Apie mamą, meilę ir kaladėles

Aš buvau ir esu labai mylimas vaikas ir esu pašėlusiai laiminga, turėdama mamą, kuri pamatė mane, kuri nukreipė mane ten, kur aš randu save. Net jei kartais tai ją skaudindavo, net jei kartais tai reikalavo daugiau pasiaukojimo, daugiau bemiegių naktų ir turbūt kur kas daugiau kantrybės. Aš tikiu sutapimais. Aš tikiu, kad mes abi su mano mama nusipelnėm būti viena kitos gyvenime. Aš tikiu, kad žmonės gimsta turėdami visada daugiau gėrio, nei visų kitų savybių. Aš tikiu, kad visada prisiminsiu savo mamą, kai ginsiu savo įsitikinimus, net jei jie nesutampa su stalą apsėdusių sielų apmastymais.

Aš esu pašėlusiai dėkinga savo šeimai, dėl kurios net būdama tokia netobula, kokia esu, vis dar galiu būti nuoširdi sau ne tik savo scenos užsklandose. Šiandien aš supratau, kad galiu būti tikrai pažeidžiama ir tikra net prie žmonių, kurie sijoja ateities sėklas, kurie dėlioja visus taškus ant i. Šiandien aš žinau, kad mano jausmas, vedantis mane į rytoj, yra tikriausias balsas, kurį išgirdau dar tada, kažkada ten, kartu su žmogum, kuris visada bus mano parama, užuovėja ir veidrodis.

Ir taip, tikra tiesa, mes niekada nesam įtakojami tik vieno žmogaus, ir visada yra žmonių, kurie plaiko, yra tų, kurie pastumia, kurie nustumia, yra net tų, kurie bando trypti, kurie klausia, kurie glosto, kurie moko, kurie atrakina duris, arba jas tiesiog uždaro. Yra žmonių, ypač, jei esi labai laimingas, myli, palaiko, laiko, kurie lieka nuoširdūs sau, ir yra tie, kurie lieka apsupty tikėjimo, kad pasaulis yra tiesiog išdėliotas iš kaladėlių. Ir turbūt tik šiandien vėl ir vėl, dar ir dar supratau, kad esu viena, iš tų žmonių, kurie tiki ne tik tom kaladėlėm, bet kur kas daugiau, ta esme, kuri tas kaladėles laiko kartu, sutvirtina..