Išskirtiniai interviu su legendiniais muzikantais. Nr. 20. „Turbo Reanimacija“ (video)

Nuorodos:

http://mp3.hardcore.lt//TR

https://www.facebook.com/pages/Turboreanimacija/108371095877054?sk=timeline&ref=page_internal

http://www.discogs.com/artist/1272591-Turbo-Reanimacija

http://www.last.fm/music/Turbo+Reanimacija

Interviu (2014 11 18):

Vardas, pavardė, gimimo metai ir vieta.

Kastytis Minkauskas, 1971, Jieznas, Lietuva.

Kaip susipažinot su muzika? 

Su muzika gyvenu nuo pat gimimo, ji buvo visuomet. Pamenu ir bobutės Onos padainavimus, mamos akordeoną, vėliau Dainų šventes ir tėvo juostinio magnetofono įrašus, Uriah Heep.

Natos, solfedis ar gitariniai tab‘ai mano gyvenime atsirado labai fragmentiškai ir manęs nelanko, aš jų nepasigendu...

Pirmosios grupės, kuriose teko groti, jas sukurti. Pirmi sukurti kūriniai. 

Pirmieji muzikiniai bandymai susiję su lietuviško roko atgimimu 1986–1987 metais. Keturi moksladraugiai subūrėme mokyklos ansamblį, kuriame grojome daugiausia estradines dainas bei savo kūrybos ,,à la Ramones‘‘ kūrinius. Kartais turėdavome užsakomųjų, teminių dainų mokyklos vakarams ar šventėms. Čia galėjome pasitelkti mokyklos chorą ir pagroti kažką panašaus į Pink Floyd The Wall. Po šio etapo pramokome pagroti elementarius dalykus ir svajojome paspausti fuzą!

1988 m. mums pavyko suburti pankroko grupę ir dalyvauti pankroko festivalyje. Po metų gimė ,"Tik alus išgelbės mus", ,"Dar liko nenugertas butelys" ir kiti pirmieji studentiški hitai. Pirmajame kurse su Jono Oškinio pagalba pavyko išgryninti koncepciją, klausyti teisingų įrašų, jaustis alternatyviai... ir įsirašyti pirmą albumą. Sekė pakilus Turbo Reanimacijos laikotarpis, Lietuvos nepriklausomybė, koncertai Prahoje, Rygoje, Vokietijoje.

1992 m. bendraujant su poetu Benediktu Januševičiumi kilo susidomėjimas noise muzika. Palengva tapome kvartetu, Benas buvo idėjinis vadas, po kelių repeticijų tapome grupe ir koncertavome kaip grupė ,,Aš myliu Blixa Bargeldą ir Rusiją‘‘.

Dar reikia paminėti projektą-grupę N-14, kuri beje komerciškai man buvo pats sėkmingiausias laikotarpis. [1998 ir 2000 m. išleisti albumai Penktadienis ir Nafta, – M.P.]

Ar Turbo Reanimacija atgims, gal ketina išleisti naują albumą, įrašinėja dainas, ketina koncertuoti?

Su Turbo Reanimacija išsilakstėme 1998 m. 

Pastaraisiais metais neteko koncertuoti, o dėl įrašų, turime kokių 2008 m. sesiją, iš viso 5 gabalus, tačiau sunku pasakyti, kodėl nesugebėjome įrašyti, sakysim, kitų 5, ir baigti albumą. Matyt, nebuvo įkvėpimo, o ir gabalai pasirodė vienadieniai ir niekuo neišsiskiriantys...

Kokius savo albumus vertinate labiausiai? Ar prisimenate juos visus?

Jei atvirai, nesu savo kūrybos, albumų žinovas ar kolekcionierius, žinau kad su Bomba išleidome 3 albumus MC formate, Zonoje – 1 MC, susimetėme ir išleidome rinktinį Turbo Reanimacijos CD. Taip pat dalijome senuosius pogrindinius albumus, lyg ir yra vinilai...

Kokiuose žymesniuose, įdomesniuose koncertuose, festivaliuose teko groti? 

Koncertai turi gerą šlovę arba būna neįvykę, – mano gyvenime buvo įvairiausių. Kaip atskaitos tašką, draugišką pasibuvimą pankų vakarėlyje išskirčiau Alumnato pankroko šventes. Ultra Vires koncertas Šventojoje prie jūros su daug draugų ir alaus taip pat įsirėžė kaip viena linksmiausių išvykų.

Prahoje teko koncertuoti vakarais klubuose, matyti prasigėrusius čekų veidus, o dienomis klausyti paskaitų apie žmonių ar gyvūnėlių teises, – sakytumėte, kontrastai, – tačiau rokas ir yra ta jėga, kuri vienija, suburia žmones.

Kur grojate, ką kuriate dabar?

Pastaraisiais metais tapau ,,taikomojo roko‘‘ atlikėjas, groju su buvusiais įvairių grupių muzikantais: barškiname daugiausia pankroką.

Roko muziką perkeliame į draugų gimtadienius – tuomet grojame The Sex Pistols, The Exploited ar Turbo Reanimacijos gabalus, priklausomai nuo užsidegimo, grupės sudėties ir pinigų skaičiaus. Retsykiais naudojame Mindaugo Urbaičio Vieversėlio temas ir klojimo teatro stiliuje parodome draugams rock operą. Tie pasirodymai labai reti ir nėra komerciški.

Kas padarė didžiausią įtaką? 

Mano varomoji jėga smalsumas – jis daro įtaką šviestis ir pažinti įvairias sroves, kryptis, tad muzika, garsai – tai manųjų guru rezultatas. Guru buvo/yra (virtualių ir tikrų), ir tai viena iš laimių – nelaimingas žmogus, kuris priverstas kapstytis bibliotekoje ar muzikos archyve tarp abėcėlės nuorodų A–Z ar tam tikrų leidėjų, leidimo metų. Informacijos tiek daug, kad sugaištume per daug laiko neišgirdę, pavyzdžiui, The Smiths ar Marek Grechuta ir t.t.

Mėgstamiausi/labiausiai vertinami Lietuvos/užsienio muzikantai/grupės.

Pradėsiu nuo to, kad muziką klausau labai kryptingai. Pirmiausia formatų atžvilgiu: vinilines plokšteles klausau tuomet, kai noriu išgirsti lietuviškas pasakas, estradą ar Anties, Kernagio įrašus. Kartais paklausau rusiško roko – Kino, Akvarium. Nemanau, kad vinilas skamba geriau už CD, o ir mėgstamą muziką, kuri yra tokia atvira, galėčiau klausyti iš VEF‘o, ir man tikrai netrūks žemų ar detalumo. Esu visa širdimi už turinį.

Dar turiu galimybę klausyti CD, ilgesnių kompozicijų nei plokštelė – Glass, Eno, Reich.

Pirštelyje mašinoje su Flac‘ais ar mp3 turiu įvairiausios muzikos, jei kam būtų smalsu, negalėčiau išskirti stilistikos: čia yra ir jazz (Red Norvo, Gilespy, Jarrett), elektronščinos – And One, Depešai ar amerikiečiai Iris, įvairių roko albumų, hipių progresyvo ir, aišku, pankroko. Beje, automobilyje dažnai šeimai pristatau apžvalgas, topus ar man įdomias grupes, tai vienas iš būdų rasti bendrų interesų.

Dar turiu vieną iš formatų, muziką, kurios nenori namiškiai, – tai susiję su noise'u ar disonansais, eksperimentine muzika – Sonic Youth, Brainbombs.

Atvirai pasakysiu, muzikos pasaulyje tiek daug, kad laiko, emocinių nuosmukių-pakilimų laikotarpiu, šventėse jos pasirinkimas tapo toks begalinis ir kartu chaotiškas. Muzika kartais nebeveža, nuos jos norisi pabėgti į tylą, kad vėl grįžtum.

Ką manote apie garso meną/eksperimentinę muziką/garsavaizdžio meną (derinant su ir teatru, pvz.) pasaulyje ir Lietuvoje? Ką labiausiai vertinate?

Pasidalinti savo refleksijomis apie tam tikras sritis neteko: buvo įvairių pokalbių apie konkrečius albumus ar performansus, susirašinėdavau su bičiuliais, tačiau autentiški mano atsiminimai apie garsą yra gan skurdūs. Visų pirma, garsas nebuvo puoselėjamas postsovietinėje erdvėje dėl žinių trūkumo. Be to, ištekliai tiek valstybės, tiek asmeniniame lygyje buvo labai riboti. Tad muzikos mylėtojai, taip pat ir aš, godžiai gaudydavo informaciją; daug skaičiau ir, aišku, iš sukriošusių kolonėlių klausydavau daug muzikos.

Tačiau diskutuoti apie garsą – nebuvo taip aktualu. Beje, muzika šiuo metu daugelio taip nebeveža dėl kelių priežasčių – ji nėra išskirtinis, milijonus sutraukiantis reiškinys, tai daugiau ,,fonas‘‘. Muzika, kuri anksčiau buvo labai sociali, emocionali konfliktų ,,sprendėja‘‘ šiuo metu tėra tik ,,fonas‘‘. Jei anksčiau muzika galėjo vystytis nepažįstamų, egzotiškų srovių kryptimi, tai pastaraisiais metais tai tapo kasdienybe. Jei kalbėtume apie išteklius, jie tapo pasiekiami, ir daugelis gali sau leisti aplankyti festivalį, pamatyti performansą ar paklausyti plokštelės namuose, – visuomenė pavargo nuo muzikos. Be to, dar įvairios inovacijos, kalbu apie grotuvėlius, įvairius atsiradusius formatus kompiuteryje ir kitas įrangas, kurios tapo kasdienybe.

Ką vertinu? Nežinau visų srovių ar ,,new clasic‘‘ bei ,,naujoji muzika‘‘ klasifikacijų ir jokių pastebėjimų ar refleksijų ,,ką klausyti, o ko ne‘‘ negalėčiau ištransliuoti. Vertinu gerą garsą, gerą muziką, turiu tam tikrus periodus, kuriuos galėčiau išskirti kaip mano favoritus – baroko muziką, kurią galima išgirsti ir kituose stiliuose ar kontekstuose, net pankiškose The Stranglers improvizacijose, nekalbant apie hipių laikus. Be jokios abejonės, daug klausau etninės muzikos, kuri tiesiogiai susijusi su darbu. Pastaraisiais metais klausau daug jazz, daugiausia amerikiečių senųjų atlikėjų (Charles Mingus, Coleman).

Iš garsavaizdžio vertinu drastišką Einstürzende Neubauten koncepciją, įkūnytą Halber Mensch filme, tačiau eksperimentinė muzika nebūtinai turėtų būti susijusi su triukšmu. 

Kas inspiruoja labiausiai?

Esu inspiruotas laisvės. Tikiu harmoningu buvimu. Sunku pasakyti, kokia mano stovėsena – tačiau, aišku, esu labiau alternatyvus ir trenktas, negu sušukuotas ir chrestomatinis patinas. Aplinka persmelkta poezijos, muzikos ir lietuviškos gamtos, tad ir mano nuotaikos – pakilios, besiplaikstančios Dzūkijos kaimelio rūkuose...  ir mėšliname rutinos labirinte.

Ar yra toks dalykas kaip menininko pašaukimas? 

Menininkai turi gerą intuiciją, tad galima įvardinti tai kaip ,,dievo pirštą‘‘, kurio pasičiupę jie keliauja kūrybos keliu. Darbas daro gyvenimą saldų, tačiau amatininkai tik sukurdavo patogių daiktų, o va kūrėjai pagimdydavo naujų idėjų. Kartais, kai idėjos buvo naujos nepriimtinos visuomenei, jiems nukirsdavo galvas – finansiškai, fiziškai ar politiškai. Tikiu, kad yra tas pirštas, ar pašaukimas, kitaip pasaulis būtų nuobodus.