pat pareiškė, kad italų atradėjas, pasamdytas ispanų valdžios, pradėjo 150 metų trukusią invaziją, kurios metu kolonistai Hernanas Cortesas, Fracisco Pizarro ir jų pavaldiniai elgėsi „blogiau nei Hitleris“, o Kolumbo dieną turėtų būti švenčiama indėnų pasipriešinimo diena.

Paskaičiuota, kad Pietų Amerikoje ispanų, portugalų ir kitų Europos tautybių konkistadorai žudė vidutiniškai po indėną kas dešimt minučių. Savo garsiojoje kalboje Venesuelos vadovas, kuris, kaip manoma, po dešimtmečio buvo nužudytas, pagerbė indėnų vadus, kovojusius prieš kolonistus (Guaicaipuro, Sitting Bull ir kt.).

Kolumbo dieną švente, švenčiama JAV kiekvienų metų spalio antrąjį pirmadienį 1971 m. nacionaline švente paskelbė liūdnai pagarsėjęs prezidentas Richardas Nixonas.

Amerikiečių rašytojas Davidas Quammenas prilygino kolonistų elgesį su tikraisiais Amerikų gyventojais su australų elgesiu su vadinamaisiais aborigenais. Abu atvejus jis pavadino genocidu (Quammen, David. Monster of God: the man-eating predator in the jungles of history and the mind. New York: W.W. Norton. p. 252. 2003.)

Su Kolumbo diena tiesiogiai susijusi, o Kanadoje dažnai net sutampa kita šventė, kuri daugeliui asocijuojasi su įdomiu gyvūnu, valgomu vakarienei, vadinamu įdomiais vardais. Kalakutas, valgomas tąvakar,  taip pavadintas vokiečių pirklių, XIX a. jį atvežusių iš Kalkutos. Tačiau tikroji Padėkos dienos (Thanksgiving day) prasmė nėra tokia nekalta, kaip galėtų pasirodyti. Oficialiai teigiama, kad pirmoji Padėkos diena švęsta 1621 m. į Naujajį Pasaulį atvykusių 53 piligrimų kartu su 90 indėnų (http://www.pilgrimhallmuseum.org/pdf/TG_What_Happened_in_1621.pdf).

Iš tikro minėtieji piligrimai buvo baptistų tikėjimo kolonistai, kurie, savitai traktavę Bibliją, laikė save „naujaisiais izraelitais“, atvykusiais į „Pažadėtąją žemę“, ir savo tikslą suvokė kaip tos žemės „apvalymą“ nuo stabmeldžių „kanaaniečių“ ir „amalekitų“, t. y. nuo indėnų, o dėkojo jie, aišku, bibliniam Dievui už tai, kad jis sėkmingai pervedė juos per „Jordaną“ – Atlanto vandenyną. Šie britai piligrimai, įsivaizdavę, kad naujoje pažadėtoje žemėje yra tarsi izraelitai, tokiais save suvokė ne tik pagal analogiją, bet būta ir tokių, kurie bandė save kildinti iš izraelitų. Britiškojo izraelizmo (arba angloizraelizmo) doktriną 1649 m. sukūrė Johnas Sadleris, o XVIII a., aktyviame milenarianistiniame klimate, ją ištobulino Richardas Brothersas ir Johnas Wilsonas. Tiesa, kiekvienas savaip. Pirmasis netikėtai ėmė pranašauti, kad britų monarchijai atėjo galas, tad dienas baigė psichiatrijos ligoninėje. J. Wilsonas buvo atsargesnis ir tvirtino, kad anglosaksai, tikroji „europiečių rasė“, kilo iš kai kurių skitų genčių, kurios buvusios dešimties dingusiųjų Izraelio tautų palikuonys.

Britų izraelizmo pagrindas – tikėjimas, kad Vakarų Europos gyventojai, ypač tie, kurie kilo iš Didžiosios Britanijos, yra tiesioginiai dešimties dingusiųjų Izraelio tautų palikuonys. Tokiu būdu karališkoji britų šeima – tiesioginiai karaliaus Dovydo ainiai.

Dabar jau nutylima, kad šią hipotezę, tokią gają prieš kelis šimtus metų, paneigė šiuolaikinė genetika, lingvistika, archeologija ir kiti mokslai. Vis dėlto britų izraelizmo hipotezė iki šiol turi šalininkų. Ją propaguoja įvairios religinės organizacijos, veikiančios ir Lietuvoje, pvz., sekmininkai.

Pasaulyje veikia Dešimties Izraelio genčių judėjimas „Brit-Am“ (www.britam.org), pateikiantis 122 įrodymus (www.britam.org/ListofProofs.html), pagal kuriuos neva 10 iš 12 Izraelio genčių yra išsiblaškusios po visą pasaulį, tiksliau, Europoje, JAV, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

Tuo metu šiuolaikinės genetikos atradimai rodo, kad žydai priklauso J2 ir J1 halpogrupei, tuo tarpu daugelis europiečių – R1b.

Britų izraelizmas atsakingas ir dėl rasizmo, išsikerojusio pasaulyje, kurį užkariavo britų imperialistai. Juodaodžių vergija irgi buvo pateisinama pagal Bibliją, esą juodaodžiai esą Chamo proanūkiai, o tas Chamas buvo nemandagusis Nojaus sūnus, išsityčiojęs iš savo nusigėrusio tėvo. Išsipagiriojęs Nojus pasmerkęs Chamą ir jo ainiją būti savo brolių Semo ir Jafeto amžinais vergais.

Britų imperija vergiją panaikino 1833 m., išskyrus Ceiloną ir Šv. Elenos salą 1843 m. Jungtinė Karalystė Europos žmogaus teisių konvencijoje numatytą vergovės draudimą į savo įstatymus inkorporavo tik 1998 m.

Anglų prekeivių vergais pionierius admirolas Seras Johnas Hawkinsas 1554–1555 m. su kitais turtingais pirkliais sukūrė didžiulį sindikatą, kuris prekiavo afrikiečiais. XVIII a. vidurio Londone gyveno apie 10 000 juodaodžių – tais laikais buvo madinga turėti juodąjį tarną. 2006 m. tuometinis britų premjeras Tony Blairas išreišė didžiulį liūdesį dėl prekybos vergais, kurią jis pavadino „visiškai gėdinga“ bei „nusikaltimu žmonijai“ (http://news.bbc.co.uk/2/hi/6185176.stm).

Visų laikų didžiausia imperija – Britų, maksimaliai užėmusi 22,63 proc. pasaulio ploto (1938 m. jame gyveno 20 proc. pasaulio žmonių – 458 mln.). Nuo jos beveik neatsiliko Mongolų imperija (maksimumas – 1279 m.), didžiulės buvo ir Rusijos (maksimumas – 1866 m., 15,31 proc. pasaulio ploto), Ispanijos (1740–1790 m., 13,04 proc.), Prancūzijos, Portugalijos imperijos.

Šiuo metu Britų imperijos likučiai užima tai pat gana didelę pasaulio dalį, ir yra vadinami British Overseas Territories arba Jungtinės Karalystės (JK) užjūrio valdos – 14 teritorijų, kurios suverenios Jungtinei Karalystei, tačiau neįeina į jos sudėtį. Šis terminas įvestas po 2002 m. užjūrio teritorijų akto. Iki tol šios teritorijos vadintos JK dependencijomis, Britų Karūnos kolonijomis. Meno, Gernsio ir Džersio salos, kurios taip pat pavaldžios JK turi kitokį Karūnos žemių statusą. Ant Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos monetų taip pat neatsitiktinai iki šiol galime pamatyti Anglijos karalienės atvaizdą.

Dar trumpai prisiminkime galimą alternatyvią Amerikų atradimo istoriją. Pasak X–XI a. „Islandų sagų“ (Íslendingasögur), pirmasis europietis, atvykęs į Šiaurės Ameriką, buvo Islandijoje gimęs vikingas Leifras Eiríkssonas (970–1020). Leifras pirmąją vietovę Grenlandijoje įkūrė 986 m., o 999 m. Norvegijoje priėmė krikščionybę. Apie 1000-uosius atradęs Ameriką, jos šiaurėje esančią gyvenvietę pavadino Vinlandu – jis Kanadai priklausančioje Niufaunlendo saloje, vietovėje, pavadintoje L‘Anse aux Meadows (Lensi Medouzas, iš pr. L'Anse-aux-Méduses, Medūzų įlanka). Spėjama, kad taiki Amerikų kolonizacija vyko tarp 970 ir 1030 m.

Nuo 1925 m. spalio 9-ąją JAV švenčiama Leifo Eriksono diena.

Ikikolumbiniai transokeaniniai kontaktai, kaip manoma, buvo gana dažni. Be šiaurės germanų kelionių, aprašytų „Grenlandiečių sagoje“ (Grænlendinga Saga) ir „Raudonojo Eriko sagoje“ (Eiríks Saga Rauða), per vandenyną plaukiojo polineziečiai, kurie į Ramiojo vandenyno salas iš Amerikų saldžiąsias bulves arba batatus atsiplukdė apie 7000–1000 m. (polineziečių prokalbėje jos vadinamos *kumala).

Taip pat yra įrodymų, kad ikikolumbiškajame pasaulyje vyko pietų Čilės gyventojų mapučių (araukanų) ir polineziečių kontaktai, kurių metu Pietų Amerikoje atsirado vištos. Jų kaulai, ištirti Čilėje, datuojami tarp 1304 ir 1424 m.

Tuo metu Ekvadoro Valdivijos indų kultūra siejama su Japonijos Džiomono kultūra. 2013 m. genetikų studija parodė, kad Ekvadoro ir Rytų Azijos gyventojai turėjo transokeaninių kontaktų (http://www.plosgenetics.org/article/info%3Adoi%2F10.1371%2Fjournal.pgen.1003460).

Įdomios ir Jorko universiteto „BioArch“ mokslininkų grupės studijos, susijusios su galimais Peru ir Naujosios Gvinėjos gyventojų kontaktais, taip pat studija, parodžiusi, kad Egipto faraonai vartojo kokainą ir nikotiną (http://www.faculty.ucr.edu/~legneref/ethnic/mummy.htm), todėl galimas daiktas, kad buvo nukeliavę į Naująjį Pasaulį.

Ikikolumbiškuoju galima pavadinti ir škotų bei norvegų kraujo turėjusio Roslino barono Henry I Sinclair (1345–1400) atradimą. Jis beveik šimtu metų anksčiau nei K. Kolumbas atrado Grenlandiją, Šiaurės Ameriką (http://en.wikipedia.org/wiki/Henry_I_Sinclair,_Earl_of_Orkney).

Beje, yra manoma, kad ir pats K. Kolumbas lankėsi Kanadoje ir Grenlandijoje dar iki 1492 m., o jei tiksliau – 1477 m. aplankė salą, kurią pavadino Tule, metais anksčiau buvo Bristolyje.

XII–XIII a. kinų šaltiniai, kartu vadinami Sungo dokumentu, tvirtina, kad musulmonų jūreiviai pasiekė Mulan Pi (Mùlán Pí, „magnolijos odelė“). Manoma, kad tai kažkur Amerikose.

Panašumų su afrikiečiais sukėlė paslaptinga, nuo 1200 iki 400 m. pr. Kr. egzistavusi olmekų kultūra, kurios pėdsakai aptikti Meksikoje. Spėta, kad 1311 m. Naujajame Pasaulyje galėjo lankytis laivynas iš Malio (http://news.bbc.co.uk/2/hi/africa/1068950.stm).

Gavino Menzieso teigimu, į Ameriką 1421 m. atvyko kinai, tiksliau, Mingų dinastijos keliautojas Ženg He (鄭和), klajojęs po pasaulį nuo 1405 iki 1433 m.

Apie keliones per vandenynus rašyta daug, todėl tikėtina, kad ikikolumbiškajame pasaulyje jų galėjo būti ne viena.

Ar genocidu galima išnaikinti visą žmoniją?

Toks klausimas yra kilęs ne tik mokslininkams, bet ir diktatoriams. Išties teoriškai sunaikinti visą žmoniją yra labai lengva. Nereikia nė Stepheno Hawkingo pranašysčių apie dirbtinį intelektą, kuris užvaldysiąs pasaulį jau labai greitai (http://on.rt.com/stxw79).

Tačiau kalbant apie tai, kas jau „nuveikta“ istorijoje masinio žmonių naikinimo srityje, pirmiausia reikėtų žinoti, kad būtent genocidas buvo priežastis, dėl kurios išnyko neandartaliečiai (pavadinimas kilo nuo nedidelio Neandartalio slėnio Vokietojoje, kuriame neandartaliečio kaulai rasti 1866 m.). Mūsų žmonių (Homo sapiens) genties broliai Homo sapiens neanderthalensis, kaip manyta anksčiau, išnyko dėl to, kad „pasiekė natūralią evoliucijos aklavietę“, neprisitaikė prasidėjus paskutiniajam ledynmečiui. Teigta, kad neandartaliečiai, „neturėdami gausios populiacijos, buvo išstumti žmonių“. Skamba lyg ir nekaltai, tačiau taip nėra. Prieš 200–40 tūkst. metų gyvenę neandartaliečiai turėjo 13 proc. didesnes smegenis lyginant su šiuolaikinio žmogaus (1500, o ne 1400 mililitrų), jie buvo fiziškai stiprūs, 160–175 cm ūgio, pažino kalbą, muziką, abstraktų mąstymą, turėjo vaizduotę, tikėjimą, ritualus, mirties ir pomirtinio gyvenimo suvokimą, rūpinosi mirusiaisiais (pvz., vienoje oloje dabartinio Irako teritorijoje rasta gėlių likučių). Neandartaliečiai naudojosi ugnimi, gaminosi ginklus – ietis, žeberklus. Manoma, kad dabartiniame žmoguje yra neandartaliečių kilmės dalis X chromosomų, didžioji dalis jų – vakarų Azijoje.

Neandartaliečiai ilgai sėkmingai gyveno Eurazijoje, tačiau į ją atsikėlus dabartiniams žmonėms, įvyko genocidas. 2014 m. rugpjūčio tyrimų (http://www.nature.com/nature/journal/v512/n7514/full/nature13621.html), atliktų 40 vietų Vakarų Europoje, rezultatas parodė, kad tai įvyko maždaug prieš 40 000 metų. Tolesni tyrimai bus atliekami Rytų Europoje ir Sibire (http://www.nytimes.com/2014/08/21/science/neanderthals-in-europe-died-out-thousands-of-years-sooner-than-some-thought-study-says.html?_r=0).

Manoma, kad Europoje su žmonėmis neandartaliečiai koegzistavo apie 5000 metų. Fiziologas, biofizikas, geografas ir kitų sričių specialistas, daugybės populiarių knygų autorius Jaredas Masonas Diamondas įsitikinęs, kad neandartaliečių išnykimo priežastis – genocidas, primenantis „indėnų“ genocidą. Knygoje „Trečioji šimpanzė: žmogaus kaip gyvūno evoliucija ir ateitis“ (Diamond, Jared (1992). The Third Chimpanzee: The Evolution and Future of the Human Animal. Harper Perennial.) mokslininkas aiškinasi, kaip žmonijoje ėmė dominuoti viena grupė – eurazijiečiai. J. M. Diamondo atlikti tyrimai rodo, kad eurazijiečiai gyveno tokiose geografinėse vietovėse, kurios leido jiems geriausiai daugintis, sukurti geresnes technologijas, skirtas žemės ūkiui ir, be abejo, karybai. Mokslininkas mano, jog bet koks technologinis progresas galiausiai gali sukeltia aplinkosauginę degradaciją, vedančią prie išnykimo. Pirmasis knygos pavadinimas, vėliau kiek sušvelnintas skambėjo taip: „Trečiosios šimpanzės pakilimas ir žlugimas: kaip mūsų gyvūniškasis palikimas veikia mūsų gyvenimą“ (The Rise and Fall of the Third Chimpanzee: How Our Animal Heritage Affects the Way We Live).

Beje, tarp neandartaliečių ir „indėnų“ genocido, prieš maždaug 11 000 metų, įvyko taiki Amerikų kolonizacija. Vadinamieji indėnai, pasak J. M. Diamondo, nebuvo taikūs tik gyvūnų atžvilgiu: vos per pora šimtų metų po jų atsikraustymo išnyko visi didieji Šiaurės ir Pietų Amerikos žinduoliai (p. 304). Tiksliau, su jais (kelias tonas sveriančiais mamutais, mastodontais, gliptodontais, meškosdydžio bebrais ir kardadančiais tigrais) teko kovoti, norint išgyventi. „Indėnų“ žygis nuo šiaurės į pietus – didžiausia visų laikų Homo sapiens ekspansija istorijoje. Aziją ir Europą žmonės pasiekė iš Afrikos maždaug prieš milijoną metų, o prieš 50 000 metų iš Azijos ir Australijos jie iškeliavo į Šiaurės ir Pietų Ameriką.

J. M. Diamondo išvados – nelinksmos: „Dabartinė žmonija yra ant slenksčio susinaikinti arba branduolinio, arba aplinkosauginio holokausto būdu. Žmonės vos per du šimtus pastarųjų metų sugebėjo išnaikinti net 1 proc. pasaulio paukščių populiacijos...“ (p. 313).

Kinija ir Indonezija. Persekiojimai dėl „prastesnio“ tikėjimo ir „žemesnės“ rasės

Žmonijoje dėl skirtingų įsitikinimų, religijų būta ir tebėra daugybė persekiojimų, žudynių, nesusipratimų, karų, kitų negandų. Galbūt žodis genocidas joms ne visiškai tikslus, tačiau ne pernelyg ir nutolęs.

Apie Kryžiaus žygius, inkviziciją ir daugybę kitų gerai žinomų istorinių faktų nekalbėsime. Įdomu būtų paminėti užmarštin nuėjusį, tačiau XX a. atsinaujinusį budistų persekiojimą Kinijoje, kurioje persekiojimai dėl tikėjimo – itin paplitęs dalykas.

Kinijoje budistai persekioti dar V–VI a. Vėliau Didysis budistų persekiojimas buvo pradėtas Tangų dinastijos imperatoriaus Wuzongo 845 m. Vienas šio persekiojimo tikslų – papildyti karo iždą ir apvalyti Kiniją nuo užsienio kultūrų įtakos. Persekioti ne tik budistai, bet ir zoroastristai, krikščionys nestoriečiai, gnostikai manichėjai. Persekiojimą išgyveno tik kiniškos ideologijos – konfucianizmas ir taoizmas, kurios sąlyginai buvo paveiktos nedaug. Karo iždą imperatoriui Wuzongui reikėjo pildyti po 843 m. laimėto mūšio prieš uigūrus (dabar Uigūrija prijungta prie Kinijos), po kurio šalis vos nepatyrė bankroto. Todėl nuspręsta perimti turtą iš budistų vienuolynų, kurie Tangų dinastijos metu suklestėjo, nes nebuvo apmokestinti. 845 m. budistų vienuolynai uždaryti, turtas konfiskuotas, vienuolių likimas nežinomas. Wuzongui nepatiko ir tai, kad budizmas mokė nirvanos, nebeatgimimo, o taoizmas žadėjo nemirtingumą. Tačiau jo pasiekti imperatoriui nepavyko, 846 m. jis mirė, ir budizmas nustotas persekioti. Po 20 mėnesių persekiojimo budizmas niekada taip iki galo Kinijoje ir neatsigavo, zoroastrizmas, krikščionybė ir manichėjizmas Kinijoje išnyko. Tuo metu arabų prekeiviai į Kiniją netikėtai „atgabeno“ Islamą. Kadangi Kinijos įstatymuose apie jį nieko pasakytanebuvo, daug kas susidomėjo musulmonybe.

Didelis budistų persekiojimas Kinijoje vyko ir Taipingų revoliucijos metu 1850–1864 m. Ši revoliucija apskritai buvo labai žiauri, ji pražudė bent 20 mln. civilių. Taipingai, kurie buvo keista krikščionių sekta (jos lyderis Hun Siuciuan, Hong Xiuquan, 1814–1864, skelbėsi esąs Jėzaus Kristaus jaunesnysis brolis), nuožmiai persekiojo budizmą, naikino vienuolynus, degino sutras, todėl, kai Taipingų revoliucija buvo galiausiai nuslopinta, sutras teko importuoti iš Japonijos. Hunas tuometinėje sostinėje Nandžinge (Nanjing) buvo įkūręs Taipingo dangiškąją karalystę, kurioje visos religijos buvo pakeistos krikščioniška sekta.

XX a. Kinijos nacionalistų partijos įkūrėjas Sun Yat-sen (1866–1925), vadinamas Kinijos Respublikos tėvu, įkvėpimo savo revoliucinėms idėjoms sėmėsi Taipingų revoliucijoje. Taipingus kaip kovotojus prieš korumpuotus feodalus šlovino ir Mao Zedong (1893–1976). 1966–1976 m. vykusi Kultūrinė revoliucija (pilnas pavadinimas – Didžioji proletarų kultūrinė revoliucija) persekiojo visus tikinčiuosius ir ne tik juos.

Be abejo, neturėtume pamiršti ir tebesitesiančio tibetiečių genocido.

Nuo 1999 m. Kinijoje persekiojama ir organizacija „Falun Gong“, rytietiškos filosofijos išpažinėjai, kurių netikėtai tapo daugiau nei komunistų partijos narių.

Indonezijai priklausančioje Papua dalyje bei Rytų Timore, 1999 m. tapusiame nepriklausomu, taip pat vykdytas ir tebevykdomas genocidas. Valdantieji javiečiai timoriečius ir papuasus laiko žemesne rase.

Pranešama apie daugiau kaip 150 000 iš 650 000 timoriečių mirtis nuo napalmo, chemikalais užnuodyto maisto ir vandens. Papuasų genocidas – dar skaudesnis, kadangi jis tebevyksta iki šiol. Apie situaciją Papua nuolat informuoja organizacija „Survival International“. Pasak jos, Indonezijoje tebevykdomas papuasų ir kitų vietinių genčių, kurių čia gyvena apie 50–70 milijonų, genocidas. Jungtinės Tautos atliko tyrimą ir rekomendavo Indonezijai ratifikuoti konvenciją ILO 169 – vienintelį pasaulyje įstatymą, nuo 1989 metų saugantį nedidelių genčių žmonių teises. Jį tėra ratifikavusios 22 pasaulio valstybės: Argentina, Bolivija, Brazilija, Centrinė Afrikos Respublika, Čilė, Kolumbija, Kosta Rika, Danija, Dominyka, Ekvadoras, Fidžis, Gvatemala, Hondūras, Meksika, Nepalas, Nyderlandai, Nikaragva, Norvegija (pirmoji pasaulyje – 1990 m. birželio 16 d.), Paragvajus, Peru, Ispanija ir Venesuela.

Indonezijos vyriausybė į Jungtinių Tautų rekomendacijas dėmesio nekreipia ir tvirtina, kad jos teritorijoje jokių genčių išvis nesama!

Tačiau papuasų ir kitų tautelių genocidas Indonezijai priklausančioje Vakarų Papua yra itin žiaurus ir trunka penkis dešimtmečius. Nuo 1963-iųjų Indonezijos vyriausybė išžudė, išžagino, kankino (ir tai tebedaro) apie 400 tūkstančių žmonių.

Indonezijoje gyvena apie 250 mln. žmonių, per 300 tautų ir tautelių, kalbančių bent 742 kalbomis ir dialektais. 42 proc. Indonezijos gyventojų sudaro politiškai ir kultūriškai dominuojanti javiečių tauta.

Vien Vakarų Papua (Papua Barat) regione gyvena apie 2,7 mln. žmonių, kalbančių apie 700 papuasų ir austroneziečių kalbų.

Nuo 1963-iųjų vykstantis vadinamasis Papua konfliktas yra palaikomas vietinių genčių nepriklausomybės judėjimo. „Laisvos Papua judėjimas“ (Organisasi Papua Merdeka, OPM) – karinė organizacija, įkurta prieš beveik penkis dešimtmečius, siekianti vienos Papua valstybės (dabar pusė Naujosios Gvinėjos salos priklauso Indonezijai). Vakarams ir Indonezijos valdžiai OPM – teroristai, nes kadaise juos rėmė Muammaras Gaddafis. OPM turi savo vėliavą, kurią vadina „Ryto žvaigžde“, himną „Hai Tanahku Papua“. Už nepriklausomos Papua vėliavos iškėlimą Džavapuroje 2004-aisiais du papuasai – Filepas Karma (gim. 1959 m.) ir Yusakas Pakage (gim. 1979 m.) – Indonezijos teismo buvo nuteisti kalėti atitinkamai 15 ir 10 metų. Y. Pakage iš kalėjimo išleistas 2010-aisiais, F. Karma tebėra už grotų. Organizacija „Amnesty International“ abu vyrus įvardija kaip „sąžinės kalinius“ ir F. Karmos išlaisvinimą vadina prioritetiniu. 2004 m. gruodžio 1 d. papuasų simbolis – „Ryto žvaigždės“ vėliava – buvo iškelta taikioje ceremonijoje, tačiau Indonezijos jėgos struktūrų suimtas F. Karma, „Amnesty International“ duomenimis, kalėjime yra mušamas sargybinių, turi sveikatos problemų.

Indonezijos armija (Tentara Nasional Indonesia, TNI) nuo 1961-ųjų išžudė daugiau kaip pusę milijono papuasų. Kai kurie jų žuvo dėl to, kad iškėlė Indonezijoje nelegalią papuasų vėliavą. Daugiau kaip 100 000 papuasų buvo išvaryti iš namų.

Genocidą laimino ir tebelaimina visi Indonezijos prezidentai: Sukarno (1901–1970), Suharto (1921–2008; prezidentavo net 31 metus nuo 1967-ųjų), Bacharuddinas Jusufas Habibie (prezidentavo 1998–1999), Abdurrahmanas Wahidas (1940–2009, prezidentavo 1999–2001), vienintelė prezidentė moteris (2001–2004) Megawati Sukarnoputri ir dabartinis šalies vadovas Susilo Bambangas Yudhoyono (nuo 2004 m.).

Ruandos genocidas – su Europos pagalba

Su Vakarų pagalba vykdytas ir Ruandos (Rwanda) genocidas. Vieną skaudžiausių praėjusio šimtmečio įvykių – retai žiniasklaidoje minimos šalies, prie pat ekvatoriaus įsikūrusios Afrikos valstybės – Ruandos tragedija. Joje 1994 m. balandžio 7 – liepos 15 d.  žaibišku greičiu įvykdytas genocidas nusinešė beveik milijoną gyvybių, paliko begalę našlaičių, skausmo, skurdo pėdsakus neįtikėtinai gražioje, nors ir neturtingoje agrarinėje šalyje, kurios plotas užima 40 procentų Lietuvos ploto.

Šiuo metu Ruandoje gyvena apie 8 milijonus žmonių. Po genocido, įvykdyto prieš 20 metų, jų gyveno keliais milijonais mažiau. Deja, toks ženklus gyventojų sumažėjimas – ne tik priverstinės emigracijos pasekmė. Daugelio šių žmonių jau nebėra tarp gyvųjų.

Savarankiška valstybe Ruanda tapo palyginti neseniai – nuo Belgijos nepriklausomybę ji paskelbė 1962-aisiais. Iki tragiškojo 1994-ųjų pavasario įspūdingo grožio Ruandą buvo galima ramiai vadinti Tūkstančio kalvų šalimi, po jo – Milijono kapų šalimi.

Ruandos genocidas siejasi su dviejų tautų pavadinimais – hutais ir tutsiais. Hutai šalį valdė nuo 1962-ųjų iki 1990-ųjų, kai į valstybę iš kaimyninės Ugandos įsiveržė tusiai – jų įkurtas „Ruandos patriotinis frontas“. Prasidėję susirėmimai apogėjų pasiekė 1994-ųjų balandžio 6-ąją, kai tutsiai Ruandos sostinėje Kigalyje numušė lėktuvą, kuriuo į gimtąją šalį kartu su Burundžio prezidentu leidosi jos vadovas Juvenalis Habyarimana.

Tutsiai ir hutai yra katalikai, atėjūnai iš Šiaurės Afrikos, įkūrę Ruandos ir gretimo Burundžio karalystes. Tutsiai – galvijų augintojai, tuo metu hutsiai, kurių Ruandoje yra dauguma – net 85 procentai – daugiausia žemdirbiai.

Prieš kelis dešimtmečius Ruandos kolonistų belgų sukurta legenda apie rasinius ir nacionalinius tutsių ir hutų skirtumus primena serbų ir bosnių tapatybės problemą. Skirtumas vienintelis – serbai ir bosniai kalba ta pačia kalba, tačiau išpažįsta skirtingas religijas. O tutsiai ir hutai išpažįsta tą patį tikėjimą ir kalba ta pačia kinjarvandos kalba.

Tai tyrinėtojus ir privertė susimąstyti, ar tutsių ir hutų skirtumai nebuvo sukurti dirbtinai. Iškėlę sau tokį klausimą, mokslininkai gavo teigiamą atsakymą. Manoma, jog kolonistai belgai specialiai sukūrė teoriją, kad tutsiai, būdami Ruandoje jau šimtus metų, nuo seno siekė valdyti, nes laikė save mažuma, todėl – aukštesnės kastos. Paaiškėjo, kad hutas gali tapti tutsiu pradėjęs auginti galvijus, o tutsis – hutu, jei taps žemdirbiu.

Tiesa, Ruandoje nuo seno dar gyvena mažaūgių pigmėjų tautelė tva, kurios atstovai savo išvaizda nuo tutsių ir hutų skiriasi ženkliai – tutsiai yra vidutiniškai dviejų metrų ūgio, hutai – šiek tiek mažesni. Nuo senovės tutsiai ir hutai tuokdavosi tarpusavyje, todėl realiai galime teigti, kad tai – viena tauta, suskaldyta bloga linkinčių europiečių kolonistų.

Bet pažvelkime į genocido ištakas ir kraupius skaičius. Po Ruandos prezidento nužudymo 1994 m. prasidėjusios žudynės vos per tris mėnesius nusinešė beveik milijoną tutsių gyvybių. Liepos 4-ąją žudynės pasibaigė į Kigalį įžengus tutsių Ruandos patriotinio fronto kariams. Bijodami keršto, maždaug 2 milijonai hutų pasitraukė iš šalies. Daugiau kaip 20 000 pabėgėlių mirė nuo choleros epidemijos. Šiuo metu maždaug 300 000 vaikų Ruandoje neturi nė vieno giminaičio, nemažai jų gyvena gatvėse. Apie 130 000 Ruandos gyventojų – kalėjimuose, laukiančių savo eilės būti nuteistiems dėl genocido vykdymo.

Genocido buvo galima išvengti. Baisiausia, teigiama jame, kad tarptautinė bendruomenė ne tik viską žinojo, kas vyksta Afrikos viduryje, bet ir prisidėjo tiekdama ginklus žudikams ir savo specialiųjų tarnybų pagalba kurstydama tutsius ir hutus. Prancūzai, prisidėję prie genocido organizavimo, pasirodė kaip beširdės būtybės, kurios po tragedijos pareiškė, jog Prancūzija neprisiima jokios atsakomybės ir nejaučia kaltės dėl įvykių Ruandoje. Tačiau dabar jau aišku – ir tai įrodyta dokumentiškai, – kad buvęs Prancūzijos prezidentas François Mitterand‘as tiesiogiai susijęs su genocido organizavimu.

Iš tikro vakariečiai meistriškai sumodeliavo Ruandos tragediją dar XIX a. 1890 m. Briuselyje vykusios konferencijos metu Ruanda buvo „atiduota“ Vokietijai. Būtent jos strategai iš tutsių mažumos sukūrė dirbtinį elitą. Tutsiai gavo daugiau privilegijų, jie galėdavo gauti geresnius darbus ir išsilavinimą. Ši tendencija pastebima ir po Pirmojo pasaulinio karo, kai Ruandą į savo rankas iki 1962-ųjų nepriklausomybės perėmė Belgija.

Tyrinėtojai pripažįsta, kad būtent vakariečiai sugalvojo teoriją, kad tutsiai – ateiviai iš Šiaurės Afrikos, priklausantys chamitų kalbų grupei, į kurią įtraukiami ir žydai. Tokiu būdu tutsiai tapo „aukštesnės rasės“ atstovais, nes hutai buvo priskirti „žemesniajai“ – bantų rasei. Tokiu būdu hutai buvo kurstomi žudyti tutsius kaip nevietinius gyventojus, svetimšalius.

Išslaptinti dokumentai, išlikę po genocido, liudija, kad žudynės buvo gerai organizuotos. Vakarų valstybės gerai apginklavo būsimuosius žudikus kalašnikovais, granatomis ir mačetėmis.

Išliko liudijimų, kad būsimasis genocidas buvo nesislapstant aptarinėjimas Ruandos vyriausybės kabinetuose, kur nuspręsta atsikratyti tutsių. Tarp žudynių organizatorių – ne tik politikai, bet ir miestų merai, aukšti policijos pareigūnai, valdininkai.

Nustatyta, kad dar 1994-ųjų sausį iš Prancūzijos ir Belgijos į Ruandą buvo pradėti gabenti ginklai.

Liudininkų teigimu, vyriausybės remiamų radijų stočių bangomis buvo transliuojami raginimai žudyti. „Žudykite arba patys būsite nužudyti“. Tokios ir panašios frazės buvo 1994-ųjų pavasario ir vasaros Ruandos kasdienybė.

Žudynės Afrikoje parodė, kad pačius žiauriausius dalykus nesunku surežisuoti. Vienintelis džiaugsmas – kad post factum, tačiau realiai funkcionuoja teisingumas: 1995-aisiais Arušoje – Jungtinėje Tanzanijos Respublikoje – buvo įkurtas tribunolas, kuris iki šiol turi daug darbo. Savo tinklalapį turintis Ruandos genocido tribunolas sudarytas iš 16 teisėjų, atstovaujančių įvairiausioms pasaulio šalims.

Azijos Palestina – Mjanmaras

Azijos Palestinoje – Mjanmare (Birmoje) – vykdomo genocido vakarai taip pat nepripažįsta. Šalyje žūva vis daugiau žmonių, dešimtys tūkstančių pabėgėlių nuo teroro gyvena gretimame Bangladeše.

Vadinamąjį etninį valymą (genocidą) vykdo Mjanmarą valdanti karinė chunta, prisidengdama tuo, kad naikinama rohingjų tauta – „nelegalai“, „ne budistai“ (jie – indoeuropiečiai, musulmonai). Baisiausia tai, kad šio genocido scenarijus vienas prie vieno primena Ruandą ir Srebrenicą – JAV ir kitos Vakarų valstybės apsimeta, kad Mjanmare nieko nevyksta. Šie baisūs įvykiai rūpi tik broliams musulmonams Irane bei Arabijos pusiasalio šalyse.

Mjanmaras anksčiau buvo vadintas Birma, nes iš daugiau kaip 60 mln. jo gyventojų daugiau nei du trečdalius (68 proc.) sudaro birmiečiai (bamarai), dar šalyje gyvena šanai (9 proc.), kajinai arba karenai (7 proc.), rakhinai (4 proc.), kinai (3 proc.), indai (2 proc.), monai (2 proc.) ir kitos tautos (5 proc.). Iš viso Mjanmare – 135 tautos, kurios vyriausybės pripažintos oficialiai ir sugrupuotos į aštuonias „didžiąsias nacionalines etnines rases“. Šios „rasės“ (kačinai, kajahai, kajinai, činai, monai, bamarai, rakhinai ir šanai) suskirstytos ne moksliniu, o fašistiniu pagrindu, pvz., šanų „didžioji nacionalinė etninė rasė“ – tai 33 etninės grupės, kalbančios kalbomis iš keturių skirtingų kalbų šeimų.

Tokiu būdu Mjanmare gyvena daug nepripažintų etninių grupių (kitaip tariant – tautų), pvz., birmiečiai kinai, pantajai, birmiečiai indai (kartu šios trys tautos sudaro 5 proc. šalies gyventojų), birmiečiai anglai (52 tūkst.), gurkhai (500 tūkst.). Dar 5 proc. nepripažintųjų tautų (o tai sudaro tris milijonus) – tai: wa, naga, lahu, lisu, palaungai, anu, anunai, ašo, aci, beikai, bre, dai, dalaungai, danavai, dimai, dulengai, enai, gananai, guariai, hponai, kadu, kameinai, kaungso, kebarai, kokangai, kvi, lai, magunai, malinai, mganai, oo-pu, pa-o, zizanai, zo, zo-pe ir t. t.

135 tautos Mjanmare kalba maždaug šimtu kalbų: birmiečių (65 proc.), šanų (3,2 mln.), karenų (2,6 mln.), kačinų (0,9 mln.), činų (0,8 mln.), monų (0,8 mln.), rakhinų (tai birmiečių kalbos dialektas; 0,7 mln.) ir daugybe kitų. Antroji kalba, kurios mokoma mokyklose po birmiečių (mjanma bhasa), yra anglų. Mažumų kalbas naudoti viešai draudžiama, jomis žmonės kalbasi tik privačioje aplinkoje.

Anglų kalba buvo pagrindinė Birmoje XIX a., o 1964 metais generolo Ne Win dėka pradėta „birmizacija“, t. y. kalbinis tautų genocidas, vėliau virtęs kruvinu. Ne Win (tikr. Šu Maung, 1911–2002) šalį valdė 30 metų nuo 1958-ųjų (kaip premjeras, paskui prezidentas, socialistų partijos įkūrėjas). Pagal tautybę jis buvo birmietis kinas. Po dviejų metų nesėkmingų biologijos studijų Rangūno universitete iš jo Ne Win buvo išmestas. Tuomet jis pradėjo aktyvią politinę veiklą. Vienas jo kolegų pagal įsitikinimus, taip pat priklausęs nacionalistinei organizacijai „Mes, birmiečiai“ (Dobama Asiayone) arba tiesiog thakinams, buvo Birmos komunistų partijos ir armijos (Tatmadaw) įkūrėjas, generolas Aung San (1915–1947), laikomas šiuolaikinės Birmos tėvu. Vos 32 metus gyvenęs Aung Sanas – Nobelio taikos premijos laureatės (1991) Aung San Suu Kyi (gim. 1945 m.) tėvas. Vakarų pasaulis ją tiesiog garbina (namų arešte ši politikė prasėdėjo 21 metus nuo 1989 iki 2010-ųjų), tačiau realybėje, kaip mums pasakojo Mjanmaro gyventojai, žiniasklaidos atstovai, ji tėra vakarų pakalikė, kuriai nerūpi šalyje vykdomas genocidas.

1962 metais Ne Win Birmoje įvykdė valdžios perversmą, kurį pasaulio žiniasklaida pavadino „bekrauju“, nors tai buvo akivaizdus melas. 1962–1964 m. Ne Win buvo pabėgęs iš šalies „dėl medicininių priežasčių“, gyveno Austrijoje, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje. Tuo metu daugiau nei dvejus metus (iki 1964-ųjų rugsėjo) buvo uždaryti visi šalies universitetai (studentai buvo pagrindiniai protestuotojai prieš karinę chuntą).

1962–1988 m. Birma pasuko socializmo keliu, į kurį vedė Ne Win, pabandęs suderinti ekstremalų nacionalizmą, marksizmą ir budizmą (religija jis nelabai domėjosi, todėl savo „mokymą“ pavadino „birmietišku socializmu“). „Birmietiškas socializmas“ buvo oficiali ideologija 26 metus, kurios esmė: šalį valdė kariškiai, vyravo ksenofobija, vienos partijos (Birmos socialistinės programos partijos) sistema. Viena turtingiausių ištekliais Azijos šalių iš klestinčios valstybės virto uždara, beveik niekam neprieinama teritorija. Ne Win izoliavo Birmą nuo pasaulio, todėl suklestėjo juodoji rinka, kontrabanda, o vyriausybė klimpo į bankrotą.

Ne Win užsiiminėjo senoviniais birmiečių magijos ritualais (jadaja) – astrologijos ir numerologijos mišiniu. Šiuos ritualus VII a. sukūrė budistinė ari sekta. Manoma, kad šie ritualai kaip tantrinio budizmo ir nagų (gyvačių) garbinimo praktikos atkeliavo iš Indijos arba Tibeto.

Ne viskas buvo blogai „birmietiško socializmo“ metais. Mokslas, medicinos paslaugos buvo nemokami, pastatyta net 60 tūkst. pagodų (budistų šventyklų), pereita prie judėjimo dešiniąja kelio puse. Vis dėlto 1987-aisiais Jungtinės Tautos paskelbė Birmą „mažiausiai išsivysčiusia šalimi“.

Ne Win atsistatydino 1988-aisiais, kai prasidėjo pusę metų trukę masiniai protestai (vadinamieji „8888 protestai“; toks pavadinimas kilo nuo pagrindinio protesto datos – 1988 m. rugpjūčio 8 d.). Į gatves išėjo daugiau kaip milijonas žmonių, per 10 tūkst. jų buvo išžudyti, dešimtys tūkstančių pabėgo į Tailandą.

Protestų metu kaip nacionalinė herojė iškilo Aun San Suu Kyi, kurios „Nacionalinė demokratijos lyga“ 1990 metų rinkimuose laimėjo 88 proc. vietų vyriausybėje. Karinė chunta areštavo Aun San Suu Kyi. Holivudas apie ją sukūrė filmą „The Lady“ (2011, rež. Luc Besson).

Nuslopinus protestus, pilkuoju kardinolu tapęs Ne Win surengė dar vieną perversmą, kuris šalį nugramzdino į tolesnę stagnaciją.

Rohingjų genocido priežastys – nacionalistinės ir religinės. Iš 135 tautų tik rohingjai (800 tūkst.) ir bišnuprijai (115 tūkst.) – indoeuropiečiai. Islamas – mažumos religija Mjanmare, jį praktikuoja 4 proc. gyventojų. Vis dėlto šiais oficialiais duomenimis nepasitikima, manoma, kad šalyje musulmonų yra apie 10 proc. Sunitų atšakos islamą Mjanmare išpažįsta rohingjai, indai, birmiečiai indai, persai, arabai, pantajai, kinų hujų tauta. Pirmieji musulmonai į dabartinio Mjanmaro teritoriją atvyko VIII-IX a., apie tai kalba arabų, persų, kinų ir europiečių šaltiniai. Birmos musulmonai kartais vadinti pathi – manoma, kad šis pavadinimas kilo nuo persų tauto savivardžio.

Todėl dabartinėje Mjanmaro situacijoje mus labiausiai šiuo atveju domina musulmonų rohingjų tauta, kurios atstovų Mjanmare (vis dar) yra 800 tūkst., pasaulyje – apie 1,5 mln. (300 tūkst. Bangladeše, 200 tūkst. Pakistane, 100 tūkst. Tailande, 24 tūkst. Malaizijoje). Daugelis rohingjų dabar gyvena getuose ir pabėgėlių stovykluose (tie, kurie negalėjo pabėgti iš Mjanmaro) prie Bangladešo ir Tailando sienų.

Oficialiai Mjanmare nuo 2011 metų karinės chuntos nebėra. Oficialiai šalyje nėra ir valstybinės religijos, tačiau vyriausybė palaiko 89 proc. gyventojų, išpažįstančių teravados krypties budizmą. Kai kurios ekstremalios budistinės organizacijos skatinamos puldinėti musulmonus, padeginėti mečetes.

Rohingjų tautos savivardis greičiausiai kilo iš arabiško žodžio rahma, reiškiančio gailestingumą. Šios tautos genocidas prasidėjo šiemet, kai kilo konfliktai tarp rohingjų ir rakhinų tautų (tai labai primena Ruandos atvejį, nes tiksli konfliktų priežastis taip ir nėra aiški). Pradžia galėjo būti dešimties rohingjų nužudymas, įplieskęs genocidą. Pasak Birmos rohingjų organizacijos (BROUK) prezidento Tun Khin, yra žuvę ne mažiau kaip 650 tautiečių, dar 1200 dingę be žinios, o daugiau kaip 80 tūkst. neteko namų ir tapo pabėgėliais. Mjanmaro valdžia žuvusiųjų skaičių sumažina iki 78. Beje, rohingjai tūkstančiais žudyti dar 1942 m.

Mjanmaro valdžia pareiškė, kad rohingjai – viso labo nelegalai iš Bangladešo, gyvenantys Mjanmare nuo 1982 metų ir neturintys šalies pilietybės. Tiesa, tada jos šalies valdžia nesuteikė pati. Be to, uždraudė rohingjams turėti daugiau nei du vaikus. Jie negali susituokti be specialaus valdžios leidimo.

Rohingjai – sunitai, sufijai. Po tokių valdžios pareiškimų iki šios dienos viena po kitos pleška jų mečetės, religinės mokyklos, ištisi kaimai. „Amnesty International“ duomenimis, rohingjų genocidas Mjanmare vykdomas dar nuo 1978 metų, kai armija surengė operaciją „Drakonas karalius“ (Nagamin), kurios tikslas buvo, kaip sako rusų specnazas, „začistka“, arba etninis valymas.

Birmos-Mjanmaro politiką palaiko JAV ir Europos Sąjunga. Dar daugiau – kaip teigia Mjanmaro laikraštis „Irrawaddy“, JAV „neigia etninį valymą Birmoje“ (2012 08 09, www.irrawaddy.org/archives/11227). Rugpjūčio 8-ąją JAV Valstybės departmento atstovas Patrickas Ventrellas pareiškė, kad Arakano įvykiai (taip vadinamas genocidas diplomatine kalba) nėra etninis valymas. Jungtinės Tautos į genocido vietą nusiuntė derybininką Tomasą Ojea Quintaną. Tuo tarpu Islamo bendradarbiavimo organizacijos (OIC), kuriai priklauso 57 šalys, generalinis sekretorius Ekmeleddinas İhsanoğlu išreiškė nusivylimą tarptautine bendruomene, nenorinčia padėti sustabdyti „žudynių, pažeidimų, neteisėtų veiksmų ir etninio valymo“, kuriuos prieš musulmonus rohingjus atlieka Mjanmaro vyriausybė. 2014 m. gegužės 7 d. JAV liepė nustoti žudyti rohingjus.

Vis dėlto Mjanmare toliau nevaržomai vykdomas genocidas, tačiau tarptautinei bendruomenei tai nerūpi. Azijos Palestina vadinamas Mjanmaras – gilioje neviltyje.

Žmonės kariauja nuo senovės, ir tai neginčijama tiesa. Tačiau genocido terminas atsirado tik prieš 70 metų, jį sukūrė prie Lietuvos sienos esančiame Valkaviske (dab. Baltarusija) gimęs Lenkijos žydas teisininkas Raphaelis Lemkinas (1900–1959). R. Lemkinas šį terminą iš graikiško ir lotyniško žodžių sukūrė kalbėdamas apie 1915 metų armėnų, graikų ir asirų genocidą.

Turbūt nėra pasaulyje šalies, kur nebūtų buvę genocido. Deja, apie daugelį jų beveik nieko nežinome. Lietuva, kaip žinome, taip pat ne išimtis. Todėl, mano manymu, labai svarbu suprasti šio baisiausio pasaulyje nusikaltimo priežastis ir tikėtis, kad tai nepasikartos, nors, kaip būtų liūdna, posakis apie tai, kad istorija kartojasi, vis pasitvirtina...

Kaip to patvirtinimas galėtų būti kad ir žinia, jog praėjus beveik šimtmečiui vėl vykdomas armėnų genocidas (arm. Hayots Tseghaspanutyun, arba Medz Yeghern), kurio metu buvo išžudyta daugiau kaip 1,5 mln. žmonių. 2014 m. kovą tviteryje (#SaveKessab) atsirado nerimą kelianti žinia apie naują šios tautos genocidą, vykdomą Sirijoje. Kaip pranešė france24.com ir snob.ru, vadinamieji „sukilėliai“, kurie Sirijos ir Turkijos pasienio Kesabo mieste žudo jame gyvenančius armėnus, yra turkų tautybės.

Kesabe gyvena apie 5 000 žmonių, daugelis jų – armėnų tautybės, trečdalis jų – musulmonai šiitai. Pasaulyje yra apie 8 mln. armėnų, iš jų apie 100 000 gyvena Sirijoje. Kesabe gyvena viena didžiausių Sirijos armėnų bendruomenių. Daugelis miestelio gyventojų – išgyvenusių tragiškuosius 1909–1915 m. genocido įvykius armėnų palikuonys. 2014 m. kovo 21-ąją iš Turkijos į Kesabą atvyko Sirijos „Al Qaeda“ atšakos kovotojai, užėmė kovines pozicijas kalnuose ir ėmė šaudyti į miestą. Apie 600 armėnų šeimų buvo priverstos pabėgti į Latakiją, esančią už 65 km. Pranešta apie 80 žuvusių armėnų.

Pasak Sirijos atstovo Jungtinėse Tautose Bašaro Džaafari, „sukilėliams“ padeda Turkijos tankai. „Jie žudo armėnus toje pačioje vietovėje jau trečią kartą – 1909, 1913 ir 2014 metais“, – pareiškė B. Džaafari (vaizdo medžiaga – čia). Kovo 28-ąją armėnų žudynes Sirijoje pasmerkė ir JAV, ir Rusija. Armėnijos sostinėje Jerevane vyko akcija „Išgelbėkime Kesabą“.

Kiti „pamiršti“ genocidai

Genocidų tiek daug, kad juos lengva ir „pamiršti“. Laimė, mokslininkai jau turi nemažai duomenų apie tai, kas dar neseniai buvo įslaptinta. Vis dėlto, kai kalbame apie genocidus, retai kada skaičiai būna tikslūs, kaltininkai nubaudžiami, o žmonija – ir tai baisiausia – iš skaudžių istorijos pamokų niekaip nepasimoko.

Tiesiog išvardysiu dar kelis pavadinimus, kad bent juos įsimintume ir kada nors bent truputį pasidomėtume. 1945–1974 m. Etiopijoje išžudyta 150 000 oromų, eritrėjiečių, somaliečių, 1994–2000 m. dar bent 100 000 oromų ir kitų tautybių žmonių; 1947 m. Indijoje – bent 100 000 sikhų, musulmonų ir hinduistų, 1961–2003 m. Irake – 190 000 kurdų, šiitų, kuveitiečių, 1904–1908 m. 60 000 hererų ir 10 000 namų Namibijoje (žudė vokiečiai), 1937–1938 m. 300 000 kinų Nandžinge (žudė japonai), 1962–2007 m. Mjanmare (Birmoje) 100 000 šanų ir karenų, 1992–1995 m. Bosnijoje – 200 000 musulmonų (ne tik Srebrenicoje vyko žudynės), nuo 1983 m. kraujuoja Sudanas – iki 2005 m. jame išžudyta apie 1,9 mln. nuerų, dinkų, nubų, krikščionių, nuo 2003 m. nesibaigia genocidas Sudano Darfure – furių išžudyta jau bent 250 000...

Pamirštas ir Tasmanijos genocidas, vykdytas 1826–1829 m., kai britų kolonistai išnaikino beveik visus Tasmanijos (tada vadintos Van Diemen‘s Land) gyventojus (jų buvo apie 15000, o Tasmanijoje jie gyveno 30 000 metų). Žmonės buvo išžudyti bei mirė nuo atvežtų ligų vos per trejus metus, o paskutinė grynakraujė tasmanietė Truganini (gim. 1812 m.) mirė 1876 m. Britų pasiteisinimai, dėl ko žudė tasmaniečius, buvo tokie: jie puolė juos pačius, atsikrausčiusius į Tasmaniją 1803 m., todėl žudyta santykiu „1 baltasis už 70 tasmaniečių“; saugotos „jų“ (baltųjų) žemės ir avys; tasmaniečių moterys ir mergaitės paimtos vergovėn – darbui ir seksui; dėl sportinio intereso; tiesiog. Kaip rašė tuomet vienas laikraštis, juos „šaudė kaip varnas“ (https://abagond.wordpress.com/2013/05/10/the-tasmanian-genocide).

Tasmaniečiai arba Palawa / Parlevar buvo unikali tauta, kalbėjusi unikalia kalba (http://web.archive.org/web/20130606012600/http://www.andaman.org/BOOK/chapter52/6-Tasmania-language/language.htm). Jų genocidas, dar vadinamas Juoduoju karu (Black War), vadinamas vienu pirmųjų šiuolaikinių genocidų.

Patys baisiausieji turbūt yra tylieji genocidai. Tai bandymas asimiliuoti tautas, naikinti jas tartum nenaikinant. Ką žinome apie samius (išskyrus tai, kad pas juos gyvena Kalėdų Senelis), baskus (išskyrus tai, kad jie neva teroristai), bretonus, pusę Kipro, kuri nepriklauso Europos Sąjungai ir daugybę kitų teritorijų, tautų, kurios yra vien Europoje? 

Rekomenduoju apie minėtus ir daugybę kitų genocidų paskaityti puikias knygas „Forgotten Genocides“ (2011; red. René Lemarchand'as) ir „Encyclopedia of Genocide & Crimes Against Humanity“ (4 tomai, 2004).

O svarbiausia – niekada neturėtume pamiršti aštuntosios genocido stadijos – jo neigimo. Genocido neigimas užkerta kelią jo tyrinėjimams, o teisinamasi, kad „tiems žmonėms tiesiog norėjome padėti“, „nesugadinkite derybų“, „nužudyta tik 5000“, „tai tik etninis valymas“, „kalta pati istorija“, „taip jau nutiko“, „jie tikri žvėrys, o ne aukos“.

Tačiau dešimtys tūkstančių vaikų ir moterų, priklausančių konkrečiai rasei, tautybei ar religijai, nemiršta tiesiog šiaip sau, net kare. Tai daroma tyčia. Tai – iškrypusių protų konstruktas, kuris turi būti akylai stebimas neabejingųjų. 

Pagal šią publikaciją parengtas pranešimas 2014 12 03 perskaitytas LUNI, Laisvajame Universitete, Vilniuje. 

Video:

1 dalis http://youtu.be/8O8eiVrmv7s 
2 dalis http://youtu.be/XIJGhdqlwVc
3 dalis http://youtu.be/dqrFvLREfGU
4 dalis http://youtu.be/_3ByhjLL4Gc
5 dalis http://youtu.be/qvrWyhi4dEg