„Didžio žmogaus portretas“

Esu patikimose rankose, mano vedlė vingriuose istorijos labirintuose būsimos knygos - „D.Kipiani-200” redaktorė Lia Amanatašvili. Pasibeldžiame į Gruzijos rankraščių fondo Tbilisyje duris, mus maloniai pasitinka fondo direktorė Esma Mania ir ryšių su visuomene departamento vadovė Tamar Kakubava. Paslaptingais koridoriais einame į fondo kabinetą, kur atsivers ir ims kalbėti šimtmečiais išsaugoti rankraščiai.

-Laikas mums neegzistuoja,- juokais ir rimtai sako Tamar,- šiame fonde žmonės dirba visą gyvenimą, nes šis darbas reikalauja išskirtinių sugebėjimų ir dieviškos kantrybės.

O taip, čia saugomos kelių tūkstantmečių senumo knygos ir rankraščiai. Tarsi įkvepiu Gruzijos istorijos dvelksmą ir pajuntu, kokia jauna yra mano šalis Lietuva.Gruzinai iš visos širdies Lietuvą vadina seserimi. Iš tikrųjų, ieškome ir randame daugybę likimo panašumų, kurie mus jungia.

Fondo archyvuose saugomi D.Kipiani laiškai ir rankraščiai nejučiomis nuveda į Lietuvą, pasirodo D.Kipiani bendravo su tuo metu Lietuvoje, Vilniuje ir Kaune gyvenusiu caro užsienio reikalų ministro patarėju P.D.Svietopolk-Mirskiu. Bet mes ieškome lemtingojo laiško, dėl kurio D.Kipiani buvo ištremtas ir žiauriai nužudytas. Žinoma, mes jį randame. Archyvo darbuotojai maloniai sutinka dovanoti šio dokumento kopiją. Bet čia dar daugybė kitos veringos medžiagos,kuri nuveda mus į Tbilisio nacionalinės bibliotekos fondus, čia D.Kipiani vardu pavadintoje salėje laukiame, kol bibliotekos darbuotojai mums atneš dar vieną knygą. Tai D.Kipiani šeštosios kartos palikuonės profesorės, istorijos mokslų daktarės Tamar Mikadzės knyga „D.Kipiani gyvenimo ir veiklos fotokronika” (2009). Vėliau su profesore bendravome telefonu, ji šiltai kalbėjo apie Lietuvą ir apie mūsų šalių istorjos panašumus, apie Lietuvos ir Gruzijos tautų kovą siekiant išsaugoti gimtąją kalbą.

D.Kipiani jubiliejui nutapytas jo portetas. Jį Lietuvoje sukūrė žymus Tbilisio dailininkas Arkadi (Aleko) Lomadze. Tapyba neįprasta, dailininkas nenaudoja dažų ar pigmentų, spalvos išgaunamos iš akmenų. Portretas bus saugomas D.Kipiani memorialiniame muziejuje. Muziejaus direktorius Revaz Nozadzė pasakė: “nuoširdžiai dėkojame menininkui už  sukurtą šedevrą, kuris taps unikaliu mūsų muziejaus eksponatu“.

O dabar aš pabandysiu žodžiais nutapyti didžio žmogaus portretą.

Dmitrijus  Kipiani  gimė birželio 14,1814 m. Mereti - mirė spalio 24, 1887 m., Stavropolyje. Jis augo kunigaikščių palikuonių šeimoje, gyvenvietėje netoli Gori, kuri tuo metu buvo jau Rusijos imperijos sudėtyje. Jis  buvo Gruzijos valstybės veikėjas, publicistas, rašytojas ir vertėjas.Gruzijos liberalių bajorų lyderis, žymus Gruzijos kultūros ir visuomenės veikėjas.  2007 jis buvo kanonizuotas Gruzijos stačiatikių bažnyčios šventuoju.

D.Kipiani gyvenimas buvo labai įdomus ir reikšmingas Gruzijos visuomenei, tačiau tuo pačiu labai tragiškas. Jis patyrė ir valdžios pripažinimą ir nuožmų persekiojimą bei represijas, išgyveno savo palikuonių ankstyvas mirtis bei du kartus buvo ištremtas iš savo gimtosios žemės. Jis niekada nesudvejojo ir nepalūžo,visada buvo kupinas valios ir jėgų. Visą gyvenimą kovojo už savo idealus, aukodamas savo gyvenimą, talentą, sugebėjimus, profesinę karjerą, savo šeimos ramybę ir gerovę.

1830m. D.Kipiani mokėsi Tifliso pažų korpuse, vėliau ten dirbo mokytoju ir dėstė gruzinų bei rusų kalbas, aritmetiką, geografiją ir kaligrafiją. 1832m. dalyvavo Gruzijos dvarininkų sąmoksle prieš caro valdžią siekiant Gruzijos nepriklausomybės.

Gruodžio 9d. Kunigaikštis Iase Palavandišvili aplankė Kaukazo karinį korpusą ir informavo generolą Volkovskį apie rengiama maištą, siekiant grąžinti Gruzijai nepriklausomybę. Gruodžio 11d. maišto organizatoriai, kurių sudėtyje buvo ir Dimitrijus Kipiani, buvo suimti. Kaip paaiškėjo iš specialios tyrimų komisijos, sudarytos imperatoriaus Nikolajais I nurodymu medžiagos, D.Kipiani dalyvavo svarbiausiose diskusijose, kuriose buvo priiminėjami esminiai sprendimai, susiję su sukilimu ir Gruzijos valstybingumo  atkūrimu.Už tai jis buvo ištremtas į Vologdą, kur dirbo gubernatoriaus kanceliarijoje.Tik 1837m. jam buvo leista grįžti į Gruziją, kur jis pradėjo valstybės tarnybą ir iki 1864-ųjų ėjo įvairias pareigas.

Nuo 1820 iki 1830 m. Dimitrijus Kipiani buvo aktyviai įsitraukęs į švietiėjišką veiklą, aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir kultūriniame Gruzijos gyvenime. Jis buvo Kaukazo agrarinės visuomenės prezidentu, vienas iš Gruzijos raštingumo draugijos steigėjų. Jis reguliariai skelbė savo esė ir straipsnius Gruzijos ir Rusijos spaudoje. Jis pirmasis išvertė Šekspyro kūrinius į gruzinų kalbą ir parašė gruzinų kalbos gramatiką.

Archilas Džordžadzė (1872-1913, politinis ir visuomenės veikėjas, publicistas, filosofas, sociologas, eseistas)  apibūdino D.Kipiani kaip „seno kirpimo patriotą”, monarchistą, kurio direktyvos principą galėtume apibūdinti trim žodžiais: Dievas, Karalius, Tėvynė. Apie 1880-uosius D.Kipiani rašė: „Negalima tikėtis, kad tauta su šlovinga daugelio amžių istorija, galėtų pamiršti savo praeitį, o mūsų protėvių ir mūsų istorijos priesakas yra: tikėjimas Dievu, lojalumas karaliui ir gyvenimo aukojimas vardan Tėvynės.“ Tačiau galiausiai D.Kipiani suformulavo daug platesnį požiūrį, griežtai kritikuodamas Rusijos biurokratizmą ir monarchą, kuris toli gražu ne Dievo siųstas ir privalo būti teisiamas už nusikaltimus Gruzijai ir jos tautai. Taigi, D.Kipiani politinė filosofija nebuvo be kontradikcijų. Vis dėlto, „Tikras istorikas pirmiausia turi sunešioti batus, duotus jam tam tikros epochos, tik tada jis gali teisti tos epochos vaikus“,- rašė Ilja Čavčavadzė  (1837-1907, gruzinų rašytojas, poetas, žurnalistas ir advokatas, kuris vadovavo Gruzijos nacionalinio judėjimo atgimimui antroje19-o amžiaus pusėje). Ir kai norima vertinti D.Kipiani asmenybę, A.Džordžadzės nuomonė turėtų būti dar sykį apsvarstyta: kai norima teisingai suvokti D.Kipiani mąstymo kelio tiesumą, jo sociopolitinių simpatijų tendencijas, reikia pastebėti, kad standartinis verinimas tokiai asmenybei netinkamas, svarbiausia atskleisti tikrąjį Dimitrijų Kipianį, tada jokia konceptuali klaida neužgoš tikrojo didžiadvasio ir kilnaus žmogaus portreto.

1840-1850-ųjų periode D.Kipiani savo veikla ryškiai atsiskleidė kaip valsybės ir visuomenės veikėjas, ideologiškai ir savo praktine veikla jis suvaidino svarbų vaidmenį kuriant sociokultūrinį šalies gyvenimą, savo viešais pasisakymais jis formavo ryškias nacionalines gaires.

Rengiant baudžiavos panaikinimo reformą 1861 metais, jis buvo paskirtas vesti derybas su Gruzijos bajorais ir parengti sąlygas, kuriomis vadovaujantis turėtų būti panaikinta baudžiava Gruzijoje. Pagal Kipiani planą 1862m. ūkininkai negavo žemės, bet turėjo mokėti nuomos mokestį žemės savininkams. Dmitrijus Kipiani buvo išrinktas Tifliso, o vėliau Kutaisio gubernijų dvarininkų lyderiu, kur ėjo šias pareigas, atitinkamai 1864-1870 ir 1879-1886. 1876-1879 jis buvo Tifliso meras.

Nepaisant D.Kipianio politinio lojalumo, caro pareigūnai visada laikėsi nuo jo atokiai. Georgijaus traktatą jis laikė vieninteliu galimu Gruzijos ir Rusijos santykiu modeliu ir visada tvirtai gynė Gruzijos kalbą ir Gruzijos kultūrą.1870 jis pasipriešino dėl gruzinų kalbos valstybinėse mokyklose statuso apribojimo.1885m. susitikime su didžiuoju kunigaikščiu Michailu Nikolajevičiumi Boržomyje, posėdyje aršiai kritikavo Kaukazo kunigaikštį Dondukovą-Korsakovą dėl Gruzijos kultūros engimo. Jis parengė ataskaitas gubernatoriaus administracijai, tačiau dėl didelio spaudimo iš Sankt Peterburgo turėjo nutraukti šią veiklą.

D.Kipiani labai giliai suvokė gimtosios kalbos reikšmę, kaip žmogaus savimonės ir nacionalinės kultūros pagrindą, jis laikė kalbą pagrindine priemone, siekiant išsaugoti gruzinų tautos identitetą, skatinant kultūros ideologijos ir Gruzijos žmonių savimonės atgimimą.

1886m. Iosefas Lagiašvili buvo pašalintas iš Tifliso seminarijos, nes nužudė seminarijos rektorių Chudetskojų kuris bandė uždrausti seminarijoje mokyti gruzinų kalba, ir pavadino gruzinų kalbą "šunų kalba". Rusijos egzarchas Gruzijoje Pavelas dėl to prakeikė Gruzijos žmones. Reaguodamas į tai Kipiani parašė jam laišką, ragindamas palikti Gruziją:

„Jūsų Prakilnybe,

maldauju būti Jus man gailestingu ir atleisti, jei aš, remdamasis neįtikėtinais gandais nusidedu tiesai. Bet kaip gandas skelbia, Jūs prakeikėte šalį, kuriai Jūs buvote raginami vadovauti dvasiškai ir kuri rodė Jums tik meilę ir malonę, ištikimai tarnaudama Kristui.

Remdamasis tuo pačiu gandu dar kartą įžeisiu Jūsų garbę teigdamas, kad Jūs ketinate atsiprašyti savo parapijiečių už didžiulį savo išrarmės nuodėmingumą.

Jei visa tai yra tiesa, Jūsų Didenybe, yra tik vienas būdas išsaugoti Jūsų institucijos garbę, įžeidėjas turi palikti šalį nedelsdamas.

Ir jei visa tai netiesa, atleiskite man ir suteikite man Jūsų didį palaiminimą.“

Už tai 1886m. rugpjūčio 6d., Aleksandro III paliepimu Kipiani buvo nušalintas nuo pareigų ir ištremtas į Stavropolį, kur jis netrukus neaiškiomis aplinkybėmis  buvo nužudytas.

1887 spalio 26d., jo palaikai buvo perlaidoti Tbilisyje Mtatsminda Panteone, greta kitų didžių Gruzijos asmenybių, kurie kūrė ir puoselėjo šalies istorją.

Žvelgiant į didžias istorines asmenybes nejučiomis tenka susimąstyti apie gyvenimo trapumą ir apie kiekvieno žmogaus paskirtį ir atsakomybę šiame gyvenime. Vieni ateina kovoti ir tampa kertiniais amkenimis, o kiti ateina ir išeina lengvai, lyg vėjo dvelksmas...

P.S.Dėkoju visiems, paminėtiems šiame straipsnyje, už suteiktą man galimybę prisiliesti prie istorijos slėpinių.