Išskirtiniai interviu su legendiniais muzikantais. Nr. 16. „Chairs And Tables“ (video)

Nariai:

Ignas Sičiūnas (gitara, vokalas);

Karolis Tručinskas (klavišai),

Arminas Piškinas (mušamieji).

Nuoroda:

https://www.facebook.com/ChairsAndTablesBand?fref=ts

Interviu su Ignu Sičiūnu (2014 10 21):

Ką manote apie garso meną / eksperimentinę muziką / garsavaizdžio meną (derinant su ir teatru, pvz.) pasaulyje ir Lietuvoje? Ką labiausiai vertinate?     

Garso menas gali būti bet kuri muzika, nes juk muzika ir yra menas. Eksperimeninė muzika iš dalies yra visa muzika, nes juk viskas (bent jau tai, kas yra gražu) gimsta ne iš natų ir brėžinių, o pirmiausia iš improvizacijų ir eksperimentų, net jeigu jie vyksta tik galvoje.

Derinant su teatru? O kaip galima nederinti su teatru? Kita vertus, gal teatras tuo ir yra teatras, kad čia, skiringai nei kine, muzikos beveik nėra, bet, kadangi aš nesu teatro žmogus, tuo savo pasvarstymus ir baigsiu.

Vardas, pavardė, gimimo metai ir vieta.

Ignas Sičiūnas, gim. 1988 m. Anykščiuose.

Susipažinimo su muzika aplinkybės.

Būtų kvaila manyti, kad iki tol nežinojau kas yra muzika, bet konkrečiau susipažinau turbūt muzikos mokykloje (buvau kokių 7-8 metų amžiaus), kurią telankiau trejus metus, tad įtakos man ji praktiškai ir nepadarė. Muzikine prasme man didesnę įtaką padarė tai, kad namie buvo tėvo gitara ir tai, kad šešeriais metais vyresnis brolis savo ankstyvoje paauglystėje buvo didžiulis „Metallica“ gerbėjas, turėjo visus jos albumus kasetėse, tai didžiausią įtaką, matyt, jis ir darė. Paprastai klausydavau to paties, ko ir jis, nes ir rinktis nelabai buvo iš ko, ir jo skoniu tuo metu labiausiai pasitikėjau. Vėliau per jį susipažinau ir su metalu, galiausiai jis grojo grupėje, taigi noras turėti grupę ir supratimas, kaip tai yra kieta, atėjo irgi iš ten pat. Kai brolis išaugo iš metalo, aš jau buvau paauglys ir tyčia klausiau labai šūdinų Lietuvos undergroundo grupių, kaži kodėl sunkesnių. Vėliau ir aš išaugau iš mąstymo, kad ne popsas (suprask „prieš komerciją“, tipo bullshit) yra savaime gerai.

Atradau grupę „Muse“ (per vokiečių muzikinį kanalą Viva Zwei), vėliau „Radiohead“, o galiausiai (dar mokykloje) ir visas indie grupes. Ypač patiko (ir dabar tebepatinka) „The Strokes“.

Pirmosios grupės, kuriose teko groti / jas sukurti. Pirmi sukurti kūriniai.

Pirmosios grupės, kurias teko kurti / jose groti buvo sukurtos su draugais rūsiuose su uogienėm ir bulvėm, grojom netikrais instrumentais. Pavadinimų buvo ne vienas, bet ir gerai, kad neatsimenu. Tuo metu man buvo apie 10–12 metų, kūrybos ten buvo mažai.

Nuo 2004 iki 2006 metų grojau bosu grupėje „Creep Creed“. Kažkokį linkinparkišką rokelį. 2006 m. susipratom pradėti groti normalią muziką. Šiek tiek pasikeitė sudėtis, be to, pradėjau dainuoti. Persivadinom į „Chairs And Tables“. Paprastai kalbant, manėme, kad grojame rokenrolą. Neatsimenu, ar terminas indie tuo metu buvo nors kiek populiarus (bent jau ne Anykščiuose, kur vis dar grojom). Grupėje „Chairs And Tables“ daug kas keitėsi, buvo daug ir didelių pertraukų, bet iširusi nebuvo. Gyvuojame ir kuriame iki šiol.

Kokiuose įrašuose dalyvavote?

Žinia, „Chairs And Tables“ nei LP, nei kitokia forma albumo nėra išleide, tačiau esame paleidę į internetą kelias dainas. Tai – „Flowers“ (viena pirmųjų mūsų dainų apskritai), kiek vėliau – „Are Our Friends Tonight“ bei „What do you think if I would try once again“.

Kokiuose žymesniuose, įdomesniuose koncertuose, festivaliuose dalyvavote?

2011 m. du vakarus iš eilės grojome „Liverpool“ gimtadienyje, pirmasis vyko Vilniuje, „Lofte“, kitas - Kaune, „Sienoje“. 2013 m. gegužės 31 d. grojom „Loftas Fest“, „Vilnius Temperature“ scenoje. Dar esame groję, kiek žinau, vieninteliame „Play Fest“, keisčiausia, kad aš pats pačiame Play‘uje Vilniuje taip ir nesu buvęs. Du kartus žiemą esame groję „Indie Kirtimuose“. Tai visais atžvilgiais labiausiai priminė privatų ir tuo pačiu atvirą vakarėlį su labai mažai žmonių, bet tuo pačiu turėjo kažkokio keisto jaukumo.

Kur grojate, ką kuriate dabar?

Kaip ir minėjau, „Chairs And Tables“ niekur nebuvo dingusi ir aš iš jos niekur nedingau iki šiol. Visada sunku įvardinti (ypač stilių), ką grojame / kuriame, ne išimtis ir dabar. Abstrakčiai kalbant, visada grojome indie, tačiau iki šiol tai buvo labiau indie rokas, dabar gi atsirado daugiau elektronikos, tam tikra prasme ir minimalizmo, bent jau rokavų gitarų atžvilgių, kita vertus, atsirado dar daugiau rimtumo, sveiko niūrumo. Daug kas mėgdavo mus priskirti ir prie post punk‘o, bet jeigu čia tik dėl neva Joy Division'iško vokalo, tai klystate. Beje, Joy Division, nors ir labai mėgstu, atradau tiek pavėluotai, kad jie jau niekaip negalėjo turėti įtakos mano ir bendrai „Chairs And Tables“ kūrybai.

Pagrindinės įtakos - nuo muzikos iki bet ko.

Kalbant apie muziką, nežinau, kas daro didžiausią įtaką kūrybai. Mes visi trys klausom nors ir panašios muzikos, bet kiekvieną labiausiai žavi skirtingos grupės, todėl nežinau, kiek mano paties mėgiama muzika turi įtakos grupei. Be to, keičiantis laikui, keičiasi ir labiausiai įkvepianti muzika. Šiandien aš vis dar negaliu atsižavėti ką tik iširusiais „Crystal Castles“, taip pat grupe „Suuns“ (irgi iš Kanados), dar labai puiki ir gal net per mažai girdima ar giriama grupė yra „The Twilight Sad“.

„Kasabian“, nors ir atradau labai seniai, sulig pirmu albumu, tiek pat klausausi ir dabar. „The Strokes“ – grupė, kurios dėka pradėjau pažint rokenrolą plačiąja prasme. Daug kas juos jau primiršo, bet man jie tebėra unikalūs ir šiandien. Galbūt dėl tik jiems būdingos liūdnai optimistiškos nuotaikos. Na, bent jau man jie taip skamba.

Norėčiau pabrėžti, kad manęs nė trupučio neįkvepia vadinamoji klasika, t. y., „The Rolling Stones“, Bitlai, „Led Zeppelin“ ir t. t., ir pan. Tai, kad vienu metu jie buvo labai populiarūs, kažkuo unikalūs, dar anaiptol nereiškia, kad išlieka tokie amžiams. Kuo blogesni mūsų laikai? Niekuo. Dar geresni. Muzikos yra ir daugiau, ir geresnės.

Be muzikos gali įkvėpti bet kas. Žinoma, dažniausiai tai, kas jau yra tuo pačiu ir savaime standartiška, pvz., santykių, meilės temos. Iš šono gali atrodyti banaliai, bet juk nieko čia keisto, kad labiausiai įkvepia tai, kas sukelia ryškiausias emocijas, išgyvenimus. Kai dar gerdavau, kaip ir visi nesibodėdavau įvelti ir taip pat labai standartinės alkoholio ar šiaip palaido gyvenimo tematikos. Kai jau nebegeriu, atsirado proga parašyti dainą ir apie anų dienų savotišką ilgėjimąsi. Ta daina jau yra parašyta seniai ir daug kartų grota. Ir vadinasi „Anykščiai“. Tiesą pasakius, ne mažiau kūrybai įkvepia ir tiesiog kartais trūkstamos ramybės ieškojimas.

Mėgstamiausi / labiausiai vertinami Lietuvos / užsienio muzikantai / grupės.

Vienintelė grupė, kurią vadinu klasika, – „The Smiths“. Jie paprasčiausiai neturi nė vienos blogos dainos, ir jie man gyvenime nenusibos.

Be galo vertinu „Pink Floyd“ (beje, tai vienintelė gera fuckin' hipių laikų grupė) už tai, kad, švelniai tariant, praplatino muzikos suvokimo ribas. Tą patį praėjusio amžiaus pabaigoje padarė „Radiohead“. „Kasabian“ man yra nuostabūs tuo (nors gal daug kas ir nesutiktų), kad jie yra tarsi nuolat atsinaujinantys. Jų albumai nesulyginami, nes kiekvienas yra šiandieniškas ir tuo pačiu nėra geresnio ar blogesnio, visi vienodai puikūs. Jie visada žino, ko dabar reikia (na, bent jau man) ir, jei kada nors rokas (ar rokenrolas – kaip kam patinka) mirs (jei to dar nebuvo, o taip gali būti), tai tik ne „Kasabian“. Jie, aišku, nebebus rokas, bet nuo to nebus blogesni. Ir vis dėl to man mylimiausi išlieka „The Strokes“. Tiesiog, - nes mylimiausi.

Kalbant apie lietuviškas grupes, nejučia prisimenu „Gravel“, kurie savo laiku šį tą išjudino. Tačiau savo laiku. Gerai, kad ne dabar, nes abejoju, ar jų beklausyčiau. Vis dėlto nuostabu, kad būtent tokia grupė susilaukė būtent tokio populiarumo. Galėčiau sakyti, kad skoningiausia, ką turėjo Lietuvos scena, buvo „Flamingo“, bet jie pranoko patys save, persivadinę į „Mark Fiction“ ir išleidę savo vienintelį albumą „Masquerade“. Tas albumas yra geriausia, kas kada nors buvo nutikę Lietuvos muzikoje. Na, bet jei kalbant apie egzistuojančias grupes, labai gerbiu „Colours Of Bubbles“. Labai džiaugiuosi dėl jų, kad jų muzika yra tokia populiari. Nors jie ir nėra grynai mano skonio, tai vis tiek yra labai gerai. Manau, verta paminėti ir „Without Letters“, nes tai paprasčiausiai yra aukštas lygis ir labai skoninga. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie „Deeper Upper“.

Visa kita, ko nepaklausiau - tarkime, kažkokie linksmi / liūdni / įdomūs nutikimai, susiję su muzikavimu.

Neprisimenu, ar buvo nors vienas itin išskirtinis labai linksmas / labai liūdnas nutikimas, pvz., koncertų metu. Šiaip būdavo visokių nesąmonių. Pamenu, kai dar aš su Arminu (kuris ir dabar groja „Chairs And Tables“ būgnais) grojome grupėje „Creep Creed“, repetuodavome garaže, priklausiusiam tuometinės Armino draugės seneliui, tai būdavo, kad kartais jos tėvas ten pastatydavo mašiną, tai daug kartų grojome gale garažo prie mašinos, vos ne ant kapoto. Bet ne tai buvo kvailiausia. Blogiausia būdavo dėl įgarsinimo sąlygų. Buvo laikas, kai ir aš, ir gitaristas grojom tuo pat metu per tą patį kubą. Apie bosinį kubą tuo metu net nesvajodavau.

Linksmiausi nutikimai, žinoma, būdavo tie, kurie būdavo įtakoti svaigalų (nes nu kaip grot ir negert), bet tai yra taip standartiška, kad jei ką nors papasakočiau, niekam nebūtų per daug įdomu, nes visi tokių turėjo, ir visiems savi nutikimai patys linksmiausi.

Kas esate labiau, kokių nuotaikų inspiruotas – (kino, teatro) aktorius, muzikantas (galima sakyti, bardas?), „keistuolis“, ...?

Negaliu konkrečiai atsakyti į šį klausimą. Žinoma, renkantis iš išvardytų variantų, ko gero, esu muzikantas, tik jau, dėl Dievo meilės, ne bardas. Bardai nėra muzikantai. Dainuoti eilėraščius akomponuojant akustine gitara – tai dar nėra muzika. Gaila, kad dar yra daug žmonių, to nesuprantančių. Bet, bendrai kalbant, aš nesu ir muzikantas. Muzika man yra hobis, mėgstamiausias užsiėmimas. Tiek kūryba, tiek grojimas. Bet aš nesvajoju gyventi iš muzikos. Kita vertus, ar aš įsivaizduočiau savo gyvenimą be šio pomėgio? Ko gero, ne. Būtų labai tuščia. Be to, aš negalėčiau tik klausytis muzikos. Man tai per daug primintų grojimą ir aš vėl prie to grįžčiau. Ir dabar nuolat pagaunu save, kad vis klausausi muzikos iš techninės pusės.

Ar yra toks dalykas kaip menininko Pašaukimas? Ar tai tiesiog, kaip sakė a. a. E. Mieželaitis, „1 proc. talento ir 99 proc. darbo“?

Žiūrint, kas yra menas. Jeigu menas būtinai turi turėti kažkokią, banaliai tariant, misiją, tai aš tikrai nesu menininkas, nes groju tik dėl savęs ir didžiausia man įmanoma misija turbūt yra sau pačiam ieškojimas kažko. Nežinau ko, - gal pilnatvės, gal ramybės. Bet galbūt ir tai jau yra labai daug? Nežinau. Tiesa, kad ir kaip būtų, kad ir kokie egocentriški lūkesčiai būtų sudėti į muzikavimą, vis dėlto bent man tai neįmanoma vienam. Man tai įmanoma tik grupėje, ir tik su artimiausiais draugais. Apie pašaukimą irgi sunkoka ką nors atsakyti. Aš nežinau, koks yra mano pašaukimas. Groju, nes man patinka, ir tiek.

O kalbant apie talentą, manau gali būti visaip. Talentais nebūtinai gimstama, gali būti ir tas pats 1 proc. talento, bet tie 99 proc. darbo gali ir išauginti talentą. Būna dar žmonių, talentingų iš prigimties, būna ir tokių, kuriems ir didžiausias darbas bei atsidavimas nepadės tapti talentingesniais.

Ignas Sičiūnas