Priešistorė
Sudomino labai įdomios filosofo prof. Gintauto Mažeikio įžvalgos apie fanzinus (http://www.hell-music.lt/straipsniai/subkultura/98/).
Idėjos gimimas
Buvo (gal ir tebėra) toks Ugnius Liogė. Bent jau sklando mitai, kad tai tikra pavardė ir vardas. Kad ir ką žmonės apie jį kalbėtų, zinų tyrinėtojui (šiuo atveju mokslininkas prisiima tokį vaidmenį) tenka jį paminėti dėl dviejų priežasčių: 1) U. Liogė yra pirmasis ir vienintelis, parašęs mokslinį darbą apie zinus (VU žurnalistikos bakalauro darbas, 1996 m., vadovas doc. dr. M. A. Lukošiūnas; pavadinimas – „Fanzinai Lietuvoje 1988–1996"; pilnas tekstas džiugina akį štai čia - http://www.dangus.net/library/Fanzinai-Lietuvoje-1988-1996_UgniusLioge.pdf); 2) U. Liogė po knygos „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ (2011) pasirodymo yra maloniai ne kartą mane pavadinęs tokiais epitetais kaip „Didysis Enciklopedininkas“ (http://www.dangus.net/forumas/viewtopic.php?f=16&t=368&p=128712&hilit=zinai#p128712) ir pan., kas jau savaime įpareigoja tęsti enciklopedininko darbą, nepaisant pašaipų ir ironijos. Keista, kad ironizuojantieji kartais nesupranta, kad patys gali tapti savo pačių ironijos aukomis.
2012 m. po keliolikos metų nebūties iš U. Liogės komputerio dingęs bakalauro darbas atsirado (http://www.dangus.net/forumas/viewtopic.php?f=16&t=368&hilit=zinai&start=64) gerų draugų dėka, todėl nuo 2013 m. mes galime susipažinti su juo. Tiesa, U. Liogė, grakščiai sakinį papuošdamas „smailiku“, paminėjo, kad „visokiems plagiatoriams ir lepeckiams be atskiro leidimo šią medžiagą naudoti ar cituoti bet kokiomis dalimis DRAUDŽIAMA! :)“ (http://www.dangus.net/forumas/viewtopic.php?f=16&t=368&hilit=zinai&start=64).
Užuomina aiški. U. Liogė papokštavo, sukeitęs mano pavardės raides. O darbas – viešas, tad gerbiami skaitytojai (taip pat ir aš) vis dėlto turi galimybę susipažinti su lietuviškos zinologijos šedevru.
Kadangi darbas viešai prieinamas, nevarginsiu Jūsų savo išvadomis, geriau pateiksiu tas, kurias suformulavo U. Liogė: 1) zinai (fanzinai) yra „neregistruoti leidinėliai“; 2) „tai bakalaurinis darbas, tuomet skirtas ne publikavimui, bet atsiskaitymui Vilniaus universitete. Ir kiekvienam studentui turėtų būti pažįstamas pritempimas, dažnai būdingas tokiems rašiniams. Todėl ne visas išvadas derėtų vertinti rimtai, kai kur jos gan naivios ir gali kelti šypseną.“
Keistoka, kad U. Liogė daro logiškai neteisingą apibendrinimą, vertindamas „kiekvieno studento“ bakalaurinius darbus, neva visi jie esą „pritempti“ ir skirti tik „atsiskaitymui“. Studentų atstovybės galėtų net ieškinį pareikšti.
Septintasis, finalinis, bakalaurinio darbo skyrius „Išnašos“ tikriausiai ir yra minėtojo „pritempimo“ pavyzdys. Cituojame: „Lietuvai išsilaisvinus iš totalitarinės SSSR santvarkos gniaužtų, mūsų šalyje ėmė sparčiai vystytis įvairūs neformalūs jaunimo judėjimai. Oficialioji spauda ir kitos VI priemonės nepatenkino tų judėjimų dalyvių interesų, todėl aktyviausi judėjimų dalyviai pradėjo leisti savo neregistruotą, pogrindinę spaudą ‑ fanzinus. Jų leidybos idėja ir pavyzdys atkeliavo iš užsienio. Lietuvos pogrindinių jaunimo ir grupuočių atstovai perėmė fanzinų leidybos principus, o turinį ir leidinių koncepcijas sukūrė savo, tad netrukus dauguma leidinių įgavo savo specifinius bruožus, pagal kuriuos lietuviškus fanzinus galima skirstyti į atskiras grupes. Šie leidiniai tapo svarbia jaunimo bendravimo forma, kurioje atspindima įvairių judėjimų ideologija ir skelbiamos idėjos. Kasmet fanzinų vis daugėja, geriausi jų įtakoja vis naujų leidinių atsiradimą. Ypač daug naujų fanzinų buvo pradėta leisti 1994‑1995 metais. Šiuo metu leidžiamiems naujiems pogrindžio leidiniams daugiausia įtakos daro ne užsieniniai pavyzdžiai, o mūsų šalyje leidžiami fanzinai. Fanzinai Lietuvoje darosi vis įvairesni, gerėja jų poligrafijos kokybė, daug įtakos turi atsirandančios vis didesnės galimybės dirbti su personaline kompiuterine technika. Pastebimos ryškios daugelio leidėjų pastangos padaryti savo leidinius kuo originalesnius, kad jie išsiskirtų iš kitų ‑ tobulinami maketai, plečiamas temų ratas, bandomi nauji žanrai. Nekomercinis zinų pobūdis ir priklausomybės nuo skaitytojų auditorijos dydžio nebuvimas, įgalina leidėjus ieškoti vis naujų išraiškos būdų, drastiškai eksperimentuoti ir reikšti pačias įvairiausias idėjas. Įdomiausios fanzinuose gimusios idėjos gali būti perkeltos į labiau masinį lygmenį, nes yra zinų leidėjų, kurie dirba oficialiuose leidiniuose, radijo stotyse, televizijoje. Tiesa, negalima teigti, kad visi Lietuvoje leidžiami fanzinai yra geri, įdomūs ir originalūs ‑ yra ir pilkų, prastų leidinių, kurių leidėjai nelinkę tobulinti savo kūrybos ir naudojasi tik tuo, kas jau yra išrasta kituose fanzinuose. Tačiau, pogrindyje kiekvienas leidinys, netgi pats prasčiausias, turi sąlygas egzistuoti. Fanzinų paplitimas Lietuvoje gali būti vertintinas kaip fenomenelus reiškinys, nes nei vienoje kaimyninėje šalyje, ypač buvusiose SSSR respublikose, nepastebima tokio didelio leidžiamų zinų skaičiaus ir populiarumo. Taip pat fanzinai yra svarbūs kiekvienam leidėjui asmeniškai. Kiekvieno žmogaus pasaulis yra individualus ir nepakartojamas ir daugeliui fanzino leidyba yra būdas pačiam išreikšti savo mintis, kūrybą, idėjas, neprašant kitų pagalbos, nenuolaidžiaujant cenzūrai ir nesilaikant įprastinių spaudos normų. Visuomenės mažumoms reiktų suprasti, jog nebūtina leisti oficialų daugiatiražį leidinį, kurio egzemplioriai dažniausiai leika neišpirkti. Jų poreikiai gali būti patenkinti fanzinais. Fanzinais įgyvendinami demokratijos ir Žmogaus teisių principai. (...)“
Taigi, zinai – „fenomenelus reiškinys“, kuriuo „įgyvendinami demokratijos ir Žmogaus teisių principai“ (U. Liogė, http://www.dangus.net/library/Fanzinai-Lietuvoje-1988-1996_UgniusLioge.pdf, p. 42–43).
Puikios išvados. Būtent jos paskatino imtis rimto zinų tyrinėjimo, kaip kad „Literatūros ir meno“ virtimas nomenklatūriniu leidiniu paskatino įkurti kitokį kultūros žurnalą www.radikaliai.lt.
D. Kunčino kolekcija
Aprašas: drobinis maišelis, šviesus, su juodu trafaretiniu akinių ir ūsų piešiniu.
Metodas: traukti ziną po vieną iš maišelio ir trumpai pristatyti.
Tyrimo pradžia: 2014 09 18, 12:02.
1.Žurnalas (zinas?) „Moksleivis“ – du numeriai (1995 m. gegužė ir birželis).
Kaina – vienas litas. Ant viršelių – „vis labiau garsėjanti dainininkė“ Loreta Frankonytė, SEL ir „Grybai rojuje“. Taip pat D. Kunčino (pasirašyta „Domas“) rašinys „Pasidaryk pac... ziną?!“ (dvi dalys). Autorius pasakoja, kad fanzinai atsirado „apie 1970-ųjų vidurį kartu su pankroko pūlinio sprogimu“ (1995 m. gegužė, p. 20).
Deja, tenka pastebėti, tai netiesa. Zinai atsirado 1940 m. kaip mokslinės fantastikos dalis, o iki „pankroko pūlinio sprogimo“ (pirmasis pankų zinas "Punk" atsirado 1976 m. sausį) buvo jų pirmtakai – rokenrolo, roko muzikos zinai. Pirmasis – 1966 m. atsiradęs „Crawdaddy!“
Na, bet negalime panko kaltinti tuo, kad jam zinai pirmiausia asocijuojasi su pankroku.
1995 m. birželio „Moksleivio“ numeryje publikuotoje antrojoje D. Kunčino rašinio dalyje rašoma apie Lietuvos zinus. Tam skirtas visas 15 žurnalo puslapis. Teigiama, kad zinus Lietuvoje pradėjo leisti Nėrius Pečiūra apie 1987 m.
Ir tai netiesa. Čia neužsiminta apie pirmąją Lietuvos pankroko grupę „Sa-Sa.“, leidusią savo ziną. Užtat reklamuojamas ir giriamas nuosavas zinas „Decibelai Offensive“.
Kur kas įdomesnis straipsnis šiame „Moksleivio“ numeryje – šviesaus atminimo Manto Gimžausko pasakojimas apie grupę „Grybai in Paradise“ (p. 20). Dabar ji jau gana žinoma, tiksliau, žinomi Tomo S. Butkaus-Slombo ir „Betoninių Triušių“ darbai, tapę „grybų“ tąsa.
2.Tautinis pogrindinis fanzinas „Raganos ir alus“ (1996 m. balandis).
Tai – U. Liogės redaguotas leidinys, 32 p., ėjęs po 1993 m. įkurto „Dangaus“ vėliava. Tiražas – 300, kaina – 6 litai. Zinas įdomus, jame – interviu su Sauliumi Antanavičiumi („Maniakai“, „Lunatic Paradise“), Audriaus Šimkūno („Sala“) pateiktas Gavino W. Semple‘o straipsnio, skirto Austino Osmano Spare‘o magijai ir tatuiruotėms, vertimas, lietuviškų ir užsienio muzikos leidinių recenzijos (geriausiai įvertinti „Anubi“, „Dissonance“, „Ruination“, „Spellbound“, „Saulė ir Žuvys“, „Young Lions: Empti / SH“, „Velnio nuotaka soundtrackas to paties pavadinimo filmui“, „Siela“, „Skylė“, „Radioshow“, „Girnų Giesmės“, baltarusių „God‘s Tower“, populiarių tuomet vakarietiškų grupių „Anathema“, „Misery Loves Company“ ir kt. įrašai; linksma skaityti, kaip vertintas 1995 m. demo įrašas „Oldness Coming“, kurį sukūrė dabar gerai žinoma grupė „Obtest“: „Black metal. Gerai, kad ne tox bukas kaip daugelio.“, p.10), interviu su „Radioshow“ blevyzgotojais, pasakojimai apie grupes „Ruination“, „Anarchijos Invazija“, „Spellbound“, „Siela“, šviesaus atminimo Virginijaus Mizaro publikacija apie britus „Oasis“, trijų lietuviškų zinų apžvalga.
Leidinys – kokybiškas, yra apie ką paskaityti, ypač įdomu tai daryti dabar, kai Lietuvoje jau įgyvendinti demokratijos ir Žmogaus teisių principai.
3.Pogrindinis alternatyvinis muzikos fanzinas „Kablys“.
2002 m. žiema, Nr. 12. 64 puslapiai apie viską, kaip ir visuose kokybiškuose zinuose. Tiesa, Kęstučio Krilavičiaus-Krilo („Bora“, „Bramborak“) leistas zinas, kaip ir visi užsienio pankuojantys / hardcore zinai, imasi politikos, netgi tam tikros konspirologinės politologijos („Nauja pasaulinė tvarka“, p. 52–53, tekstas: Nėrka / Laura Angelaitė), kuria įrodoma, kad „kapitalizmas negali būti humaniškas“. Zino kaina nenurodyta, bet gerai pamenu, kad jis tikrai nebuvo nemokamas.
Leidinys – kokybiškas, nors gana specifinis, kitaip tariant, jei nelabai suprantate, apie kokią muziką rašo, vadinasi, jis – ne jums.
4.„Decibelai Offensive“.
1995 m. vasara, Nr. 9. Mažas šriftas, daug pezalų, izraelio scenos apžvalga, murzinas leidinys. Kažkoks šūdas.
1995 m. ruduo / žiema (jie ką, leido ziną madų žurnalų principu?), Nr. 10. Tobulėjama. Sudomino Marijampolės klubo „Parnasas“ aprašymas, D. Kunčino draugo Martinkaus („Marichuana“) grupės paveikslas.
Nelabai aišku, kur prasideda mandračinimasis, o kur kalbama rimtai. Zino leidėjai, toks jausmas, nelabai turėjo ką pasakyti, bet neleisti zino negalėjo.
5.Craig O‘Hara knyga „Pankų filosofija“ su D. Kunčino (?) dedikacija sau „Panx is dad“.
Sudomino pabrauktas sakinys „tegyvuoja anarchija ir laisvė“.
1993 m., 1000 egz., „kultinis“ leidinys.
Optimistinė (ne)pabaiga. Tęsinys bus. Maišelyje dar esama šio bei to įdomaus. 13:44.