„Dear Madam,“: „Internetas nužudė superžvaigždes ir užkėlė kokybės kartelę lietuviškam undergroundui“

2013 m. rugsėjo 14 d. prie feisbuko prisijungusi vilniečių grupė groja post-grunge / metal muziką. Grupėje – trys nariai: Mindaugas Bitė (gitara, vokalas, gim. 1986 m. Vilniuje), Augustinas Bėkšta (bosinė gitara, vokalas, gim. 1992 m. Vilniuje) ir Kristupas Jarmulka (būgnai, vokalas, gim. 1983 m. Kaune).

Į Mindaugo Peleckio klausimus atsakyti 2014 m. rugsėjį sutiko visi grupės nariai, kurių atsakymai žymimi atitinkamai santrumpomis M. B., A. B. ir K. J.

Ką manote apie garso meną/eksperimentinę muziką/garsavaizdžio meną (derinant su ir teatru, pvz.) pasaulyje ir Lietuvoje? Ką labiausiai vertinate?

M. B. Labai sunku atsakyti į tokį klausimą „ant popieriaus“, t.y. glaustai ir per daug neišsiplečiant. Nepadeda ir tai, kad nesu gerai susipažinęs su lietuviška akademine nomenklatūra, todėl negaliu būti visiškai užtikrintas, kad teisingai suprantu klausimą ir teisingai atsakau į jį. Taip pat nesu didelis eksperimentinio meno (pvz., instaliacijų, eksperimentinės muzikos) gerbėjas, tačiau, nepaisant aukščiau paminėtų dalykų, velniškai gerbiu kūrėjus, kurie drąsiai pasirenka nerti į dar neišnaršytus vandenis, ir, nors daugelis garsavaizdžio instaliacijų (ar kaip tai bereiktų pavadinti) man atrodo kaip intelektualių žmonių bandymas priblokšti kitus intelektualus, laikas nuo laiko tenka išvysti įdomių ir dėmesio vertų eksperimentų. Vis dėlto, dažniausiai, galbūt dėl per mažų (ar per didelių) pastangų, tokia muzika man sukelia paviršutiniškumo ir tuštumo įspūdį. Prašomas kažką konkretaus išskirti iš Lietuvos eksperimentinės muzikos pasaulio, pirmiausia paminėčiau grupę „Fusedmarc“ – nesu didelis jų fanas, tačiau ši muzika skamba įdomiai ir originaliai.

A. B. Labiausiai vertinu drąsą – nebijojimą ieškoti to, ko dar nebuvo. To Lietuvoje retkarčiais pasigendu, tačiau suprantu, jog tai tikrai nelengva.

Susipažinimo su muzika aplinkybės?

M. B. Anksčiausi prisiminimai, išlikę iš ankstyvos jaunystės – būdamas keletos metų labai mėgau klausyti „Black Sabbath“, „Led Zeppelin“ ir Mozarto.

A. B. Tikriausiai gilioj vaikystėj. Viskas prasidėjo nuo „Guns N‘ Roses“, „Metallica“, „Ugly Kid Joe“ ir pan. Klausiau tai, ko klausė mano vyresnės sesės.

K. J. Pirmąkart į toną pataikiau mokyklos chore 1998 metais, taigi dainuoti pradėjau būdamas penkiolikos metų. Tais pat metais komise nusipirkau ir pirmąją akustinę gitarą.

Kokiose grupėse grojote?

M. B. Muzikinę „karjerą“, jei taip galima pavadinti, pradėjau grupėje „Wozu“, ten grojau 2006–2009 metais. Vis dėlto, negaliu pasigirti, kad šioje grupėje aktyviai dalyvavau muzikinių kompozicijų rašyme. 2007 metais pradėjau repetuoti su muzikantais, kurie vėliau pasivadino „Double Vision“. Kalbant apie dalyvavimą šios grupės muzikos kūrime, galiu teigti, kad esu bendraautorius kiekvienos „Double Vision“ parašytos dainos. 2012 metais buvau pakviestas groti grupėje „Life‘s Edge“, kur grojau kartu su būgnininku Augustinu Bėkšta – šiuo metu jis užima bosisto vietą mūsų 2013 metais sukurtoje grupėje „Dear Madam“. Pirmą kūrinį parašiau dar, matyt, 2006 metais. Tai buvo instrumentinis gitaros solo, kuris tuo metu man skambėjo kaip geriausia kompozicija, kurią kada nors galėčiau parašyti. Dabar nesu įsitikinęs, kad norėčiau, jog kas nors ją išgirstų... 

Pirmasis įrašas, kuriame teko groti, buvo grupės „Wozu“ demo, įrašyta ankstyvais 2007 metais. Daugiausiai įrašų teko atlikti su „Double Vision“, tiesa, nė vienas iš jų nebuvo išleistas fiziniu formatu, bet manau, kad vis dar galima grupės dainas susirasti ir atsisiųsti internetu. Taip pat teko dalyvauti grupės „Life‘s Edge“ EP „Left in Despair“ įrašuose. Ir, žinoma, šiuo metu dirbame prie mūsų naujosios grupės „Dear Madam“ įrašų, kurie, tikiuosi, netrukus išvys dienos šviesą.

A. B. Pirmoji rimta grupė – „Life‘s Edge“ (nuo 2009 m.), o pirmi sukurti kūriniai - pirmasis „Life‘s Edge“ albumas „Left in Despair“. Taip pat 2013– 2014 m. grojau grupėje „Dancing Crow“. Dalyvavau šiuose įrašuose: „Dancing Crow“ – „Demo“ (2013); „Life‘s Edge“ – „Demo“ (2011); „Life‘s Edge“ – „Left in Despair“ EP (2012); „Life‘s Edge“ – „Ocean“ EP (2013).

K. J. Grojau bosine gitara grupėje „Zip“ (2001–2004) ir mušamaisiais grupėje „Dinamikai“ (2006–2013).

Kokiuose žymesniuose, įdomesniuose koncertuose, festivaliuose dalyvavote?

M. B. „Roko naktyse“, „Baltic Prog Fest“, „Be2gether“, „Velnio akmenyje“ bei daugelyje kitų, kurių jau nelabai pamenu...

A. B. „Velnio akmenyje“, „Brutal Madness“, „Antithesis II“, įvairūs grupių konkursai, mažesni festivaliai ir t.t.

K. J. Su Zipais – festivalyje Kurkliošas Anykščių rajone 2001 m. (www.zona.lt/kur01/index.html), konkurso „Durys 2002“ finale. Su Dinamikais – „Roko naktyse“ 2009 m. Niekad nepamiršiu, kai berods 2001 metais su grupe „Zip“ turėjome groti antrąją elektroninės muzikos festivalio „Kokos“ dieną, o atvykę radome išardytą aparatūrą ir aplink blūdijančius pachmielnus siluetus. Organizatoriaus klausimas „na, kaip vakar sekės groti?" buvo tuo pačiu ir atsakymas...

Ką kuriate dabar?

M. B. Šiuo metu savo užimtumą apribojau viena grupe „Dear Madam“, su kurios nariais Augustinu Bėkšta ir Kristupu Jarmulka šiuo metu dirbame prie sukurtos programos „šlifavimo“ ir įrašų.

A. B. Šiuo metu groju „Life‘s Edge“ ir „Dear Madam“.

K. J. Groju mušamaisiais grupėje „Dear Madam“.

Pagrindinės įtakos?

M. B. Įtaką turbūt daro viskas, ką esu girdėjęs, matęs ar kažkokia kitokia forma patyręs. Taip pat, žinoma, Rock ‘n Roll‘as.

A. B. Turbūt didžiausią įtaką ar gal, sakyčiau, postūmį kurti veda pats jausmas, kurį patiriu repeticijose ir ypač koncertuose. Kuomet po koncerto prieina žmogus ir pasako, jog tavo muzika jam išties patinka, tai labiausiai įkvepia kurti toliau. Manau, kad mes visi inspiruoti panašių nuotaikų, mėgstame panašius dalykus, panašią muziką, panašų sarkastišką humorą. :)

K. J. Didžiausią įtaką man, kaip ir daugeliui savamokslių muzikantų, padarė internetas... Jis nužudė superžvaigždes ir užkėlė kokybės kartelę lietuviškam undergroundui.

Mėgstamiausi, labiausiai vertinami Lietuvos bei užsienio muzikantai ir grupės?

M. B. Hmmm… Nemanau, kad turiu mėgstamiausią muzikantą ar grupę. Yra tik tai, kas dažniausiai sukasi mano muzikos grotuve. Pirmas iš mėgstamų Lietuvos muzikantų, kuris ateina į galvą, matyt, Domas Razauskas – nesu didelis dainuojamosios poezijos gerbėjas, tačiau labai žaviuosi Domo sugebėjimu rašyti prasmingus tekstus ir sieti juos su aukšto lygio gitarinėmis kompozicijomis. Kalbant apie užsienio muzikantus ar grupes, šiuo metu dažnai klausau amerikiečių „(Sic)monic“ ir „Animals as Leaders“ – tiesiog maloniai skambantis techniškas prog-metalas.

A. B. Lietuvos – „Shadowdances“, „Anubi“, „Inquisitor“, „Lucifer“. Užsienio – labai labai daug.

K. J. John Lennon, David Bowie, „Depeche Mode“. Mėgstamiausi būgnininkai – Vinnie Colaiuta, Stewart Copeland, Trilok Gurtu.

Ar yra toks dalykas kaip menininko Pašaukimas? Ar tai tiesiog, kaip sakė a.a. E. Mieželaitis, „1 proc. talento ir 99 proc. darbo“?

M. B. Manau, kad taip, menininkas jaučia pašaukimą, ar kaip tai beįvardintumėme. Kūrėjas jaučia nevaldomą norą paimti savo darbo instrumentą (gitarą, teptuką, parkerį ir popieriaus lapą) į rankas ir tiesiog išsilieti į jį. Ir, iš tiesų, kai kurie žmonės tikrai negali gyventi be to. Beje, manyčiau, jog teisingiausia frazę būtų akredituoti Thomui Edisonui, kuris pirmasis ją pasakė. (Thomas Alva Edisonas apie 1903 m. pasakė kiek kitokią frazę, kurį išspausdinta buvo tik 1932 m. rugsėįį „Harper‘s Monthly“: „Genijus – tai 1 proc. įkvėpimo (inspiration) ir 99 proc. prakaitavimo (perspiration)“; E. Mieželaitis šią sentenciją parafrazavo asmeniniame susitikime su Mindaugu Peleckiu XX a. 10-ajame dešimtmetyje, – aut. past.).

K. J. Pašaukimą nuo pat gimimo turi visi – jis arba atrandamas, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, arba numarinamas nevykusio auklėjimo pagalba. 99 proc. darbo?.. Jei negali nekurti, tai ir kuri. Ko gero, klasikas neklydo.