Pradžia / Radikaliai
 

Postpasaulis. Melancholija

Kai Guru Guru ir jo Mylimoji išvyko namo, nuo smarkaus vėjo gūsio lūžo uolėtas barako stogas. Čerpių nuošliaužos užliejo kiemą, bet laužas neužgeso. Virtuoziškai svyravo bejėgė pilnatis. Neverta laukti pagalbos. Užmiestį gelbsti tik lunatikai.

Algimantas Lyva ir Mindaugas Peleckis
2014 m. Rugsėjo 23 d., 12:35
Skaityta: 36 k.
Nordkapp. Mindaugo Peleckio nuotr.
Nordkapp. Mindaugo Peleckio nuotr.

Praūžus viesului, užmiestyje liko tik pusė namų. Sveikų. Tolumoje debesys griovė kiaurus dangorėžius. Nebaigtos statybos įpareigoja svajoti apie oro pilis, bet Dravenis ketino surasti vėjo nupūstą, paslaptingo sąsiuvinio lapą, kurį paslaugiai išplėšė liepsna. Deja, sąsiuvinio lapas buvo gerokai apdegęs ir tuščias. Nė vienos raidės.

Dravenis skubiai nuvyko pas Guru Guru ir ištiesė apdegusį lapą.

- Tuščias, - atsiduso Dravenis, - ir kodėl man taip nyku?

- Slegia Tuštuma...

- Tuštuma negali prislėgti, - abejojo Dravenis, - tai kas slegia širdį?

- Pilnatvė, - nusijuokė Guru Guru.

- Mėnulio pilnatis?

- Lunatiko sindromas – tai nemotyvuotas liūdesys, Mėnulio jūrų ilgesys... – patikslino Guru Guru.

- Kai ištirpsta technoeuforijos dažai, gyvenimas praranda spalvas. Nenarkotizuotas reklamos, žmogus vėl tampa niūrus ir pilkas. Iki gamtos – tik vienas žingsnis, bet visų pėdos tvirtai prikaltos prie asfalto, - samprotavo Dravenis.

- Tai kas juda? Niekas! Miesto centre nėra jokio gyvenimo, tik imitacija, butaforija, nepavykęs gamtos muliažas. Atrofuoti raumenys nepajėgia lipti į kalnus, o fasoninių batų iškankintos pėdos vengia rogių ir slidžių. Nereikia upių, ežerų ar medžių, reikia betono, stiklo ir benzino, - pokalbį užbaigė Guru Guru.

 

Vilnius, 2014 m. 

Komentarai