Išskirtiniai interviu su legendiniais muzikantais. Nr. 12. „Bliuz - Minus + Plius“ (video)

Ši grupė save kukliai pristato kaip „muzikos entuziastų komandą iš Elektrėnų“, tačiau Romas Valašinas (gitara, vokalas, muzika, tekstai), Vytautas Mikuličius (bosinė gitara) ir Andrejus Varno (mušamieji) yra tikri profesionalai, kurių savos kūrybos dainos yra nuostabus lietuviškas (jokių angliškų tekstų; dvi dainos – pagal Paulių Širvį, viena – pagal Algimantą Mikutą) bliuzas / bliuzrokas.

Debiutinis BMP albumas įrašytas 2014 m. liepą Vilniaus „Boyar Studio“, garso režisierius – Jaroslavas Bobrovas.

Grupės lyderis R. Valašinas 2014 08 03 „Boyar Studio“ feisbuko paskyroje parašė: „Laikydamas rankose ką tik „iškeptą“ grupės „BLIUZ-MINUS-PLIUS“ albumą vis labiau įsitikinu, kad įrašo rezultatas, pasiektas „BOYAR STUDIO“, atitiko visus lūkesčius. Klasikinis, šiam muzikos žanrui būdingas garsinis CD apipavidalinimas neužgožė savito grupės skambėjimo, atvirkščiai – paryškino bliuzo/bliuzroko harmonijas, kartu išsaugodamas albumo vientisumą. Atskirą padėkos žodį norisi tarti Jaroslavui Bobrovui – už puikią garso režisūrą, patarimus ir pagalbą įrašų sesijos metu, pačios sesijos organizavimą ir eigą, už kantrybę. Žodžiu – už profesionalumą. Mano patarimas visiems, ieškantiems optimalaus kainos ir kokybės santykio: nedvejodami rinkitės „BOYAR STUDIO“ - neapsiriksite.“

Albume – 12 dainų. 10/10 pagal visus kriterijus. Tiesiog klausykite. Gero bliuzo nebus per daug.

Kadangi grupė gana paslaptinga, rasti informacijos apie ją internete dar gana sunku, neišvengiamai teko pakalbinti BMP lyderį R. Valašiną (interviu baigtas 2014 10 18).

Papasakokite apie savo muzikinį kelią.

Esu Romas Valašinas. Gimiau 1958 metais, rudenį, Dzūkijoje. Su muzika susipažinau, aktyviau ja domėtis pradėjau Alytaus 5-ojoje vidurinėje mokykloje, kaip ir daugelis ano meto savamokslių muzikantų. Ir čia negaliu nepaminėt muzikos mokytojo Juliaus Smilinsko, puikaus pedagogo, davusio ne tik žinias, bet ir padėjusio tvirtus pagrindus tiek muzikos supratime, tiek požiūryje į kūrybą ar muzikos atlikimą, rasdavusio laiko paklausyti mūsų ansamblio muzikavimo, patarti, pataisyti kas blogai. Beje, ir išvažiavęs studijuoti į Vilnių, kur dar apie pora metų „ieškojau savęs muzikoje“, vis grįždavau pagrot su „savais“: buvom, dalyvavom ir keliuose festivaliuose bei koncertuose. Žavėjo ir viliojo mokyklinės grupės iš Anglijos pavyzdys („Status Quo“). Juokauju, žinoma. Vėliau, ilga, ilga (taip jau gavosi) – trisdešimties metų – pertrauka, iki vėl rimtai paėmiau gitarą į rankas. Kaip bevartytum – esu saviveiklininkas. Nei muzikinių laimėjimų, nei festivalinių laurų, apie ką galima būtų pasakoti ar kalbėti, neturiu. Plačiai žinomas siaurame rate, taip sakant.

Jūsų albumas maloniai nustebino ne vieną melomaną. Ar talentas, ar darbas Jums svarbiau?

Kūrybine prasme – kažkas sekasi, kažkas lyg ir gaunasi. Su muzikinių idėjų įgyvendinimu – kiek sunkiau. Kažkodėl dauguma šiandien save vadinančių muzikantais ar atlikėjais yra įsitikinę, kad viskas turi ateiti iškart, be didesnių pastangų, be darbo. Džiaugiuosi, jog turiu draugų ir gerų pažįstamų tarp „seno sukirpimo“ muzikantų, taip negalvojančių, su kuriais kartas nuo karto susitinkam, pamuzikuojam viename ar kitame klube ar festivalyje. Be galo dėkingas jiems ir už paramą bei pagalbą išleidžiant dabartinės mano grupės „Bliuz Minus Plius“ CD. Smagu, kad bent kažkas liks „užfiksuota skaitmenoje“ ir nedings, kaip kad dingo didžiulis ankstesnio kolektyvo – grupės „Trys Grantai“ – įdirbis ir potencialas. O ateities planai – gyvenimas parodys.

Menininko pašaukimas, greičiau gal „nušvitimas“ – tai sugebėjimas pamatyti, pajusti tai, ko nepastebi kiti. Vėliau, žinoma, pabandyti visa tai perteikti kitiems suprantama forma: vaizdu, žodžiu, garsu. Štai čia ir pasimato, kiek kam duota, atsiranda ir procentinis santykis tarp menininko ir amatininko.

Užsiminėte, kad esate „seno sukirpimo“. Jūsų bliuzas / bliuzrokas – klasikinis, vengiantis didesnių eksperimentų. Ką manote apie eksperimentinį meną?

Nelabai suprantu šiuolaikinio eksperimentinio meno, projektų, instaliacijų. Juolab, kai tai bandoma pateikt kaip niekur nematytą atradimą ir jau vien tuo reikia žavėtis, kad kažkas kažką padarė. Grupė „Pink Floyd“ jau 1972 metais Pompėjos amfiteatre eksperimentavo su garsu, vaizdu, apjungė muziką su meniniu kinu ir dokumentika. Ir dėkui Dievui, kad jiems vieno tokio eksperimento užteko, o įgytą patirtį panaudojo tolimesnėje kūryboje ir koncertinėje veikloje. Kitaip, ko gero, ir būtų likusi istorijai tik kaip eksperimentinė grupė, o mes nežinotume, ką slepia „Nematomoji mėnulio pusė“, kad „Siena“ – ne tik statinys iš plytų...

Kas Jums yra muzika?

Nesinori „tuščiai skambėti“ ir rodytis, bei atrodyti kažkuo kitu, nei esi. Kiekviena nata, kiekviena pauzė muzikoje turi savo vietą ir savo prasmę.

Abejoju, kad aš mano, visiško savamokslio-namudininko muzikanto pamąstymai gali būti kam nors įdomūs...

Tikro bliuzmeno atsakymas... Ačiū!