„Naujojo amžiaus“ ištakos ir perspektyvos (2)

IVI („KVIETIMAS INTENSYVIAI GYVENTI”)

Tikriausiai Lietuva apie šį 1983 metais Prancūzijoje įkurtą NRJ nebūtų sužinojusi, jei ne 2000 metais kilęs skandalas, į kurio sūkurį įsivėlė agentūra „Visos Lietuvos vaikai”.

Viskas prasidėjo nuo to, kad Europos Tarybos asamblėjoje 1999 metais skaitytame pranešime „Nelegali sektų veikla” atskira pastraipa buvo paskirta IVI (Invitation à la Vie Intense, vėliau pavadinimas sutrumpintas iki Invitation à la Vie[1]). Tekste teigiama, jog Prancūzijos pietuose įsikūrusi sekta turi savo „sveikatingumo centrą”, kuriam priklausančių gydytojų grupė verbuoja naujus narius. Kaip paaiškėjo, dėl jų kaltės, sustabdžius įprastinį gydymą ir nusprendus imtis alternatyviosios medicinos, mirė keli pacientai. Vienam šio NRJ lyderiui dėl šios tragedijos buvo atimta teisė verstis medicinos praktika. IVI vietoje įprastinio gydymo naudoja vadinamąjį „harmonizavimo” metodą, primenantį masažą ir hipnozę (beje, šis metodas taikytas ir velioniui Prancūzijos prezidentui François Mitterandui). NRJ centras - Boulogne-Billancourt miestelyje, esančiame netoli Paryžiaus. NRJ atstovų teigimu, šiuo metu, pasaulyje IVI turi daugiau kaip 40 centrų, iš kurių 16 – Prancūzijoje[2].

Išgirdusi šį pranešimą, Prancūzijos ir Lietuvos draugija „Tiltelis”, rėmusi agentūrą „Visos Lietuvos vaikai”, tais pačiais 1999 metais su agentūra ryšius nutraukė. Kai kurie „Visos Lietuvos vaikų” auklėtiniai patvirtino, kad jiems buvo taikytas IVI propaguojamas „harmonizavimas”, dėl to jie netgi buvo pabėgę iš agentūros stovyklos.

Vaikai taip pasakojo apie „harmonizavimą”[3]: „Žmogus atsigula ant nugaros arba pilvo ir taip guli apie 15 minučių. Tuo metu kuris nors atvykėlis iš Prancūzijos rankomis virš jo atlieka paslaptingus judesius. „Harmonizavime” dalyvaudavo maždaug pusė iš 30 sodybos vaikų, po jos dažnai užmigdavome. Kai kurie vaikai po to susirgdavo”[4].

Vaikų teigimu, į sodybą atlikti „harmonizavimo” dažnai atvažiuodavo ir viena agentūros vadovių: „Ji iškeldavo rankas ir užsimerkusi ilgai dainuodavo visokius garsus. Liepdavo vaikams vaikščioti aplink medį su žvakėmis ir sakė, kad tai – pašventinimas”[5].

Tai, kad agentūroje „Visos Lietuvos vaikai” buvo atliekamas „harmonizavimas”, patvirtino ir buvę jos darbuotojai[6]. 

„Visos Lietuvos vaikų” buvusių darbuotojų bei šio labdaros ir paramos fondo ekologinėje sodyboje gyvenančių vaikų skundai apie galimą smurtą ir seksualinę prievartą Europos žmogaus teisių teismui bei Lietuvos pareigūnams skundėsi draugija „Tiltelis”[7].

Draugijos „Tiltelis” atstovų teigimu, pirmasis kai kurių „Visos Lietuvos vaikų” vadovų kontaktas su IVI įvyko dar 1996 metais, kai Prancūzijoje įvyko įšventinimas į šį NRJ. Po trejų metų įšventintoji Lietuvos atstovė skaitė paskaitą Prancūzijoje vykusiame NRJ Didžiajame susibūrime. Tačiau mūsų šalies prokurorai, bandę tirti šią istoriją, svarių galimų „Visos Lietuvos vaikų” vadovų ryšių su IVI įrodymų neaptiko, nors pagrindinis informacijos šaltinis apie IVI įsiskverbimą į Lietuvą buvo tarp jos sekėjų platinamas NRJ leidinys „IVI knyga”, kurioje minėta „Visos Lietuvos vaikų” vadovės pavardė. Leidinio autentiškumas patikrintas.

Pagrindinis IVI mokymo veikalas – NRJ įkūrėjos Yvonne’os Trubert (gim. Yvonne Dolo, 1932-2009) 1985-aisiais išleista knyga „Naujas žmogus – nauja medicina”. Joje propaguojamos okultizmo idėjos. Y.Trubert mokymas – katalikybės, induizmo ir netradicinės medicinos mišinys. „IVI švenčia dvi šventes – Didįjį susibūrimą birželį ir Kalėdas”[8]. IVI įkūrėjos teigimu, jos sukurtas „harmonizacijos” metodas padeda atsikratyti bulimijos, alkoholizmo, narkomanijos, depresijos kitų ligų, patirti gyvenimo džiaugsmą[9].

Y.Trubert save laikė Mergelės Marijos reinkarnacija. Pasaulyje ji turi apie 8000 sekėjų.

JOGAI

Joga (sanskr. „jungtis“, „susijungimas su Dievu“) – tūkstantmečius kurta ir puoselėta fizinės ir dvasinės sveikatos praktika. Pirmieji duomenys apie ją siejami su akmeninėmis figūrėlėmis, vaizduojančiomis jogos pozas (asanas). Joms – apie 5000 metų.

Pirmąkart joga paminėta „Vedose“ – didžiuliame šventraštyje, kuriam taip pat ne vienas tūkstantis metų. Tačiau vadinamąja „jogų biblija” laikomas indo Patandžalio kūrinys „Jogos sutros“ ir kiti klasikiniai jogos kūriniai Vakarus pasiekė ne taip seniai - simboline data vadinami 1893 metai, kai iš Indijos į Čikagoje vykusį Pasaulio religijų parlamentą atvyko Svamis Vivekananda (1863-1902), žymiojo mistiko Šri Ramakrišnos (1836-1886) mokinys. Jis ketverius metus JAV skaitė paskaitas apie jogą, suskirstė ją į keturis kelius, sudomindamas iki tol nelabai ką apie tai žinojusius vakariečius[10].

Jogos kaip išsigelbėjimo nuo streso, beprotiško tempo ir sveikatos problemų priemonės bumas Naująjį pasaulį užplūdo apie 1955-1960 metus, gimstant seksualinei revoliucijai. Jogą populiarino ir Šri Aurobindas (1872-1950), nusprendęs sujungti visas jogos rūšis ir pavadindamas savo mokymą integraline joga.

Lietuvoje pirmoji knyga apie jogą išleista 1986 metais. Tai – klasikinis jau mirusio žurnalisto T.R.Šankaro, pasivadinusio Yogeswaru, vadovėlis „Jogos sistemos pradmenys“.

Ar lietuviai gali būti jogais? Ypač kategoriškas šiuo klausimu religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius, kuris vadinamojo neoinduizmo (suvakarietintų Indijos tikėjimų) propaguotojus vadina „kliedesių meistrais“[11].

Lietuvoje egzistuoja nemažai jogos praktikuotojų būrelių. Dažniausiai mūsiškiai jogos „mokytojai“ patirties semiasi iš užsieniečių. Didžioji dalis mūsų „jogų“ savo didžiaisiais „mokytojais“ laiko Kappuswamį arba Svamį Šivanandą (1887-1963), parašiusį daugiau kaip 300 knygų ir Indijoje įkūrusį „Dieviškojo gyvenimo draugiją“ (Divine life society) bei jo mokinį Swamijį arba Svamį Višnu-Devanandą (1927-1993) – pirmųjų jogos mokytojų kursų Vakaruose steigėją.

Lietuvoje (daugiausiai Vilniuje ir Kaune) veikia keletas šių dviejų jogų sekėjų organizacijų – „Jogos namai Ananda“[12] (nuo1998 metų), „Šanti jogos centras“[13] (kaip viešoji įstaiga įkurtas 2001 metais), „Jogos centras Narayana“[14] (jo pradžia – centras „Viveka“, įkurtas 1998 metais), Lietuvos jogos asociacija[15], Kauno jogos studija[16], Aštanga jogos mokykla[17], Šivanandos jogos studija[18] ir kt. Aktyvių jų narių skaičius siekia 200.

Pažymėtina, kad jogos kursai šiose organizacijose nėra pigūs, ar brangesnės, kelis šimtus litų kainuojančios, yra jogos vasaros stovyklos. Kaip teigiama lietuviškųjų „jogų” interneto tinklapiuose, „jogą praktikuoti gali kiekvienas“. Jogą mūsų šalyje praktikuojantieji – įvairiausių amžiaus grupių, visuomenės sluoksnių, profesijų atstovai. Nors nemažai jų šios publikacijos autoriui tvirtino, kad jogos būreliai nėra panašūs į sektas, tačiau pažymėjo, kad lankyti juos reguliariai būtina, nes yra specialios pamokos „prasižengusiems“.

Galbūt „jogus“ sudrausmina S.Šivanandos žodžiai: „O‚ žmogau, tu iššvaistei savo gyvenimą. Senatvė artinasi. Tavo gyvenimas tuoj baigsis. Dabar pat pabusk ir pradėk dvasinę praktiką“[19].

Prieš kurį laiką didžiausiuose Lietuvos miestuose ėmė veikti keistoka „Respublikinė jogos mokykla“, kuriai vadovauja žydų kilmės Levas Becchakas. Jį sekėjai itin garbina, tuo leisdami daryti prielaidą, kad ši organizacija gali priminti sektą. Tiesa, jos mokymas ir simbolis (Apvaizdos akis) labiau primena „naujojo amžiaus“ (žr. „Naujasis amžius”) religiją, o ne klasikinę jogą. Štai taip save pristato L.Becchako sekėjai: „Pradedant pasakoti apie Mokyklą, reikėtų prisikasti prie giluminių jos šaknų, atrasti pradžių pradžią. Tai buvo ne taip jau ir seniai... Gal septyni, o gal dešimt metų atgal. Tai buvo tada, kai pirmieji mokiniai ar pirmieji klausytojai rinkosi pas Mokytoją namuose ir valandų valandas klausydavo jo nenuilstamo balso, pasakojančio apie gyvenimo prasmę, apie Rytų išmintį ir patirtį. Vėliau Mokytojas buvo pakviestas skaityti paskaitas Vilniaus Parapsichologijos Akademijoje, į kurias rinkosi dideli srautai klausytojų. Šiose nuosekliose paskaitose žmonės stebėjo ne tik Rytų filosofinės minties raidą, bet ir gaudavo praktinių patarimų, kurie padėjo daugeliui atgauti savo sveikatą, gerą nuotaiką ir gyvenimo džiaugsmą. Klausytojų gretos vis didėjo ir galiausiai atsiradęs glaudus ryšys tarp Mokytojo ir Jo mokinių įgavo naują formą – buvo įsteigta viešoji įstaiga Respublikinė Jogos Mokykla. Mokykla subūrė klausytojus ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir Šiauliuose, ir Panevėžyje, ir Alytuje. Nenutrūkstamo kelių metų mokymo Mokykloje buvo išugdytas ne vienas instruktorius, padedantis pradedantiesiems Mokytojo išvykimo metu. O išvykose Jis būna visuomet. Viena savaitė Vilniuje, sekanti Kaune ar Panevėžyje, ar net Izraelyje, ir taip ištisus metus. Patys nekantriausi, negalintys sulaukti Mokytojo savame mieste, važinėjasi su Juo po visą Lietuvą, negalėdami atsitraukti nuo išminties ir dvasinės pusiausvyros šaltinio“[20].

Vienas naujausių Lietuvoje įsikūrusių jogos būrelių – „Gyvenimas džiaugsme”[21] (Living in joy), kurį įkūrė buvęs populiarios grupės ŽAS narys Linas Karalius-Ezopas. Šis būrelis propaguoja 1949 metais Pietų Indijoje gimusio save Dievo įsikūnijimu laikančio Šri Bhagavano Kalkio mokymą mukti (sanskr. „vienybė”, „išsilaisvinimas”). Kalkis savo sekėjus 1980 metais subūrė į organizaciją, tuo metu pavadintą „Jeevashram”. Teigiama, kad šiuo metu jis visame pasaulyje turi net 15 milijonų sekėjų.

Beje, 2008-aisiais “Gyvenimas džiaugsme” įsteigė projektą „Tobulėjimo kelias“. L.Karaliaus ir jo sekėjų teigimu, tai – „unikali paaugliams skirta programa, kuri suteiks jiems labai vertingų žinių ir patirties padėsiančių pradėti sąmoningai tobulėti bei pasukti sveikos visavertės gyvensenos link. Paskutiniai Europos tyrimai rodo, kad Lietuva pirmauja girtaujančių ir rūkančių vaikų bei savižudybių skaičiumi ir  kol kas, neturi rimtos programos šiai opiai problemai spręsti. Laikas imtis realių priemonių Vaikų ir jaunimo socializacijos srityje. Projektas „Tobulėjimo kelias“ užtikrina ne tik vaikų ir jaunimo pozityvų  kryptingą laisvalaikio užimtumą, bet ir patenkina jų pasaulio pažinimo, fizinio lavinimosi, svetimų kultūrų pažinimo poreikius. Unikalios Jogos programos skirtos vaikams ir jaunimui metu programos dalyviai išmoksta sąmoningo atsipalaidavimo ir gydomojo kvėpavimo pratimų, kurie užtikrina mokykloje ar šeimoje įgyto streso įveikimą ir tolimesnį jo valdymą. Fiziniai Jogos pratimai ir žinios apie sveiką mitybą sąlygoja vaikų imuninės sistemos sustiprėjimą ir bendros sveikatos pagerėjimą. Susidomėjimas Joga gali tapti puikia alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų, kurios veda prie nusikalstamumo, alternatyva. Programa ugdo paauglių pagarbą sau ir savo aplinkai, kas padės jiems užaugti sąmoningais visuomenės nariais“[22].

KABALISTAI

Kabala (hebr. „perdavimas“) – žydų misticizmo „gautoji tradicija“, atsiradusi viduramžiais pietvakarių Europoje, vėliau – Safedo mieste Palestinoje. Pagrindinė kabalistų knyga – mistiniai „Toros“ komentarai „Zohar“ („Spindėjimas“), kurios atsiradimas apgaubtas legendų. Viena versija, kad jos autorius – Moses de Leon (apie 1240-1305), kita – kad tai II-III a. Palestinos mistikų parašytų tekstų rinkinys.

Kabala moko, kad pasaulis atsirado iš Dievo (Ein Sof) emanacijų (sefirų), kurių yra dešimt. Žmogaus vidaus struktūra atitinka visatos struktūrą, tačiau žmogaus nuodėmės kenkia šiai harmonijai. Žymiausias „Zohar“ idėjų interpretuotojas – Itzhakas Luria arba Ari (1534-1572), pabrėžęs Mesijo svarbą pasauliui ir tapęs mistinių mesianistinių judėjimų pradininku. Kabalistų teigimu, kabala yra slaptasis mokslas, nes tyrinėja slaptus, penkiais pojūčiais neprieinamus faktorius. Labai svarbus mokytojo ir mokinio santykis, nes tik bendraudamas su mokytoju mokinys įvedamas į mokymą ir sužino kabaloje užslėptas paslaptis.

Susidomėjimas kabala Vakarų pasaulyje ypač padidėjo pastarąjį dešimtmetį ir, galima sakyti, iš senovinės tradicijos ji virto New Age sąjūdžio dalimi. Kabalą studijuoja tokios garsenybės kaip Madonna, Britney Spears, Alanis Morrisette, Demi Moore, Barbra Streisand, Elizabeth Taylor, Mickas Jaggeris, Naomi Campbell ir kt. Kabala glaudžiai susijusi su Lietuva. Vienas garsiausių visų laikų jos mokytojų – Vilniaus Gaonas Elijahu ben Solomon Zalmanas (1720-1797), viso pasaulio religingų žydų autoritetas, parašęs nemažai kabalistinių knygų.

Pastaruoju metu Lietuvoje veikia dvi kabalistų mokyklos. Iš viso Kabalą studijuoja apie 100 žmonių, jų vis daugėja. Daugiausia kabalistų – Vilniuje, Šiauliuose ir Utenoje.

Vieną mokyklų – Pasaulinės Kabalos akademijos „Bnei Baruch“[23] filialą – prieš keletą metų įsteigė vienas žymiausių slaptojo mokslo žinovų, Madonnos ir kitų garsenybių mokytojas Michaelis Laitmanas. 1970-1974 metais jis gyveno Lietuvoje, dirbo vienoje gamykloje Pabradėje. 2003 metais Vilniaus kabalistų kvietimu M.Laitmanas atvyko į Lietuvą, skaitė paskaitas. M.Laitmanas pateikė dar vieną kabalos atsiradimo versiją – pasak jo, slaptasis mokslas prieš kelis tūkstančius metų atsirado Persijoje. Pasak M.Laitmano, Kabalos esmė – niekam nekenkti, nenaudoti prievartos ir pažinti save bei pasaulį, jokiu būdu nuo jo nebėgti, bet išmokti šioje nesaugioje Žemėje gyventi prasmingai. M.Laitmanas atstovauja vadinamajai Quabalah, arba vakarietiškajai Kabalos krypčiai. Jos sekėjams paskaitos skaitomos net internetu (vadinamasis Virtualus Kabalos universitetas).

Tuo tarpu Kaune nuo 2005 metų veikia ir antrosios – slaptosios arba Kabbalah, krypties - sekėjų grupė, besivadinanti Naująja Lietuvos Haredi Kabalos mokykla[24]. Jos mokiniai renkasi kiekvieną rytą 4 valandą ir seka Vilniaus Gaono mokymu. Beje, haredi („tas, kuris virpa prieš Dievą“)– labiausiai konservatyvi judaizmo forma. Ją išpažįsta ir Vilniuje veikianti „Chabad Lubavitch“ bendruomenė.

LEONARDO ORRO SEKĖJAI

Vadinamąjį rebirthing (angl. „pastovus atgimimas“) 1974 metais sukūrė amerikietis Leonardas Orras (gim. 1938 metais). Save jo sekėjai vadina rebirthers, lietuviškai turbūt būtų kažkas panašaus į „atgiminėtojus“. Tačiau daugelis mūsų šalies L.Orro sekėjų nesivargina versti šio termino ir naudoja rusišką variantą – „rebeferiai“.

L.Orras teigė savo idėją apie atgimimą iš dvasios ir kūno meistriškumą perėmęs iš neva nemirtingo Indijos jogo Babaji (teigiama, jog jis gimė dar 203-aisiais ir iki šiol, nuo šešiolikos pasiekęs nemirtingumą, gyvena Himalajų kalnuose) bei dar trylikos nemirtingų jogų. Pirmąjį rebirthing centrą L.Orras įkūrė gimtajame New Yorko valstijos mieste Waltone.

L.Orro sekėjai tiki, kad fizinis kvėpavimas bei intuityvusis auros kvėpavimas sujungia protą su dvasia. Tokiu būdu galima pasiekti nemirtingumą. Tai įmanoma siekiant proto ir kūno harmonijos, atsisakant mirties baimės ir reguliuojant kūną kvėpavimo, badavimo, miego ir kūniškų malonumų valdymo metodais. Be to, būtina maudytis dukart per dieną, – vanduo apvalo. Reikia ir kuo daugiau laiko leisti prie ugnies, laužų. Tokiais būdais žmogus gali atsikratyti vadinamosios gimimo traumos.

L.Orras teigia pasaulyje turįs bent 10 milijonų sekėjų. Beje, rebirthing yra ne tik NRJ, bet ir neblogas verslas – kvėpavimo kursai ir L.Orro knygos jam atneša nemažą pelną.

Lietuvoje yra dvi L.Orro sekėjų grupės, tiesa, kiekviena jų turi savo specifiką. Aptarsime jas kiek plačiau.

Kultūrinių tradicijų centras „Visas pasaulis“

Šis visuomeniniu pasivadinęs judėjimas[25] buvo įkurtas Sergejaus Strekalovo, kilusio iš tuometinio Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas). Gydytojo specialybę įgijęs S.Strekalovas tyrinėjo chromosomas, paveldimumą. Negavęs norimų atsakymų iš genetikos, S.Strekalovas, kaip teigia legenda, pasuko į netradicinę mediciną. Pradėjo praktikuoti iridoterapiją (diagnostiką pagal akies rainelę), badavimą, vegetarizmą, apsipylinėjimą šaltu vandeniu, manualinę terapiją, gydymą adatomis, įvairius masažo būdus ir kt., bet visi šie metodai padėdavo tik laikinai.

Tada S.Strekalovas ėmė tyrinėti meditaciją ir sukūrė, kaip teigiama, naują kvėpavimo kryptį – integralinį kvėpavimą. S.Strekalovas vadinamas vienu pirmųjų profesionalų, įvaldžiusių rebirthing, jis įkūrė Tarptautinę laisvo kvėpavimo asociaciją.

S.Strekalovas sukūrė ir savitą asmenybės ugdymo sistemą – „Žaidimus erdvėmis“. Nuo 1995 metų savo sistemos jis ėmė mokyti ne tik Rusijos, bet ir Lietuvos, Estijos, Ukrainos gyventojus. Seminarai, kuriuos vedė S.Strekalovas, darėsi vis populiaresni ir 2000 metais buvo priimtas sprendimas apjungti aštuonias visuomenines organizacijas š Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos ir Ukrainos į Tarptautinę visuomeninių organizacijų sąjungą „Visas pasaulis“. 2004 metais ji perorganizuota į visuomeninį judėjimą.

S.Strekalovo sekėjai teigia, kad judėjimo „Visas pasaulis“ tikslas – padėti žmonėms formuoti gyvenimo būdą, nukreiptą į sąmoningą keturių pagrindinių gyvenimo sričių kūrimą: tai - šeima, darbas, žmogaus vidinis ir išorinis pasauliai. Pagrindinė kryptis, kurios pagalba „Visas pasaulis“ vykdo savo misiją – žmonių pažindinimas su įvairių šalių kultūrinėmis ir dvasinėmis tradicijomis, turint tikslą pasisemti išminties, kurią visos tautos kaupė tūkstantmečius ir panaudoti ją savo šeimos, darbo, vidinio bei išorinio pasaulio kūrimui ir harmonizavimui.

Asmeninio ir dvasinio ugdymo mokykla „Žaidimai erdvėmis“ –  S.Strekalovo projektas, kurio dėka „Visas pasaulis“ teigia padedantis žmonėms įsigilinti į savo vidinį pasaulį. Kaip filosofinė sistema „Žaidimai erdvėmis“ padeda suvokti pasaulio sandarą, apsispręsti žmogui, kokių tikslų jis siekia ir padėti juos įgyvendinti. Pagrindinė šios sistemos idėja - pasaulis sudarytas iš daugelio tarpusavyje sąveikaujančių erdvių. Visos erdvės turinčios bendrą sandarą – kiekviena jų susideda iš Informacijos (idėjos), Energijos (jėgos) ir Materijos (formos), kurias apjungia nematoma substancija - Dvasia. Begalybė erdvių sudaro Visą pasaulį. Mokyklos „Žaidimai erdvėmis“ požiūriu, žmogaus pagrindinis tikslas gyvenime – pastovus  savo teritorijos plėtimas keliaujant per vis naujas erdves keturiose kryptyse: šeima, darbas, vidinis ir išorinis pasaulis. Šia idėja remiasi visas pagrindinis mokyklos kursas ir specializuoti seminarai[26].

Pagrindinis mokyklos kursas - septyni savaitiniai seminarai ir dvi vasaros stovyklos. Taip pat yra ir specializuotų seminarų, skirtų įsigilinti į vieną konkrečią temą.

Integralaus dvasinio tobulėjimo centras „Udumbara“ (anksčiau - klubas „Trys brangenybės“)

Šį NRJ 1998 metais Vilniuje įkūrė žymi astrologė, budistė Nijolė Valaitytė-Wolmer. Kartu su sutuoktiniu Raimundu Karecku ji perėmė rebirthing metodiką tiesiai iš L.Orro. Pora šios metodikos apmokė jau dešimt žmonių, tapusių jos meistrais. Udumbara sanskrito kalba reiškia stebuklingą gėlę, pražydusią prieš pat gimstant Budai ir atgimstančią kas tūkstantį metų (kai kurių šaltinių teigimu – kas 3000 metų). Beje, 2005-aisiais kai kurie budistai Korėjoje teigė matė pražydusias udumbaras.

Savo interneto tinklapyje[27] „Trijų brangenybių“ klubo vadovė pateikia citatų, apibūdinančių, kas yra  paslaptingasis rebirthing: “Įsivaizduokite vandens stiklinę, kurios dugne dumblo sluoksnis (sena užsistovėjusi energija), ir jūs pradedate į ją srovele pilti švarų vandenį (šviežią energiją). Kas pirmiausia įvyks? Pakils dumblas ir sudrums vandenį stiklinėje. Bet jūs toliau pilsite į stiklinę švarų vandenį, ir netrukus dumblas išsiplaus, o stiklinėje liks tik skaidrus švarus vanduo. Rebirthing metu prana, arba gyvybinė energija, yra lyg švarus vanduo; užsistovėjusi energija, jūsų sukaupta dėl gimimo traumos ar tėvų programavimo, – tai dumblas. Prana yra prislėgta dumblo sluoksnio ir negali laisvai cirkuliuoti. Kai dumblas pakyla nuo dugno ir susimaišo su vandeniu, jūs įžengiate į pereinamąjį – „aktyvacijos“ laikotarpį. Kai dumblas išplaunamas ir lieka tik tyras švarus vanduo, jus patiriate integracijos, arba išbaigtumo, būseną. Gyvybės kvėpavimo įvaldymas – tai dvasios, kūno ir sielos sveikatos raktas. Jogoje kvėpavimo įvaldymas yra vadinamas Mahajoga – aukščiausiuoju gyvenimo mokslu. Protas ir kvėpavimas – žmogaus sąmonės valdovai. Kvėpavimas – jėga, o tą jėgą valdo protas. Rebirthing – tai amerikietiška pranajogos (kvėpavimo jogos) forma. Jis dar vadinamas „moksliniu ritmingu kvėpavimu“, „dvasiniu kvėpavimu“ arba „intuityviu kvėpavimu“. Tai Amžinosios Būties tiesioginis patyrimas savo kūnu ir siela, kai kvėpuojama atsipalaidavus, intuityviai pasirenkant ritmą, sujungiant įkvėpimą ir iškvėpimą. Kvėpavimas greitai atveria tiesioginį ir gilų Dievo pažinimą. Gyvybės kvėpavimas visada buvo vienas iš pačių paprasčiausių, aiškiausių ir efektingiausių dvasinio valymosi metodų“.

„Trijų brangenybių“ klubas, pasitelkęs L.Orro metodiką, rebirthing metodiką, žada išgydyti astmą, migreną, epilepsiją, peršalimą ir kitas ligas.

„Paprastas kvėpavimo pratimas, apimantis vientisus iškvėpimus ir įkvėpimus ir trunkantis apie valandą per dieną, pašalina bet kokias visų įmanomų psichologinių traumų pasekmes, nepaisant to, kad gimimo trauma ir dėl jos atsiradusi nuolatinė įtampa kai kuriems žmonėms apsunkina šią nesudėtingą užduotį. Todėl tam, kad būtų pašalinta įtampa, sukaupta per gyvenimą, daugumai žmonių prireikia nuo 5 iki 22 valandų pamokų. Po to jie jau gali, nepatirdami jokių dramatiškų permainų emociniame ir fiziniame lygmenyje, savarankiškai vientisai kvėpuoti apie valandą laiko. Dauguma įvaldo vientisą sąmoningą kvėpavimą per 10 seansų, vedamų patyrusio rebirthing meistro“, - teigiama „Udumbaros“ tinklapyje.

MASONAI

Žodis masonai, kaip ir žodžiai satanistai, ufonautai arba vaiduokliai maloniai skamba. Be abejo, todėl, kad jį išgirdus per nugarą nubėga šiurpuliukas, mes iš karto įsivaizduojame paslaptingus ritualus (dar įdomesnius nei Stanley‘io Kubricko „Plačiai užmerktose akyse), keistas apeigas.

Pasiaiškinkime, kas iš tikrųjų yra masonai. Iš tiesų dar prieš kokius penkerius metus apie masonus mums galėjo papasakoti nebent istorikai, žinantys, kas dėjosi Lietuvoje prieš šimtą kitą metų. Todėl prieš kelerius metus pasklidęs gandas, kad iki išrinkimo Lietuvos prezidentu Valdas Adamkus JAV priklausė masonų ložei, buvo šokiruojantis. Be abejo, V.Adamkus (lyg tikras masonas!) iš karto šį gandą puolė paneiginėti ir katalikų radijo žurnalistams taip aiškinosi: „Vienintelis priekaištas (...), kurį primetė man ir Amerikoje, ir ypač Lietuvoje iš kai kurių sluoksnių prieš rinkimus ir per rinkimus – buvo tas, kad aš esu masonas. (...) Atvirai pasakius, jei šiandien manęs paklaustumėt, ką veikia masonai, išskyrus šalpos sritį, aš nieko nežinau, prisipažįstu, gėda, reikia pasiimti knygą ir pasiskaityti apie juos“[28].

Tačiau mums nereikia imti knygos. Praėjus keleriems metams, Lietuvoje atsirado tinklapis, kuriame pristatomos net kelios masonų ložės[29]. Jos gana išsamiai pasakoja apie savo atsiradimą, principus ir veiklą (tiesa, pirmąsyk į viešumą masonai išėjo 2003 metų liepą, kai jų atstovas davė interviu vienam dienraščiui).

Interneto svetainės pradžios žodis gali sugluminti: „Malonu pasveikinti Tave, mielas skaitytojau, apsilankius Lietuvos laisvųjų mūrininkų internetiniame puslapyje. Laisvieji mūrininkai, vadinami masonais (angl. mason - mūrininkas) egzistuoja virš 250 metų daugiau 130-tyje valstybių. Šiandien pasaulyje iš viso priskaičiuojama apie 40 000 ložių (klubų), kurios jungia apie šešis milijonus narių. Visur kur viešpatauja laisvė ir įstatymų valdžia, gyvuoja laisvųjų mūrininkų ložės. Kur įsigali totalitariniai režimai, laisvųjų mūrininkų veikla yra draudžiama. Taip atsitiko nacių Vokietijoje ir komunistinėje Rusijoje. Taip yra tokiose šalyse, kur nuolat pažeidinėjamos žmonių teisės ir laisvės, kur nėra pagarbos kitaip mąstantiems, nėra pliuralizmo ir individualios asmenybės sklaidos“[30].

Šio teksto autoriaus, prisistačiusio Lietuvos senųjų laisvųjų ir pripažintųjų mūrininkų Didžiosios Ložės Didžiuoju Meistru, teigimu, Lietuvoje laisvieji mūrininkai turi senas ir garbingas tradicijas, prasidėjusias dar XVIII a. antroje pusėje. „Jos remiasi pagarba individo laisve, tolerancija, meile savo tėvynei ir joje gyvenantiems žmonėms. Žmogaus vidinis atsiskleidimas ir nuolatinis savęs tobulinimas yra pagrindinis kiekvieno laisvojo mūrininko tikslas, kurio jis siekia visą gyvenimą, laikydamasis tradicinių, iš Anglijos atėjusių ritualų savo suėjimuose.  Viena detalė iš tos tradicijos - tai mūrininko prijuostė, kurią jis dėvi savo kolegų tarpe. Pagal seną tradiciją laisvieji mūrininkai, gerbdami kiekvieno žmogaus politinius bei religinius įsitikinimus, nediskutuoja tarpusavyje šiais klausimais ir nereiškia oficialios nuomonės nei apie atskirus asmenis, nei apie partijas bei religijas. Lietuvos laisvieji mūrininkai gerbia Lietuvos Respublikos įstatymus ir laikosi jų kasdieniniame gyvenime“, - taip prisistato laisvieji mūrininkai

Šis prisistatymas internete sulaukė nemažai komentarų. Atsirado ir giriančių, ir peikiančių, ir nelabai ką iš jo tesupratusių. Bene kategoriškiausias buvo anoniminis komentaras, kurio teigimu, čia – ne masonai, o tik tie kurie nori jais būti, būrelis, apie kurio egzistavimą tikroji masonų ložė nėra nei girdėjusi, nei nori girdėti. „Sėkmės žaidžiant indėnus!“ – masonams palinkėjo vienas anonimas.

Tačiau mes, remdamiesi šiuolaikinių masonų pateikta informacija, nusikelsime į senovę. Kaip teigia istorija, 1717 metais Londono smuklėje „Žąsis ir keptuvė” susikūrė pirmoji pasaulyje Didžioji ložė, savo pirmuoju Didžiuoju meistru išrinkusi Anthony Sayerą (apie 1672-1741/2). Keturios Londono ložės, kurios anksčiau rinkdavosi kitose smuklėse, susivienijo, tuo sukūrusios pirmąją naujųjų laikų masonišką organizaciją ir pradėjusios šiuolaikinės laisvosios mūrininkijos istoriją.

Lietuviškųjų masonų tinklapis teigia, jog pirmoji laisvųjų mūrininkų ložė dabartinėje Lietuvos teritorijoje, tuometinėje Prūsijoje, įsikūrė Klaipėdoje, kur 1776 metais, gavus konstituciją iš Berlyno Didžiosios ložės buvo įkurta „Memfio“ ložė. Jos pirmuoju Sosto meistru buvo pirklys Johanas Sipsonas. Ši ložė, skirtingai nuo kitų Lietuvoje veikusių ložių, nepatyrusi represijų ir persekiojimų, egzistavo ilgiausiai - net iki 1935 metų, kai nacių Vokietijoje buvo uždraustos visos laisvųjų mūrininkų ložės. Manoma, kad hitlerininkai nužudė apie 200 000 masonų. Jų simboliu tapo neužmirštuolė.

1803 metais Klaipėdoje buvo įsteigta antroji Lietuvoje masonų ložė – „Aurora išminties šventykloje“. Trumpą laiką Klaipėdoje veikė ložė „Irene“, perkelta iš Liepojos. Joje rusų valdžia laisvųjų mūrininkų veiklą buvo uždraudusi, todėl masonai iš Liepojos važiuodavo pas savo kolegas į Klaipėdą ir čia įkūrė savo ložę.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmoji laisvųjų mūrininkų organizacija buvo 1776 metais Vilniuje įkurta „Šv. Karolio riterių komandorija“. 1780 metais Vilniuje veikė jau trys – „Gerojo ganytojo“, „Išminties šventovės“ ir „Uoliojo lietuvio“ - ložės. 1781 metais Lietuvos masonų organizacijoms suvienyti ir joms vadovauti Vilniuje buvo įsteigta Didžioji provincijos ložė „Lietuvos tobuloji vienybė“. Jos sąjungoje, be jau minėtų ložių, veikė ir moterų ložė Vilniuje „Tobuloji ištikimybė“ bei Gardine ir Nesvyžiuje įkurtos „Laimingo išlaisvinimo“ ložės.

Lenkijos sostinėje Varšuvoje susikūrus centrinei masonų organizacijai „Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didiesiems Rytams“, 1784 metais buvo priimta laisvųjų mūrininkų Konstitucija. Lietuvoje ja vadovautasi iki pat ložių uždarymo XIX a. pradžioje. Lietuvos masonų veikla atsikūrė po 1812 metų. Atsikūrusios Lietuvos laisvųjų mūrininkų ložės vienijo apie 700 jos narių, o Lietuvos provincijos ložė vienijo 12 ložių. 1816-1819 metai net vadinami „masonų aukso amžiumi“. Ložių nariais buvo žymūs to meto visuomenės ir kultūros atstovai, menininkai, mokslininkai, Vilniaus universiteto profesūra: Laurynas Stuoka-Gucevičius, Mykolas Riomeris, Mykolas Oginskis, Liudvikas Rėza ir kt. Būtent Vilniaus universiteto profesūros priklausymas masonų ložėms įtakojo Šubravcų, Filomatų, Filaretų, Spindulingųjų draugijų atsiradimą universitetinėje aplinkoje.

1822 metais carui Aleksandrui I uždraudus visų slaptų organizacijų veiklą, masonų ložės buvo uždarytos. Prasidėjo represijos prieš masonų ložių narius.

Masonų veikla Lietuvoje buvo atgaivinta tik XX a. pradžioje, kai 1910 metais Vilniuje buvo įsteigta ložė „Vienybė“, vienijusi daugiatautę miesto inteligentiją. Laisvieji mūrininkai lietuviai suvaidino didelį vaidmenį kuriant Lietuvos valstybingumą. Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Jurgis Šaulys, Jonas Vileišis buvo Lietuvos Tarybos nariais, o Mykolas Sleževičius tris kartus vadovavo Ministrų kabinetui. Tačiau tarpukario Lietuvoje laisvieji mūrininkai nesugebėjo tinkamai juridiškai organizuotis bei įsteigti Lietuvos Didžiąją ložę. Jie nebuvo pripažinti kitų šalių Didžiųjų ložių. Sovietiniais laikais laisvųjų mūrininkų ložės veikė JAV, Didžiojoje Britanijoje, tačiau tai nebuvo savarankiškos ložės, jos priklausė tų šalių Didžiosioms ložėms.

Griuvus geležinei uždangai, buvusiame komunistiniame pasaulyje pirmosios masonų ložės atsikūrė Vengrijoje (1989), Čekoslovakijoje ir Jugoslavijoje (1990), vėliau - Lenkijoje (1991), Rumunijoje (1993), Rusijoje (1995), Bulgarijoje (1997), Estijoje, Ukrainoje bei Moldovoje (1999). Lietuvos Didžioji ložė įkurta 2002 metais, Latvijos – 2003-iaisiais.

Visoms šioms ložėms įsisteigti padėjo Vakarų Europos, JAV, Skandinavijos šalių Didžiosios ložės, turinčios autoritetą ir didelį istorinį patyrimą. Vidurio Europoje ir Balkanuose savo aktyvumu, misionieriškumu bei pagalba besikuriančioms nacionalinėms ložėms išsiskyrė Vokietijos Didžiosios ložės. Būtent Vokietijos Didžioji ložė „A.F. & A.M.“ padėjo įsteigti Lietuvoje visas keturias mūsų šalyje egzistuojančias ložes. Jiems talkinant 2002 metais buvo įsteigta ir Lietuvos Didžioji ložė, dalyvaujant daugelio Europos valstybių Didžiųjų ložių atstovams.

Lietuvos Didžioji masonų ložė sudaryta iš keturių ložių – „Renaissance“ (1993), „Vilnius Orient“ (1995) ir „Uolusis lietuvis“ (1999), taip pat „Švento Jono ložė“ Kaune. Lietuvos laisvieji mūrininkai pripažįsta 1723 metų Senąsias prievoles, kuriose išdėstyti laisvosios mūrininkijos pagrindai, besiremiantys laisvės, humanizmo ir tolerancijos dvasia. Lietuvos masonai bendrauja su 22 pasaulio Didžiosiomis ložėmis.

Patys masonai aiškina, kad jie yra viena seniausių pasaulietinių broliškų bendrijų pasaulyje, tačiau nepriskiria savęs religinėms orgnanizacijoms. Tačiau pagrindinis reikalavimas būti priimtam ir tapti ilgalaikiu ložės nariu yra tikėjimas Aukščiausiąja Būtybe.

Pateikiame tris pagrindinius principus, kuriais, kaip teigiama, daugelį metų vadovavosi masonai:

Broliška meilė. Kiekvienas tikrasis masonas privalo būti pakantus ir rodyti pagarbą kitų nuomonėms ir būti geras bei supratingas kitų žmonių atžvilgiu.

Parama. Masonai mokomi dalyvauti labdaroje ir rūpintis ne tik savo, bet ir visuomenės gerove, labdaringa veikla, taip pat individualiomis savanoriškomis paskatomis ir darbais.

Teisybė. Masonai siekia teisybės, puoselėdami aukštus moralinius reikalavimus ir stengdamiesi jais sekti asmeniniame gyvenime.

Masonų nuostatuose taip pat numatomi dar keli svarbūs dalykai:

Slaptumas laikomas tradiciniu masonų atpažinimo ženklu. Tai nėra slapta bendrija, kadangi visi jos nariai gali laisvai paskelbti apie savo narystę ir tai gali daryti atsakydami į garbingais tikslais užduodamus klausimus. Jos konstitucijos ir taisyklės yra prieinamos visuomenei. Bendrija neslepia jokių savo tikslų ir principų. Kaip ir daugelis kitų bendrijų, masonai kai kuriuos savo organizacijos vidaus dalykus laiko asmeniniu jos narių reikalu. Masonai yra nepolitinė organizacija. Diskusijos politinėmis temomis masonų susitikimuose draudžiamos. Masonai skatinami visų pirma atlikti pareigą savo Dievui (nepriklausomai nuo to, kokiu vardu jis vadinamas) ir tik tada, nepakenkiant savo šeimai ir artimiesiems, labdaringai tarnauti kitiems. Masonų organizacijos ceremonijos yra uždaros. Biblija, kurią masonai vadina Šventuoju įstatymu, būna atversta kiekvieno masonų susitikimo metu. Masonai prisiekia ant Šventojo Įstatymo ar kitos prisiekiantiems šventos knygos. Tokios priemonės padeda išlaikyti masonų atpažinimo ženklus, o taip pat atitinka masonų principus. Fizinės bausmės, kurios yra tik simbolinės, nėra priesaikos dalis. Tačiau įsipareigojimas sekti masonų principais yra labai stiprus.

Masonystė neturi pagrindinių religijos elementų.

a)   Ji neturi teologinės doktrinos. Draudimas susitikimuose diskutuoti religinėmis temomis kliudo teologinės doktrinos plėtrai.

b)   Ji neteikia sakramento.

c)    Ji neskelbia vedanti į išganymą darbo, slapto žinojimo ar kitais keliais. Masonystės paslaptys yra tik organizacijos atpažinimo ženklas ir negali būti siejamos su išganymu[31].

Nepaisant šių Lietuvos masonų teiginių, masonystės tyrinėtojai pripažįsta, kad žinios apie pirmuosius laisvuosius mūrininkus mus pasiekia dar iš viduramžių – XIV amžiaus. Tais laikais mūrininkai ir architektai buvo privilegijuota žmonių klasė, kuriai be apribojimų būdavo leidžiama visur keliauti. Todėl šie ir pasivadino „laisvaisiais“. Masonai statė katedras, kitus estetiškus pastatus įvairiose Europos vietose. Iki XVI amžiaus jie tebuvo amatininkai, tačiau vėliau perėmė įvairių Europos mistinių draugijų mokymus. Masonų šventraštis – „Šventojo įstatymo knyga“, kuri yra vienas iš trijų svarbiausių masoniškų objektų, sudarančių „Tris didžiąsias šviesas“. Kiti du objektai – kompasas ir kvadratas.

Šiuo metu masonai – didžiausia pasaulyje brolija. Daugiausia jų buvo 1950-1960 metais. Manoma, kad dabar pasaulyje yra apie 5 milijonus masonų, maždaug pusė jų – JAV.

MUNISTAI

Suvienijimo bažnyčios, turinčios daugybę filialų įvairiausiais pavadinimais, nariai dažniausiai vadinami munistais, nes yra korėjiečio Sun Myung Moono (1920-2012) sekėjai. Šis didžiulis, turtingas ir įtakingas NRJ labiausiai išgarsėjo įkyriais verbavimo metodais, psichologiniu jaunų žmonių traumavimu ir masinėmis vestuvėmis.

Dabartinės Šiaurės Korėjos teritorijoje gimęs S.M.Moonas (tikrasis vardas – Mun Yong-myeong; Sun Myung Moon korėjietiškai reiškia „Šviežus šviesus žodis“) augo krikščioniškoje šeimoje, tačiau mokykloje mokėsi ir konfucianizmo, lankė sekmininkų maldos susirinkimus, domėjosi spiritizmu. Kaip teigia legenda, būdamas šešiolikos metų maldos metu ant kalno jis išvydo Jėzų Kristų, kuris pasakė, kad S.M.Moonas pakeis šį pasaulį, nes to nesugebėjęs padaryti jis pats prieš beveik du tūkstančius metų. 1944 metais S.M.Moonas buvo pasodintas į kalėjimą už antijaponišką veiklą, vėliau ištremtas į katorgą. 1945 metais jis gavo apreiškimą, kuris tapo Suvienijimo bažnyčios pagrindu. Savo vizijoje S.M.Moonas buvo pavadintas tuo, kuris išgelbės pasaulį: „Po devynių paieškos ir kovos metų pati tiesa atsidavė į Moono rankas. Tą akimirką jis tapo absoliučiu dangaus ir žemės nugalėtoju. Visas dvasinis pasaulis nusilenkė prieš jį tą pergalės dieną, nes ne tik jis pats atsikratė šėtono melo, bet gavo teisę kaltinti šėtoną prieš Dievą. Tą dieną šėtonas pilnai kapituliavo prieš jį, pakilusį iki teisiojo Dievo sūnaus aukštumų. Ir tik jo dėka pergalės ginklai prieš šėtoną tapo prieinami visai žmonijai[32].

Išėjęs iš kalėjimo 1950 metais S.M.Moonas persikėlė gyventi į Pietų Korėjos miestą Pusaną. 1954 metais Seule jis įkūrė Suvienijimo bažnyčią, kurios pilnas pavadinimas -Visuotinio krikščionybės susivienijimo Šventosios Dvasios asociacija. 1955 metais S.M.Moonas buvo suimtas ir apkaltintas palaidu gyvenimu (jį kaltino keliolika suvedžiotų moterų) bei mokesčių nemokėjimu. Kad pritildytų seksualinį skandalą, jis buvo priverstas vesti vieną iš suvedžiotų merginų, aštuoniolikmetę studentę Hak Ja Han. Ši, anot S.M.Moono, „avinėlių santuoka” įvyko 1960 metais. Suvienijimo bažnyčios praktikoje tuo metu buvo dažni moterų „apvalymai” lytinio akto metu su „dvasininku” S.M.Moonu: „Visai gali būti, kad seksualiniai ritualai buvo naujosios korėjiečių bažnyčios pamaldų dalimi. Nuodėmė įėjo į žmogų po moters (Ievos) pokalbio su Liuciferiu, per kurį jai persidavė blogis, todėl visai logiška galvoti, kad jeigu moteris, atvirkščiai, sueis lytinio akto metu su tobulu vyru, tai per jį ji gali atgauti tobulumą, kuris pašalins prigimtinę nuodėmę. Todėl kaip Adomas, turėjęs lytinį kontaktą su Ieva, perėmė nuodėmę iš jos, taip vyras atgaus tobulumą, lytiškai suartėjęs su ta apvalyta moterimi“[33].

1957 metais pasirodė Suvienijimo bažnyčios šventraštis „Dieviškasis principas”[34]. Munistai tikrąją Bibliją supranta ir aiškina tik pagal „Dieviškąjį principą”.

Teigiama, kad 1972 metais Dievas iš naujo aplankė S.M.Mooną ir rekomendavo jam paruošti tautą „antrajam atėjimui“. S.M.Moonas išpranašavo, kad jo misionieriška veikla gaus Dievo palaiminimą ir amerikietiškoje žemėje. Į JAV S.M.Moonas atvyko 1974 metais, ir pradėjo kelionę po šalį, skelbdamas, ko Dievas tikisi iš Amerikos. 1984 metais S.M.Moonas buvo nuteistas 18 mėnesių kalėti dėl mokesčių nemokėjimo, jis taip pat turėjo sumokėti 25 000 dolerių baudą. Kalėjime išsėdėjęs vienerius metus, S.M.Moonas 1985 metais buvo paleistas už „pavyzdingą elgesį”. Dėl to, kad sėdėjo kalėjime, savo sekėjų jis laikomas kankiniu.

1982 metais S.M.Moonas viename JAV stadione pirmąsyk suorganizavo masines vestuves ir sutuokė 2075 poras (visi naujavedžiai – munistai). 1995 metais S.M.Moonas teigė vienu metu visame pasaulyje sutuokęs rekordinį - 360 000 porų - skaičių. Nepriklausomi šaltiniai teigia, kad šie skaičiai - gerokai perdėti.

1997 metais Suvienijimo bažnyčia pakeitė pavadinimą ir nuo to laiko vadinasi „Visuotine šeimų asociacija už taiką ir susivienijimą visame pasaulyje”.

Teigiama, kad S.M.Moono turtai skaičiuojami milijardais. Jis – dienraščio „The Washington Post” ir kitų žiniasklaidos priemonių savininkas, esama žinių, kad „kovotojui už taiką” ir „mesijui”, kokiu jis save laiko, priklauso ir ginklų fabrikas. 1999 metais S.M.Moono šeimą ištiko nelaimė – nusižudė vienas jo sūnų (iššoko pro dangoraižio langą_. Šios publikacijos autoriaus turimi vaizdo įrašai rodo, jog įtarimai, kad kiti S.M.Moono sūnūs galėjo vartoti narkotikos „paskaitų“ metu – jie keikė susirinkusiuosius sekėjus, kurie, nepaisant to, vis tiek garbino „mesiją“.

Beje, liūdnai gyvenimą baigė ir dar du S.M.Moono sūnus – vienas jų būdamas apsvaigęs nuo alkoholio užsimušė autokatastrofoje, trečiasis, vyriausiasis, 2008 m. kovo 17 d., būdamas 46-erių, mirė nuo narkotikų perdozavimo.  

Vilniuje nuo 1992 metų veikianti Šventoji dvasinė pasaulio krikščionių susivienijimo asociacijos religinė bendruomenė 1993 metais buvo įregistruota kaip religinė organizacija, ją sudaro keliasdešimt aktyvių jaunuolių, kuriems vadovauja pastorius iš JAV. NRJ aktyvistai gyvena bute, išnuomotame viename sostinės mikrorajonų. Kasdien nuo ankstaus ryto iki vakaro gatvėse bei vaikščiodami po butus jie renka pinigus neva jų propaguojamoms idėjoms apie „tyrą meilę” paremti, kviečia naivius jaunuolius į „paskaitas”. Naujokai turi užpildyti lapelį, pavadintą „Tyros meilės priesaika“, kuriame pasirašę pasižada „susilaikyti nuo lytinių santykių iki vedybų, gerbti tyrumo idealą savyje ir kituose, mokytis mylėti kaip vaikas, draugas, sutuoktinis, tėvas ar mama, pašvęsti save absoliučiai ištikimybei santuokai bei skatinti kitus elgtis taip pat“. Beje, S.M.Moonas yra papiktinęs gėjų ir lesbiečių bendruomenes, pavadindamas jas „mėšlą ėdančiais šunimis“[35].

Pasaulyje yra apie 3 milijonus munistų, Lietuvoje – maždaug 100. Jų tikslas - iki 2014 metų padidinti NRJ narių skaičių iki 1000. 2002 metais munistų komuna skilo, buvo įkurta rusakalbių bendruomenė. 2003 metais dėl registracijos ji kreipėsi į Teisingumo ministeriją. Lietuvoje veikia dukterinės munistų organizacijos: „Universitetinė principo studijavimo asociacija“ (ji - vienintelė įregistruota, turi visuomeninės organizacijos statusą), „Jaunimas už dorą visuomenę“, „Šeimų federacija už taiką pasaulyje“, „Religijų ir tautų federacija už taiką pasaulyje“. Pasaulyje munistai turi keliasdešimties pavadinimų organizacijų. Į jas dažnai įtraukiami nieko nenutuokiantys pedagogai, net politikai (jie kviečiami į dažnai munistų rengiamas konferencijas, pavyzdžiui, apie taiką pasaulyje). Vienas žymiausių atvejų, kai munistai apgaule į savo konferenciją įviliojo nemažai žinomų žmonių, pedagogų, užfiksuotas 2000-aisiais[36].

Dėl apgaulingos veiklos (munistai nesilaikė Visuomeninių organizacijų įstatymų ir veikė kaip religinė bendruomenė – gatvėse verbuodavo narius, organizuodavo įvairius religinio pobūdžio renginius) 2000-aisiais Teisingumo ministerija įspėjo NRJ laikytis įstatymų[37].

Teisingumo ministerija kol kas yra atidėjusi sprendimo dėl munistų organizacijos įregistravimo priėmimą, nes buvo gauta skundų, kuriuos prokuratūrai pateikė savo vaikų dalyvavimu šio NRJ veikloje nepatenkinti tėvai. Tiesa, munistai greičiausiai gaus valstybės pripažinimą, nes 2003 m. gruodžio 30 d. Valstybės saugumo departamentas raštu atsakė Teisingumo ministerijai, kad neturi duomenų apie munistų organizacijos veiklą, galimai pažeidžiančią žmogaus teises ir laisves arba viešąją tvarką.

Kiek anksčiau - 2003 m. liepos 1 d. - Lietuvos Respublikos saugumiečiai į NRJ įtrauktos merginos tėvams, nežinantiems kur dėtis iš nevilties, atsiuntė raštą, kuriame buvo tokie žodžiai: „Sun Myung Moon vadovaujamų organizacijų Lietuvoje narių veikoje nėra nusikaltimų požymių, todėl tyrimas jų atžvilgiu nebus atliekamas“[38].

Tai stebina. Kaip pavyzdį pacituosime vienos vilniečių šeimos 2004 metais teisėsaugininkams rašytą laišką: „Norime jus informuoti apie labai klastingos sektos – Susivienijimo bažnyčios, kurį slepiasi po įvairiais pavadinimais, bandymus ieškoti kelią į Lietuvos visuomenę. Pasinaudodami padėtimi mūsų krašte, Muno sekta nori įteisinti savo veiklą ir prie to prisideda pareigūnai įvairių ministerijų, prisidengę spragomis Lietuvos įstatymuose. Visuomenėje platinama klaidinanti nuostata, kad kalbant apie sektų pažabojimą, diskriminuojama religijos laisvė ir tikėjimo laisvė. Mes galvojame, kad specialiai norima supainioti laisvą apsisprendimą su psichologiniu pajungimu sektų lyderiams. Pagal pareigūnus, sekta turi teisę verbuoti mūsų vaikus, manipuliuoti jų samone ir riboti jų laisvę. Bet jaunimas, kuris papuolė į Muno sektos pinkles, automatiškai praranda visas teises: į mokslą, darbą, socialinį draudimą, sveikatos draudimą. Nes vaikai yra išvežti į užsienį rinkti aukas sektos lyderių labui. Nepilnavertė mityba, nepakankamas miego kiekis, įtemptas darbas žaloja jų fizinę ir psichinę sveikatą. Tėvai, kurių vaikai įtraukti į Muno sektą, pagal įstatymus neturi jokių teisių kovoti su sekta. Nuo sektos veiksmų nukenčia ne tik įtraukti vaikai, bet ir jų giminaičiai, tėvai, broliai ir seserys”.

Munistus galima būtų įtarti ir šventų simbolių niekinimu. Sekmadienio rytais jie eina į Trijų Kryžių kalną Vilniuje, kur meldžiasi S.M.Moonui.

Munistų teigimu, Lietuva – ateities pasaulis, kuris S.M.Moonui labai svarbus. Tačiau, pasak vieno buvusio NRJ nario, taip S.M.Moonas kalba kone apie kiekvieną valstybę. Išskirtinė valstybė pasaulyje – Korėja. Korėjiečių rasė esanti aukščiausia, visi pasaulyje privalo kalbėti korėjietiškai. Vilniečiai munistai vieni kitus vadina šventaisiais.

Anot S.M.Moono, Dievas - nematoma žmogaus forma. Dievas ir žmogus yra viena. Žmogus yra įsikūnijęs Dievas. S.M.Moono teologija yra antitrinitariška (nukreipta prieš Trejybę). Jo manymu, egzistuoja net kelios „trejybės”. Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Trejybė atsiranda tik po Kristaus nukryžiavimo. Pirmapradė Trejybė buvo Adomas, Ieva ir Dievas. Po žmogaus pirmosios nuodėmės ir nuopuolio Trejybė transformavosi ir į save įtraukė Adomą, Ievą bei Šėtoną. Tačiau S.M.Moonas siūlo Naująją Trejybę - Dievo, Trečiojo Adomo ir Trečiosios Ievos. Apie pastaruosius du jis kalba kaip apie Tikruosius gimdytojus. Tai – pats S.M.Moonas ir jo žmona.

Šventoji Dvasia - moteriškasis Dievo pradas. Ji atėjo kaip Tikroji Motina, arba kaip antroji Ieva, kuri bus išstumta su Trečiosios Trejybės įtvirtinimu, ir Šventoji Dvasia bus pakeista S.M.Moono žmona – Trečiąja Ieva.

Suvienijimo bažnyčios teologija neigia Jėzaus Kristaus kūniškąjį prisikėlimą iš mirusiųjų, aiškindama, kad jis prisikėlė tik savo dvasia. Po nukryžiavimo Dievas ir Kristus prarado viską. Nukryžiavimo momentu absoliučiai viskas nustojo egzistuoti: izraelitų tauta, judaizmas, mokiniai, šeima ir krikščionybė. Atpirkimo nebuvo ir išgelbėjimo nebuvo, taip pat nebuvo ir krikščionybės pradžios. Kristui atsidūrus ant kryžiaus, žmonės negavo išgelbėjimo. Suvienijimo bažnyčios teologijoje išgelbėjimas duodamas ne per maloningąją Kristaus auką ant kryžiaus, tačiau pasiekiamas žmogiškais darbais ir tik per S.M.Moono mokymą, apreiškimus ir paklusnumą jam. Taip pat atmetamas ir unikalus Jėzaus dieviškumas: „Aišku, kad Jėzus nėra Dievas. Po nukryžiavimo krikščionybė pavertė Jėzų į Dievą. Štai kodėl niekada tiltas nebuvo nutiestas per bedugnę, skiriančią Dievą ir žmogų. Jėzus – tai žmogus, kuriame įsikūnijo Dievas, bet tai ne pats Dievas”[39]. S.M.Moonas Jėzų, taip pat Abraomą ir Mozę laiko nevykėliais: „Abraomas buvo tikėjimo tėvas, Mozė buvo tikėjimo žmogumi, Jėzus buvo žmogiškuoju Sūnumi, bandančiu įvykdyti savo misiją gyvybės kaina. Tačiau jie – nevykėliai”[40].

S.M.Moonas yra sakęs, „kad pasaulis turi surasti „teisųjį gimdytoją”, norėdamas atsikratyti šėtono įtakos. „Ir tai bus Mesijas – pasakė jis. – Dėl šio tikslo aš buvau Dievo pašauktas..., kad aš galėčiau įgauti „teisiojo gimdytojo” širdį, pilną meilės visoms rasėms, visų odos spalvų žmonėms visame pasaulyje”[41].

S.M.Moono bažnyčioje yra savotiškas Šventosios Vakarienės ritualas: naujai atsivertusieji, kad taptų jo įsūniais ir įdukterimis, geria kokteilį, kuriame vienas iš naudojamų komponentų neva yra S.M.Muno ir jo žmonos kraujas. Tokiu būdu apsivaląs naujatikių kraujas. Po šio ritualo visi munistai tampa Muno ir jo žmonos vaikais[42].

S.M.Moono „Dieviškasis principas” – tai krikščioniškosios dogmatikos, Rytų kultų ir terminų, pasiskolintų iš elektrotechnikos, mišinys. „Dieviškojo principo” įvade rašoma: „Laikų pilnatvei suėjus, Dievas pasiuntė savo pasiuntinį, kad išspręstų esminius gyvenimo ir visatos klausimus. Jo vardas San Mjung Moonas”[43]. „Dieviškasis principas” apjungia krikščionybės idėjas, neįprastą Biblijos aiškinimą bei evangelijų terminologiją su daoizmo Dievo samprata ir in-jan, teigiamo ir neigiamo, vyriško ir moteriško pradų principu. S.M.Moonas šeimą laiko tamsiųjų jėgų kūriniu, nes Ieva nusidėjo (tiesiogine prasme) su šėtonu, pasivertusiu gyvate, ir pasmerkė žmogiškąją giminę ilgoms kančioms. Kristus („antrasis Adomas”), kaip ir mūsų pirmieji protėviai – Adomas ir Ieva, gimė be nuodėmės, tačiau nesuspėjo įgyvendinti savo misijos – susituokti su idealia žemės moterimi ir paleisti į pasaulį apvalytų nuo nuodėmės „tobulų” vaikų. Kadangi Moonas taip pat yra be prigimtinės nuodėmės, tai jie su savo žmona sudaro „Tikrąją šeimą“. Tik įstojęs į šią šeimą, žmogus gali būti išgelbėtas. Tikrieji žmogaus tėvai ir giminės, jeigu jie nepriklauso Suvienijimo bažnyčiai, yra „šėtoniškojo”, nuodėmingojo pasaulio atstovai.

Žmonijos istorija, anot S.M.Moono, dalijama į tris periodus: Abraomo epocha – žmogiškosios giminės formavimasis; Kristaus epocha – žmonijos vystymasis; ir S.M.Moono epocha, kai jis atėjo į žemę, kad atliktų šventąją misiją ir išlaisvintų žmones nuo šėtono.

S.M.Moonas yra pareiškęs, kad Dievas šiuo metu atmeta nuo savęs krikščionybę ir kuria naują religiją. Ir ta nauja religija esanti Suvienijimo bažnyčia. „Kol darbas su krikščioniška bažnyčia dar nebaigtas, mes turime cituoti Bibliją ir naudoti ją aiškinant Dieviškąjį Principą. Po to, kai mes gausime krikščioniškos bažnyčios palikimą, galėsime mokyti ir be Biblijos”[44].

„Suvienijimo bažnyčia turi daug profesionalių psichologų ir manipuliatorių. Jie reikalingi tam, kad iš žmogaus atimtų laisvą valią ir mąstymą, kad jį paverstų paklusniu ginklu J.M.Muno ir jo patikėtinių rankose“[45].

Beje, 2005 m. spalio 22-ąją S.M.Moonas su žmona ir gausia palyda visiškai slaptai apsilankė Lietuvoje. Lietuvos saugumas pareiškė, kad šis vizitas per daug sureikšmintas, nes „jokio pavojaus mūsų valstybės saugumui ši persona nekelia“[46].

OŠO SEKĖJAI

Vienu kontroversiškiausių ir destruktyviausių pasaulyje NRJ vadinami Ošo sekėjai. Lietuvoje jis veikia Ošo meditacijos centro „Ojas” pavadinimu[47].

Šio religinio judėjimo įkūrėjas – Rajneeshas Chandra Mohanas Jainas arba Osho (taip pat žinomas Bhagwano Shree Rajneesho vardu, 1931-1990), iš savo sekėjų užsidirbęs milijonus, nuteistas 10 metų lygtinai ir deportuotas iš JAV, kuriose sumanė pastatyti savo miestą. Pirmoji Ošo meditacijos centrų buveinė – Poonos mieste Indijoje (įkurta 1969 metais). Patys Ošo sekėjai teigia, kad jų pasaulyje yra dešimtys ar net šimtai milijonų. Religijotyrininkai skeptiškesni – jų teigimu, net didžiausio populiarumo laikais Ošo sekėjų skaičius neviršijo 200 000. Dabar jų pasaulyje yra keliasdešimt tūkstančių. Lietuvoje nuolatinių Ošo sekėjų skaičius viršija 100, taip pat yra dar keli šimtai žmonių, kurie simpatizuoja  mokymui. Tiesa, 2001 metų Lietuvos Respublikos Statistikos departamento surašymo metu tik 12 žmonių prisipažino esantys Ošo sekėjai. Tačiau pagal gausias užsakomąsias publikacijos respublikinėje spaudoje galime daryti prielaidą, kad šis skaičius – gerokai sumažintas.

Pasaulyje šiuo metu yra keli šimtai grupių, kurios seka Ošo, tačiau nepriklauso vienai centralizuotai organizacijai. Yra trys didžiausi Ošo sekėjų tinklai – „Ošo centras“ (Osho center), įsikūręs Poonoje, kuriam vadovauja 21 vyresniųjų mokinių taryba, „Osho Gautama Humaniversitetas” (Osho Gautama Humaniversity), taip pat žinomas kaip „Multiversitetas“, įsikūręs Eegmondo aan Zee mieste Nyderlanduose ir „Laukinės žąsies draugija“ (Wild Goose Company), įsikūrusi Züriche (Šveicarija). Iš paminėtųjų tik „Laukinės žąsies draugija“ kritikuoja kai kuriuos Ošo mokymo aspektus. Nyderlandų tinklas pabrėžia seksualinės terapijos patirtį bei mokymą, tuo tarpu „Ošo centras“ orientuotas labiau filosofiškai ir religiškai. (Beje, nė viena šių organizacijų nebuvo pripažinta religine nė vienoje Vakarų Europos valstybėje, nors Ošo mokymas – eklektiškas, tai – beveik visų pagrindinių pasaulio religijų teiginių kratinys, persmelktas seksualumo sureikšminimu.) Nuo 1992 metų Lietuvoje veikiantis Ošo meditacijos centras „Ojas”, kurį galima sieti su Ošo centru Poonoje, 2005 metais mūsų šalyje buvo įregistruotas kaip religinė bendruomenė.

Tai galima laikyti bene skandalingiausiu įvykiu religinio gyvenimo sferoje per 15 metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje 1990-aisiais. Pirmą kartą dėl registracijos į Teisingumo ministeriją „Ojas” atstovai kreipėsi 1997 metais, tačiau tada valstybės pripažinimo jiems sulaukti nepavyko. Valstybės saugumo departamentas (VSD) nerekomendavo įregistruoti „Ojas” dėl meditacijos centro įstatų, kuriuose kalbama apie centro lyderio nepakeičiamumą, absoliučią vienvaldystę; abejonių tąsyk sukėlė ir reikalavimas visiems judėjimo nariams kas tris mėnesius pasitikrinti dėl AIDS (yra prielaidų, kad pats Ošo mirė nuo AIDS). Po kiek laiko Ošo sekėjai dar kartą kreipėsi dėl registracijos, bet ir vėl nesėkmingai. 2001 metų VSD pažymoje teigiama, kad šios NRJ mokymo esmė – „dieviškos seksualinės energijos išlaisvinimas, kuris pasiekiamas per įvairias meditacijas”, joje taip pat rašoma, jog Ošo sekėjai Lietuvoje užsiima seksualinėmis orgijomis, siekia išbandyti visus seksualinius iškrypimus. Pasak VSD pareigūnų, tam tikros religinės religinės praktikos, atliekamos pagal Ošo mokymą, pažeistų viešąją tvarką. Nustatyta, kad Ošo sukurta dinaminė meditacija netitinka mūsų valstybės įstatymų ir gali pažeisti viešąją tvarką, žmonių sveikatą bei dorovę. Šios rūšies meditacijos kursus, kurie yra mokami, „Ojas” vadovas, pasivadinęs Prem Buda, yra rengęs ir viename sostinės vaikų darželyje. Prieš kelerius metus Ošo sekėjai įkūrė budaholą (namelį, kuriame gyvena jų komuna) prestižiniame Vilniaus mikrorajone (vėliau pervadintą į „harmonijos rūmus“). Pasitelkę žinomus advokatus, 2003 metais Ošo sekėjai trečią kartą kreipėsi į Teisingumo ministeriją. Šiai vėl atsisakius įregistruoti NRJ, jie kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tačiau ir jame pergalės nepasiekė. Apskundus šio teismo sprendimą, jį nagrinėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris 2005 metų vasario 4 dieną priėmė sprendimą, įpareigojantį Teisingumo ministeriją leisti įsiregistruoti kaip religinei bendruomenei Ošo meditacijos centrui „Ojas“. Šis teismo sprendimas – galutinis ir neskundžiamas.

Ošo sekėjai Lietuvoje aršiai pasisako prieš savo kritikus, vadina visus, kas ne su jais, nemokšomis ir blogais žmonėmis. Į pagalbą piktiems komentarams jie pasitelkia ir savo svetainę internete[48].

Teigiama, kad Ošo parašė apie 600 knygų (kitais duomenimis, jis neparašė nė vienos – visos išleistos Ošo knygos iššifruotos iš jo garso įrašų), iš jų lietuviškai publikuoti jau keli veikalai. „Ojas” vadovo nuomone, meditacijos reikėtų mokyti jau pradinėje mokykloje.

Ošo teigė, kad būdamas 21 metų, „prašvito”. Dinaminę meditaciją Ošo sukūrė 1970 metais. Ji pašaliniam žmogui atrodo keistokai – jos metu medituojantieji ima garsiai šaukti, voliotis ant žemės, loti šuns balsu, tampa nevaldomi. Teigiama, kad tokiu būdu valosi visi septyni žmogaus kūnai, jos metu esą galima pajusti savo sielą, patirti katarsį, transą. Pasak psichologų, jautresniems žmonėms Ošo sukurta meditacija gali pakenkti, nes tai – intensyvaus patyrimo praktika, kurios metu susiduriama su nekasdieniškais išgyvenimais (beje, ir užsienyje, ir Lietuvoje tokių atvejų, kai Ošo dinaminė meditacinė sukėlė psichikos sutrikimus ar net sunkias psichikos ligas, pasitaikė ne kartą).

Ošo savo kaip charizmatinio lyderio karjerą pradėjo 1960 metais, kai ėmė skaityti viešas paskaitas apie socializmą, bet po kelerių metų jų tematika pasikeitė – „dvasios mokytojas” susidomėjo seksu, pasivadino „Vaginos meistru“. Ypač jį sužavėjo Wilhelmo Reicho (1897-1957) idėjos apie seksualinę revoliuciją bei tantrizmo mokymas, pabrėžiantis kūno ir seksualinės veiklos kaip kelio į nušvitimą svarbą. Ošo taip pat aukštino materialinį turtą (važinėjo prabangiais automobiliais, gyveno itin turtingai), šaipėsi iš tokių religijų, kaip krikščionybė, kurios labai vertino neturtą.

NRJ ištakos – 1964 metais, kai Ošo įkūrė savo šventyklą Poonos mieste. Ėmęs konfliktuoti su Indijos dvasininkais, Ošo emigravo į JAV ir ten nusipirko didžiulę – 263 kv. km - sodybą Oregono valstijoje. Sodyboje, pavadintoje Rajneeshpuram, apsigyveno turtingi verslininkai, kurie nusprendė išlaisvinti savo seksualinę energiją ir pasinerti į orgijų pasaulį.

1979 metais daugelis Ošo sekėjų buvo gyvenimu (ypač seksualiniu) nusivylę vakariečiai. „Dvasios mokytojo” metodai daugeliui ilgainiui pasirodė nepriimtini (Ošo tyčiodavosi iš mokinių), todėl 1980 metais vienas jaunas indas bandė nužudyti Ošo. Tačiau jis liko gyvas, o savo mokymą sugriežtino: Ošo pareiškė, kad šeimos nereikalingos, vaikai neturi žinoti, kas jų tėvai, jie priklauso visiems. Tokiu būdu buvo įteisinta grupinio sekso komuna, kurioje gyveno apie 1000 žmonių. 1984 metais Ošo pareiškė, kad AIDS sunaikins planetą, išgyvens tik jo sekėjai. Nuo to laiko visi, norintys tapti Ošo sekėjais, privalo pasitikrinti, ar neserga šia liga. 1986 metais komuna žlugo, o pats Ošo buvo išsiųsdintas iš JAV. Teigiama, kad itin susenęs 58 metų „dvasinis mokytojas” 1990 metais mirė būtent nuo AIDS, be to, vartojo narkotikus.

Yra žinoma ir tai, kad Ošo ir jo sekėjai buvo ne kartą teisti už finansines machinacijas. Per daug žinodavę sekėjai būdavo nuodijami.

“Beveik visi žmonės, ateinantys į mūsų centrą, yra iškrypę, užslopinę savo seksualinę energiją”, - yra pripažinęs Vilniuje veikiančio Ošo meditacijos centro “Ojas” vadovas Mečislovas Vrubliauskas[49].

RAELIEČIAI

Apie NSO (neatpažintus skraidančius objektus) ir vadinamuosius „ufonautus” arba ateivius iš kosmoso prirašyta labia daug. Lietuvoje susidomėjimas šiuo fenomenu dėl geležinės uždangos pavėlavo maždaug 40 metų (pasaulyje pradėta domėtis apie 1947-uosius). Vieni į „kontaktuotojus su ateiviais” žiūri kaip į psichikos ligonius, kiti – kaip į keistuolius, tyrinėjančius neįprastus dalykus, tokius, kaip, pavyzdžiui, Tunguskos meteoritas. Yra ir konspiracijos teorijų, teigiančių, kad NSO – tai įvairių šalių slaptųjų tarnybų naujausių technologijų kūriniai.

Tačiau pasaulyje jau ne vieną dešimtmetį egzistuoja ir organizacijos (pavadinkime jas NRJ, nors daugelis jų nuo religijos griežtai atsiriboja), turinčios rimtų planų „pakeisti žmoniją” su tariamai egzistuojančių ateivių iš kosmoso pagalba. Šiais organizacijas įprasta vadinti NSO kultais.

Kol kas Lietuvoje yra tik vienas NSO kultas – Raelio bažnyčia, 1973 metais įkurta prancūzų dainininko, žurnalisto ir automobilisto Claude’o Maurice’o Marcel’o Vorilhono (gim. 1946 metais), pasivadinusio Raeliu. Lietuvoje kol kas tėra šios organizacijos branduolys, kurį sudaro vos du žmonės (tačiau aktyviai besidomintys raelizmu; jau išleista ir pirmoji Raelio knyga lietuvių kalba[50]) – tėvas su sūnumi. Bendraujant su vienu jų (tėvu), susidarė įspūdis, jog tai – „normalus”, padorus žmogus, turintis darbą, sodą, kitaip tariant, gyvenantis „kaip visi”, ir vis dėlto jo požiūris į gyvenimą daug kuo skiriasi nuo katalikiškojo ar kitų religijų propaguojamojo.

Pateikiame interviu su pirmuoju Lietuvoje raeliečiu, nes tai geriausiai atspindėtų naujausio mūsų šalyje NRJ doktriną.

- Ką reiškia Raelio žodžiai „pagaliau mokslas pakeitė religiją”?

- Šie žodžiai – ne kokio nors ateistų, marksizmo-leninizmo propaguotojų klasiko. Juos pasakė Raeliu (Raël) pasivadinęs žmogus. Prancūzijoje gimęs Claude’as Vorilhonas prieš radikaliai pakeisdamas gyvenimo būdą (kaip, tarkime, buvęs Rusijos milicininkas, tapęs Kristumi save laikančiu Visarionu) buvo sporto žurnalistas (netgi įsteigė žurnalą apie automobilizmą „Auto Pop”) ir dainininkas. Claude’o Celler pseudonimu 1966-1971 C.Vorilhonas išleido penkis albumus. Deja, neteko jų klausyti, tačiau tai galėtų būti nebloga muzika, nes dainininko kumyru buvo žymusis belgas Jacques’as Brelis (1929-1978), kurį vertino tokios žvaigždės kaip Edith Piaf.

Žurnalisto ir dainininko karjera baigėsi 1973 m. gruodžio 13 d., kai jis, kaip pats teigė, prasidėjo šešias dienas vulkano krateryje centrinėje Prancūzijoje trukęs susitikinėjimas su ateiviu iš kosmoso, pasivadinusiu Jahve ir teigusiu, jog ja, - 25 000 metų. Šiuos susitikimus C.Vorilhonas aprašė pirmojoje knygoje, pavadintoje „Knyga, kuri sako tiesą”. Beje, raeliečiai mėgsta klausytis balsu skaitomo šios knygos varianto – tai trunka maždaug šešias su puse valandos. Knyga prasideda minėtais žodžiais: „Pagaliau mokslas pakeitė religiją”.

Žurnalisto „atsivertimas” sudomino Prancūzijos (vėliau ir kitų šalių) visuomenę, tad jam nebuvo sunku 1974 m. įkurti grupę „Madech”, vėliau persivadinusią į „International Raelian Movement” (IRM, „Tarptautinis raeliečių judėjimas”).

Vis dėlto, kaip bebūtų ironiška, beveik dešimties knygų autorius, kurio vadovaujamas ateistinis judėjimas išleido nemažai mokslo populiarinimo, yra ir „Raeliečių bažnyčios” (Raelian Church) vadovas. Ji veikia 87 šalyse ir turi nuo 65 000 iki 80 000 narių, kurių didžioji dalis – Prancūzijoje, prancūziškoje Kanados dalyje, JAV ir Japonijoje.

Savo „žinias” (messages) Raelis perduoda įvairiausiais kanalais, ypač pačiais moderniausiais, t.y. internetu (jame galima rasti ir parsisiųsti nemokamas Raelio knygas, spaudos pranešimus, laikraštį „Kontaktas”, kurio išleista jau daugiau nei 300 numerių), užsienio šalyse raeliečiai savo mokytojo sukurtą literatūrą dalija gatvėse.

Religijotyrininkai suka galva, kas yra raelizmas – kadangi į religijos rėmus jis sunkiai telpa, su šiuolaikiniu mokslu labai nesikerta, tačiau vis dėlto per daug užsiima prognostika ir pranašystėmis, o NSO kultu jiems mus pavadinti irgi sunkoka – vis dėlto raeliečių mokymas neakcentuoja NSO kaip esminio tikėjimo elemento.

- Kaip ir ko moko raeliečiai?

- Trumpai pažvelkime, ko ir kaip moko Raelis ir jo sekėjai. Visų pirma – kaip. Susirinkimai vyksta įvairiose pasaulio šalyse, kur rengiami „prabudimo, atverto proto” (awakening, open mind) seminarai, kuriuose medituojama pagal Raelio sukurtą „jausminę meditaciją” (sensual meditation), vakarais vyksta raeliečių menininkų pasirodymai po žvaigždėtu dangumi. Po šių seminarų rengiami aukštesnės pakopos – „vadovavimo” (guide) seminarai, kuriuose suteikiami tam tikri laipsniai. Jų yra septyni, tiksliau, pirmasis – nulinis – skirtas vos atėjusiesiems, kiti pavadinti taip: asistentas animatorius, animatorius, vadovo asistentas, vadovas, vadovas vyskupas, vadovų vadovas (tai – šeštasis lygis, aukščiausiasis).

Aš turiu vadovo (arba gido, guide, t.y. ketvirto lygio) statusą. Pilnai šios pareigos skambėtų taip: Tarptautinio raeliečių judėjimo gidas Lietuvoje. Beje, mano pastangomis Lietuvos knygynuose pasirodė pirmosios Raelio knygos vertimas į lietuvių kalbą.

Artimiausi raeliečių seminarai – Slovėnijos kurorte Rogloje šią vasarą, tiksliau, nuo liepos 30 iki rugpjūčio 6 d. (ten galima atlikti vadinamąjį „kodo transliavimą”, o rudenį vyks seminaras netoli Manchesterio Jungtinėje Karalystėje.

Ko moko Raelis? Jo teigimu, visos gyvybės formos Žemėje buvo sukurtos pažangių, genetines technologijas ir DNR įvaldžiusių mokslininkų iš kitos planetos, kuriuos Raelis vadina elohimais. Hebrajiško žodžio elohim, vartojamo Biblijoje, reikšmė, nėra iki galo aiški: teigiama, kad jis greičiausiai gali būti kildinamas iš senovės šiaurės semitų kalbų žodžio el („Dievas”). Raelis savaip traktuoja šis žodį (elohim, jo teigimu, reiškia, „tie, kurie atėjo iš dangaus”) Bibliją ir kitų religijų šventraščius, eklektiškai (panašiai, kaip tai daro bahajai) suplakdamas jų mokymus. Jis tvirtina 1975 metais pabuvojęs Elohimų planetoje, kur susitiko su Buda, Moze, Jėzumi ir Mohammedu, o pokalbius su jais aprašė antrojoje savo knygoje „Ateiviai paėmė mane į kitą planetą”. Joje tvirtinama, kad šie „pašnekovai” – nuostabios, harmoningos, taikios būtybės, mokančios malonumo, taikos, žinojimo, suvokimo, atriboto nuo pinigų, blogio ir karo. Dėl Raelis teigia palaikąs Universaliąją žmogaus teisų deklaraciją, tiesa, savo interneto svetainėje jis pateikia kiek kitokią jos versiją.

Raelio teigimu, badą pasaulyje sustabdyti gali tik genetiškai modifikuotas maistas, jis propaguoja nanotechnologiją (itin mažų mechanizmų technologiją) ar net biologinius robotus, kurie ateityje galėtų padėti žmonėms gyventi kur kas geriau. Raelio manymu, nanotechnologijos dėka ateityje mėsą būtų galima gaminti iš pagrindinių Mendelejevo lentelės elementų, kad nereikėtų žudyti gyvulių.

Kalbėdamas apie valdžią, Raelis siūlo geniokratijos modelį. Tai – valdžia, kurią sudarytų protingiausieji, t.y. genijai. Tiesa, jie būtų renkami demokratiniu kelių, tačiau pagrindinis reikalavimas valdžios vyrams ir moterims būtų tam tikra intelekto (tiksliau, visų pirma – emocinio intelekto, talpininančio savyje protą ir jausmus) kartelė. Tuo pačiu Raelis pasisako prieš populizmą, kadangi rinkti valdžios, vadovaujantis emociniais kriterijais, tiesiog negalima. Geniokratai vadovautųsi ekonominiu modeliu, pavadintu humanitarianizmu. Jis primena socializmą ir marksizmą, ir būtų skirtas reformuoti dabartinei liberaliojo kapitalizmo paradigmai. Raelio teigimu, kapitalizmas yra savidestruktyvus. Kad sumažėtų produktų kainos, žmones kompanijose palaipsniui turėtų pakeisti robotai. Tai žmones išlaisvintų nuo darbo. Šiuo požiūriu raelizmas nuo marksizmo, propagavusio darbo liaudies modelį, smarkiai skiriasi.

Tai pat pat raelizmas propaguoja vis dar kontroversiškai vertinamą žmonių klonavimą bei kamieninių ląstelių tyrimus. Kai šių metų liepą kardinolas Alfonso’as Lopezas Trujillo’as pareiškė, kad kamieninių ląstelių tyrimai yra „tas pats, kas abortas”, todėl „visoms moterims, gydytojams ir tyrėjams, užsiimantiems tuo, turi būti skirta ekskomunikacija”, į tai Raelis atsakė pareiškimu, kuriame teigė, jog visi mokslininkai, susiję su kamieninių ląstelių tyrimais, jei jie atsikiriami nuo Katalikų Bažnyčios, yra kviečiami prisijungti prie raeliečių judėjimo, nes „tokie tyrimai padės išgydyti visas ligas”.

Apie raeliečius veikiausiai pasaulis labiausiai sužinojo, kai jie prakalbo apie klonavimą. 2004-ųjų kovą raeliečių kompanija „Clonaid” pareiškė klonavusi jau 13 vaikų. Pirmasis sėkmingas žmogaus klonavimas, anot „Clonaid” atstovų, įvyko dar 2001-aisiais. Tačiau klonavimu Raelis teigia užsiimantis ne pelno tikslasis, o norėdamas, kad žmonija pagaliau taptų nemirtinga. Tam pasitarnautų ir „proto perkėlimas” (mind transfer) – atėjus laikui mirti, iš smegenų visi „duomenys” būtų „permesti” į naują, klonuotą kūną, ir gyvenimas tęstųsi toliau.

Beje, save raeliečių judėjimo įkūrėjas vadina Maitrėja, t.y. „Pasaulio Vienytoju”, „Draugu”. Maitrėjos  kaip naujojo Budos atėjimo laukia budistai, taip pat tokie NRJ kaip bahajai bei rerichiečiai. Savo buvimą Maitrėja Raelis grindžia budistinės „Agono sutros” pranašyste, kad naujasis Buda pasirodys 3000-aisiais, Gaidžio, metais. Budistinėje Mahajanos tradicijoje 3000-ieji tolygūs grigališkiesiems 1973-iesiems, t.y. tiems metams, kai Raelis pirmąsyk sutiko elohimą. Tuo tarpu gaidys – Prancūzijos simbolis.

Raeliečių simbolis, pavaizduotas ant kai kurių senųjų „Tibeto mirusiųjų knygos” leidimų viršelio, sukėlė pasipiktinimo bangą – jis priminė žydišką Dovydo žvaigždę, kurios centre buvo įkomponuota svastika. 1991 metais simbolis buvo pakeistas, nes elohimai, pasak Raelio, nusprendė užmegzti santykius su Izraeliu, kuriame pastatytų pirmąją pasaulyje šventyklą ateiviams – „Raelio ambasadą” arba „Trečiąją Izraelio šventyklą”.

Raelis tvirtina, kad elohimai yra į Žemę atsiuntę apie 40 žmonių, tapusių pranašais (tarp jų, kaip minėta, ir Jėzus, Mozė, Buda, Muhamedas).

Visai žmonijai elohimai ketina oficialiai pasirodyti, kai didesnė jos dalis taps taikesne ir daugiau žinos apie juos. Raeliečiai netiki reinkarnacija, amžina siela. Sielą jie vadina primityviu žmogaus sukurtu DNR pavadinimu, o Dievas esąs vienas elohimų.

Klonavimas, anot Raelio, padėtų nubausti ir sunkius nusikaltėlius – pavyzdžiui, Hitlerį ar musulmonų savižudžius teroristus: juos klonavus, galima būtų naujuosius klonus atiduoti teismui.

- Kaip sužinojote apie raelizmą?

- Apie realizmą sužinojau iš spaudos, būtent, apie „Clonaid”. Po to - internetas, vėliau Varšuvoje pasirašiau apostacijos aktą. Tai aktas, kad, tampant raeliečiu, atsisakoma visų mistinių religijų ar bažnyčių. Lietuvoje kodą transliavo tik du žmonės – tai aš ir mano sūnus. Jis dabar gyvena Londone, nuo šio spalio studijuos Birmingeme nanotechnologijas, juk tai – žmonijos ateitis!

- Kas tai yra kodo transliacija?

- Tai genetinio kodo perdavimas į kūrėjų (elohimų) automatinę stotį, kuri pastovai yra šalia žemės. Na, paskaičius Masaru Emoto (tai –japonų mokslininkas, teigiantis, kad nukreipus mintis į vandenį ir jį sušaldžius, lede atsiradę kristalai parodys, ar mintys buvo pozityvios, ar negatyvios), kartais galvoju, kad vanduo gali būti sensorius, o gal net informacijos kaupiklis. Tai iš esmės tas pats, ką darė Jonas Krikštytojas, tik šiuo metu mes savo žinių dėka jau galime tą procesą suvokti. Tai tapo įmanoma, nes žmonės jau atrado genomo sandarą.

Praeitą vasarą Ispanijoje, naujųjų raeliečių kodų transliacijos metu, buvau sujungtas į tą pačią grandinę su Raeliu, todėl Kūrėjai turi galimybę mano transliaciją atpažinti. O praėjęs ruduo neapsiėjo be mistikos. Kai gavau sveikinimus iš Tarptautinio raeliečių judėjimo kontinento vadovo, kad esu įrašytas į kažkokią knygą, rimtai į tai nepažiūrėjau. Tačiau anksčiau niekada nesapnuodavau spalvotai, tuo tarpu kitą dieną išvydau labai ryškią, realią, spalvotą viziją, vyko nesuprantami dalykai, tai negalėjo būti mano smegenų veiklos produktas, nes tokių vaizdų mano sąmonė neturėjo sukaupusi...

- Ar ketinate Lietuvoje burti į grupę daugiau raeliečių ir registruotis kaip oficiali organizacija?

- Lietuvoje galbūt nebūtų poreikio kažką registruoti, nes judėjimas yra registruotas Europos Sąjungoje.   Būti raeliečiu - tai būti laimingu. Tai – privaloma.

- Kokia raeliečių mokymo esmė?

- Visa gyvybė Žemėje, įskaitant ir žmones, buvo sukurta mokslinėse laboratorijose kosmoso žmonių, kurie išvystė tobulą genetinės inžinerijos meistriškumą. Jų darbo pėdsakus galime rasti visose senose knygose. Biblijoje jie vadinami Elohim, kas pažodžiui išvertus reiškia „tie, kurie atvyko iš dangaus”. Elohimai patikėjo Raeliui misiją propaguoti šią revoliucinę idėją ir pastatyti ambasadą, į kurią jie gana greitai sugriš oficialiai kartu su Didžiaisiais Senovės Pranašais, kuriuos jie buvo pasiuntę, tokiais kaip Jėzus, Mozė, Buda ir Mohammedas, kurie gyvena jų planetoje ir yra gyvi klonavimo – amžinos gyvybės paslapties – dėka. Raeliečių revoliucija yra didžiausia su NSO susijusi pasaulinė nepelno organizacija, siekianti įkurti ambasadą, kuri priims žmones iš kosmoso. Raeliečių revoliucija propaguoja labiausiai bebaimę individualistinę neprisitaikėlišką filosofiją, besivadovaujančią mokslu, kurios dvasingumo dėka jos nariai surado laimę.

- Papasakokite plačiau apie paslaptingąją ambasadą.

- Ambasada - tai subtilus kvietimas jiems, nes kitaip bet koks jų pasirodymas oficialiai butų dalies žmonijos traktuojamas kaip invazija. Jie gerbia mūsų pasirinkimą ir saugo žmones nuo šoko. Atvykimas? Daug ženklų kalba apie apie 2012-uosius. Raelis mini apie 2025 metus. Bet kuriuo atveju, atsakymai apie tai yra pirmojoje jo knygoje, kurią reikia perskaityti kruopščiai. Jie mini, kad palikimą turime užsitarnauti.

- Ar daug žmonių yra bendravę su Raeliu, ar jis savo sekėjų neprisileidžia?

- Žinome atvejų, kai mediumai kreipdavosi i Raelį, esą , jo nepažinodami, gavę kvietimą pas jį vykti, jam padėti. Taip, kai kurie žmonės geba prisijungti prie elohimų kompiuterio, tai galima pastebėti kai kurių vadinamų spiritualistinių seansų metu.

Reikėtų žinoti, kad, transliuojant kodą, perduodama visa asmenybės informacija ir patirtis. Sielos sąvoka – tai nemoksliško suvokimo palikimas, kuris egzistuos dar ilgai.

Raelio kontaktas yra vienintelis, ilgalaikis, oficialus, nes jo metu buvo paprašyta perduoti tai žmonėms. Mentalinių kontaktų, trumpalaikių kontaktų yra galybė. Tai tiria ufologija, ten daug spekuliacijų, o aš renkuosi autoritetus, tokius kaip velionis profesorius Felixas D. Siegelis, tyrinėjęs Tunguskos fenomeną, ir pan. Raelizmas nenagrinėja ufologijos fenomeno, nes čia yra daug netikrumo, o tik absoliučiai realius faktus – tokius kaip ženklai derliaus laukuose (crop circles) ir kt.

Elohimai yra pripažinę, kad per daugelį žmonių įtakoja visos žmonijos vystymąsi. Tai patvirtina kad ir Roberto Scotto Lazaro pranešimas pasaulio žmonėms (jis vadinamas kontroversiška figūra debatuose apie NSO; šis žmogus teigė ištyręs vieną ateivių iš kosmoso „skraidančią lėkštę”).

- Ką manote apie klonavimą ir apie žmonijos ateitį apskritai?

- Teko bendrauti su Bridžita (Brigitte Boisselier – „Clonaid“ vadove, raeliečių vyskupe), ji yra filosofijos profesorė bei biochemijos mokslų daktarė. Jos žodžiais tariant, po 25-30 metų Žemėje galėsime sukurti žmogų su asmenybės (minčių, jausmų, patirties) perkėlimu. Terapinis klonavimas išspręs didžiausias žmonijos problemas. Juk bus galima pakeisti bet kurį organą identišku, nes jis turės jūsų DNR.

Etika moksle? Tai – nemokšiškumas ir prisitaikėliškumas. Tai tas pats, kas bijoti tirti atomo sandorą, nes jo išsilaisvinanti energija gali būti ir pavojinga.

Deja, katalikų bendruomenė pasižymi giliu sektantizmu. Iš 13 religinių konfesijų susitikime Slovėnijoje vieninteliai katalikai griežtai atsisakė priimti Raelio knygą dovanų. Tačiau jei yra tolerancija, tai – nuostabu, jei kitiems leidžiama būti pačiais savimi, tai – jau laisvės kelias, jei jis jungiasi su meile – tai jau harmonijos kelias.

Deja, diskutuoti apie raelizmą su žmonėmis, kurie neskaitė Raelio knygų – tuščias reikalas, nes paprasčiausiai suveiks skepticizmas, kuris netgi daugeliui mokslininkų trukdo atskleisti naujus dalykus. Skeptikams nieko nereikia įrodinėti. Mentalinio kontakto su Krayon knygose rašoma, kad dvasinis implantas, kurį turime kiekvienas, sujuda, tačiau ne visiems. Raeliečiai nieko neįtikinėja, tik informuoja, ir tai tik norinčius. NEGALIMA PAŽEISTI TEISĖS NETIKĖTI. Na, o Biblijos teiginys „kas turi ausis, teklauso”, jums žinomas.

Žmonijos ateitis? Sutinkamai su kvantinės mechanikos teiginiais ir tuo, kad laiko kreivė mūsų suvokime nėra horizontali, o vertikali, viskas egzistuoja tuo pačiu metu. Šiuos dalykus teigia ir žymus mokslininkas Stephenas Williamas Hawkingas, ir Biblija. Elohimai mums atskleidė tiek, kiek galime suvokti, toliau – jau mūsų suvokimo, vystymosi klausimai.

- Raeliečių tinklapiuose publikuojamuose nuotraukose iš seminarų gausu nuogų merginų. Pakomentuokite.

- Raeliečių seminaruose vyksta identiškos praktikos, kurias teko sutikti pas tantristus – apsikabinimai, lietimas, masažas, besąlyginės meilės suvokimas, jutimų sensorika. Merginos? Kūrėjai išreiškė nuostabą, kodėl žmonės slepia savo kūnus, argi jie mus sukūrė bjauriais? Todėl raeliečiai, nepažeisdami kitaip manančiųjų teisių, propaguoja žmogaus kūno, kuris yra dieviškas, tiksliau, nesant Dievo, - elohomiškas, nes mes sukurti pagal kūrėjų paveikslą – grožį.

- Kaip vertinate teiginius, kad esate sektantai?

- Persakysiu žodžius iš vienos Raelio knygos: ”Netikri pranašai yra horoskopų kūrėjai, kurių yra visuose laikraščiuose, ir dar daug tokių, kurie neigia mokslo pasiekimus ir limpte limpa prie paskutinės senųjų rašmenų raidės, o juk tai buvo elohimų žinutės primityviems senųjų laikų žmonėms.

Jei apsižvalgysite aplink save, pamatysite fanatikų ir obskurantistinių religinių sektų minias, kurios traukia jaunus jausmingus žmones, trokštančius tiesos.

Nepasiklyskite tarp Rytų sektų – jau nebėra tiesos nei Himalajų viršukalnėse, nei Peru ar dar kur nors. Tiesa yra jumyse. Bet jei jūs norite keliauti ir jums patinka egzotiškos vietovės, keliaukite į tas tolimas šalis. Tada suprasite, kad veltui praleidote laiką, kad tai, ko ieškojote, visą laiką buvo jumyse. Keliaukite savyje, nes kitaip jūs – tik turistas, praeinantis pro šalį ir galvojantis, kad jis ar ji suras tiesą, stebėdami kitus, ieškančius jos savyje. Jie gali ir ras ją, tačiau stebintys jus tikrai ne. Keliaujant savyje nereikalingas lėktuvas. Rytai neturi nieko, kuo galėtų pranokti Vakarus išmintimi ir protu. Gal greičiau tiesa yra visai priešingoje pusėje. Kaip jūs galite rasti išmintį tarp žmonių, kurie miršta iš bado, matydami kaip pro šalį eina šventų karvių bandos? Priešingai, tai Vakarai ateina su savo intelektu ir mokslu padėti žmonėms. Ten, kur valdo protas, kūnas iš bado nemiršta.

RERICHIEČIAI

Jelenos (1879-1955) ir Nikolajaus (1874-1947) Rerichų sukurto agni jogos (sanskr. agni – „ugnis“) arba gyvosios etikos mokymo ištakos – teosofija, kurią labiausiai išgarsino Jelena Blavatskaja (1831-1891). Tačiau kadangi kalbėsime apie Lietuvos rerichiečius, vertėtų prisiminti, kad pirmasis ir žymiausias teosofijos propaguotojas mūsų šalyje buvo Vydūnas (Vilhelmas Storostas, 1868-1953), parašęs dvylika filosofijos veikalų, daugiau kaip šešiasdešimt filosofinio turinio dramų, istoriosofinių kalbos darbų, autobiografinių knygų, daugybę publicistinių straipsnių. Juolab kad ir Lietuvos Vydūno draugija, ir Lietuvos Rericho draugija steigėsi panašiu metu (1988 ir 1989 metais; tiesa, Lietuvos Rericho draugijos ištakos – 1930 metai). Šios draugijos palaiko draugiškus ryšius, o 1989 metais atkurtos Lietuvos Rericho draugijos, įregistruotos kaip visuomeninė organizacija, pirmininkas Steponas Stulginskis (1908-1995) buvo ir Lietuvos Vydūno draugijos garbės nariu.

Vydūnas 1900–1902 metais studijavo Leipzigo, o 1913–1919 metais - Berlyno universitetuose (filosofiją, sociologiją, religijų, literatūros bei meno istoriją, anglų, prancūzų, sanskrito kalbas). Studijų metu jis suartėjo su Vokietijos teosofų draugija. 1902 metais Tilžėje Vydūnas įsteigė šios draugijos skyrių, veikusį iki 1935 metų.

Kaip teigia Lietuvos Vydūno draugijos pirmininkas prof. Vacys Bagdonavičius, „visa Vydūno kūryba - filosofinio pobūdžio, o jos filosofijos pagrindą sudaro idealistinis panteizmas, daugiausia perimtas iš senosios indų filosofijos, į kurią gilintis postūmį davė pažintis su teosofija. Naujesnių laikų filosofines koncepcijas derindamas prie pagrindinių senovės indų filosofijos postulatų, Vydūnas kūrė savo sistemą. Pirmieji Vydūno traktatai Visatos sąranga (1907), Mirtis ir kas toliau (1907), Apsišvietimas (1909), Gimdymo slėpiniai (1909) daugiausia skirti teosofinei būties sampratai aiškinti“[51].

Vydūnas savo traktatuose aiškino, kad „žodis teosofija yra labai senas ir vartojamas buvo dar senųjų graikų filosofų. Dar apaštalas Povilas kalba (1 Kor. II, 7) apie „paslėptą dievišką išmintį“, kas graikų kalboje žodžiu „,teosofija“ pavadinta. Labai dažnai tas žodis aleksandriniškųjų filosofų (apie 250 po Kr.) vartojamas buvo. Vėliau jis nebuvo užmirštas. Mokslininkai teosofu pavadino ne-kurį Jakob Bohme (1575-1624), kursai savo raštuose apie visuotiną gyvastį, gamtą, dvasią ir Dievą ypatingai gilius išpažinimus apreiškia. Bet tie žodžiai teosofija ir teosofas yra vartojami ten, kur jie visai nepritinkami. Vieni tai darė iš nežinojimo, kiti – iš pasipūtimo. Mūsų laike žodis teosofija iš naujo vartojamas teosofiškos draugijos, kuri 1875 m. buvo įsteigta Amerikoje, Niujorke ir paplitusi visuose žemės kraštuose yra“[52].

Teosofija susižavėjęs Vydūnas teigė, kad „tikroji tikyba, tikrasis žinojimas, arba teosofija, nėra joks mokslas, bet dvasiškas, dieviškas gyvastis žmoguje, kurs žmogui iš savęs susimano, kaip veik jis žmogaus sąmonėj atsiranda. [...] Didis ir labai ypatingas sulyginimas visokių senų šventų ir vėlesnių kitų filosofų ir gamtos mokslų yra tas raštas, rašytas angliškoj kalboj ir apie metą 1890 pabaigtas, kuris vadintas Secret Doctrine, tai esti Paslėptas mokslas. Pagal ne kurio mokslininko ištarimą (veizd. Karl Bleibtreu, H.P.Blavatsky und die Geheimlehre, Berlin, 1904), šitas raštas yra įstabiausias XIX amžiaus dalykas, ir jis vis daugiau bus pažįstamas, kai visa žmonija pradės vėl daugiau ir giliau manyti. Parašytas tas didis raštas ne Helenos Petrovnos Blavatsky; bet, kaip ji pati sako, ji yra tik užrašytoja. Autorius to rašto yra nepažįstamas žinovas, kurio žinojimas, kaip tas mokslininkas sako, kiekvienam skaitytojui turi visai stebuklingas pasirodyti, kadangi jis suglaudžia ne vien visus vyriausius gamtos mokslus iš seniausių lig mūsų laikų, bet ir taip pat visus tikybos ir filosofijos mokslus, ir jis nurodo raštus, apie kuriuos paprasti mokslininkai nei sapnuoti nesapnavo, bet kurių jau ne vienas senuose užslapčiuose jau dabar surastas. [...] Dieviškos išminties arba teosofijos priėmimas ir supratimas gali žmonijai suteikti pakajų ir santaiką tarp luomų ir tautų, tą pakajų, kurio ji taip trokšta. 0 šita dieviška išmintis nėra jokia svajonė arba fantazija, bet tikresnė tikrybė negu pats gyvastis, kuriuo taip pasimėgstame“[53].

Matyt panašiomis idėjomis gyveno ir pirmieji Lietuvos rerichiečiai, vadinę save „pažangiais Lietuvos žmonėmis“ ir būręsi Kaune bei Šiauliuose. Beje, pastarajame mieste sukurtas itin išsamus Rerichų idėjas propaguojantis interneto tinklapis[54]. Jame publikuojamas ir 2002 metais sukurtas draugijos etikos kodeksas bei kreipimasis į visuomenę, kuriame teigiama, kad gyvoji etika nėra religija ir negali sudaryti nė vienai sektai idėjinio pagrindo. Taip pat pareiškiama, nuo ko atsiriboja rerichiečiai: „Su gyvąja etika jokio ryšio neturi organizacijos ir asmenys, kurie užsiima chatka (iš tikrųjų turėtų būti hatha; tai – mažiausiai indoktrinuota jogos rūšis, susijusi visų pirma su fiziniais pratimais, kvėpavimu, žr. „Jogai“) joga ir kitomis praktinėmis jogomis, ekstrasensorika, bioenergetiniu gydymu ir analogiška veikla, psichologinėmis ir energetinėmis praktikomis, prievartiniu būdu įtakojančiomis žmogaus sąmonę ir pasąmonę, piktnaudžiauja asketizmu kaip gyvenimo būdo formavimu, grupine relaksacija ir meditacine praktika“[55].

Tiesa, šis atsiribojimas neturėtų stebinti. Rerichų mokyme pasaulis griežtai padalintas į dvi dalis – į „teisingą“ ir „neteisingą“. Yra „teisingos“ knygos ir jų autoriai, o yra ir „neteisingos“. Kitaip tariant, Lietuvos Rericho draugijos (ir kitų pasaulyje veikiančių Rerichų draugijų) vadovai jų nariams liepia skaityti tik tam tikrą literatūrą, o nuo kitos liepiama atsiriboti. Beje, su pagrindine rerichiečių literatūra – Rerichų ir jų mokinių knygomis – naujokai supažindinami toli gražu ne iš karto – kartais net po kelių mėnesių.

Rerichiečių veikla prisidengia įspūdinga žymaus dailininko Nikolajaus Rericho kūryba, jo sukurtų paveikslų (o jų yra apie 7000) reprodukcijų parodėlėmis, menininko sukurtu Taikos paktu (tai - 1930 metais N.Rericho parengtas ir 1935 metais Baltuosiuose rūmuose Washingtone pasirašytas dokumentas, kurį, beje, o šiuo memorandumu pasirašė ir 66 žymūs Lietuvos meno ir kultūros veikėjai: dailininkai Adomas Galdikas, Juozas Mikėnas, Leonas Truikys, Antanas Zmuidzinavičius, rašytojai ir poetai Sofija Čiurlionienė, Liudas Gira, Vincas Mykolaitis-Putinas, operos solistai ir dramos artistai Adelė Galaunienė, Juozas Mažeika, Vladas Sipavičius-Fedotas, visuomenės veikėjai Ona Pakštienė-Vasiliūtė, Juozas Vanagas-Simonaitis, profesoriai Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Mykolas Riomeris, žurnalistai Juozas Keliuotis, Justas Paleckis ir kt.), kuriuo siekta karo ir pilietinių vaidų metu apsaugoti kultūrines vertybes). Rerichiečiai spekuliuoja šiais dalykais, į savo gretas verbuodami žingeidžius, intelektualius jaunus žmones. Arba, kaip jie sako patys, „visa Rerichų kūryba (paveikslai taip pat) kreipia mus į tai, kas sudaro gyvenimo pagrindą ir tikslą: vystyti kultūrą kiekviename žmoguje jo paties jėgomis ir tokiu būdu kelti visos žmonijos kultūrinį lygį. Žmonijos ateitis – tai kultūringa žmonija, tai Kultūros suklestėjimas“[56].

Agni joga buvo pradėta kurti 1920 metais JAV, kai J.Rerich (vėliau pradėta vadinti agni jogos motina) pradėjo reguliariai užrašinėti savo pokalbius su Rytų dvasiniais mokytojais (jie pavadinti Mahatmomis, „Didžiosiomis sielomis“; tai – nemirtingi išminčiai, gyvenantys paslaptingoje Šambalos šalyje, esančioje kažkur tarp Altajaus ir Himalajų, arba, kaip šios publikacijos autoriui yra sakiusi Lietuvos Rericho draugijos pirmininkė Irena Zaleckienė, tai - „žmonės, perėję visą savo žemės kelią, absoliučiai išsivadavę iš viso „brudo“, kurio mes visi pilni“[57]).

J.Rerich mokyme kalbama apie netrukus ateisiantį Naująjį amžių ir palaipsniui atsirasiančią naują žmoniją. Mokymo esmė – dvasinė ugnis, kibirkštis, išjudinanti žmogų iš proto miego, dvasios sąstingio ir materializmo, užvaldžiusio Vakarų pasaulį. „Iš žmonių atimta nuosavybė (atimtos piniginės santaupos, likviduota teisė į nemokamą mokslą, nemokamą medicininį aptarnavimą), atimta Tėvynės sąvoka, ištrinama istorija, naikinama ateities viltis (iš kur ji bus, jei mirtingumas didesnis už gimstamumą ir, vadinasi, yra grėsmė fiziniam tautos išnykimui). Visa tai reiškia, kad mes vis didėjančiu pagreičiu virstame žmonėmis, kuriems ateityje  iš tikrųjų nebus ko prarasti“[58].

Greitai ugnies epochos atėjimą pranašavusiai J.Rerich talkino (ne tik tapydamas paveikslus) ir N.Rerichas. Jis taip pat rašė filosofines knygas.

Agni jogą sudaro 15 knygų, parašytų 1920-1938 metais. Taip pat svarbiais laikomi J.Rerich laiškai, rašyti jos mokiniams, N.Rericho knygos. Rerichiečiai autoritetais vadina ir nemažai knygų parašiusius Rerichų mokinius Borisą Abramovą (1897-1972), Nikolajų Uranovą (1914-1981), Alfredą Heidoką (1892-1991), Konstantiną Riabininą (1877-1953) bei, žinoma, Rerichų sūnus – tibetologą, nomadistą (būtent jis sukūrė nomadistiką – mokslą apie klajoklius) Jurijų (1902-1960) ir dailininką Sviatoslavą (1904-1993).

Iki šiol Rerichų šeimos paslaptis neįminta. Vieni juos laiko šnipais, dirbusiais tuometinei Sovietų sąjungai (šie įtarimai sustiprėjo 1926 metais, kai į Maskvą politbiuro nariams N.Rerichas atvežė Mahatmų laišką, kuriame išreiškiamas susižavėjimas raudonąja revoliucija ir sovietine valdžia), o vėliau – JAV (N.Rerichas turėjo įtakingų rėmėjų visame pasaulyje), kiti – šarlatanais (daugelį stebina, kad N.Rerichas save laikė Leonardo da Vinčio ir kitų garsių žmonių reinkarnacija), treti Rerichus garbina kaip Naujojo pasaulio žmones, perdavusius žmonėms ypatingą žinią. Rusijos stačiatikių cerkvė rerichiečių nekenčia, nes šie ją kritikuoja, ir rerichiečius vadina „satanizmu inteligentijai“. 1995 metais rerichiečiai Rusijoje atskirti nuo cerkvės.

Lietuvos rerichiečiai yra išleidę ne tik Rerichų knygų, bet ir nuo 1991 metų Vilniuje nereguliariai leidžia žurnalą „Naujoji sąmonė“ (pirmieji du numeriai išleisti dar 1936 metais Kaune). Lietuvoje yra apie 200 rerichiečių, nors manoma, kad besidominčiųjų agni joga gali būti gerokai daugiau. Yra nemažai ir palikusiųjų Lietuvos Rericho draugiją. Vienas jų šios knygos autoriui teigė nusivylęs Rerichų knygomis, kai surado jose daug prieštaravimų ir logikos trūkumų. Pavyzdžiui, šventa laikomos agni jogos serijos knygos „Bendruomenė“ pirmajame leidime, 1926 metais išėjusiame Mongolijoje, garbinami Leninas, komunizmas, o vėlesniame leidime tokie teiginiai išbraukti. Lietuvos Rericho draugiją palikęs lietuvis sakė nesupratęs, kodėl draugijoje buvo draudžiama kalbėti apie tokius ir kitus prieštaravimus (paaiškinimas gana sektantiškas – „abejonės trukdo tobulėti“). 

Šiuo metu veikia Lietuvos Rericho draugijos tinklalapis www.rerich.lt.

SAHADŽA JOGAI

Nors pagrindinės jogos kryptys apžvelgiamos kitame mūsų publikacijos skyrelyje (žr. „Joga“), sahadža jogą (www.sahadzajoga.lt) norėtume pristatyti atskirai. Taip yra todėl, kad daugelį praktikuojančiųjų jogą kažin ar galima būtų pavadinti sektantais, tuo tarpu sahadža jogos išpažinėjų organizacijoje (dar vadinamoje Vishva Nirmala Dharma) esama sektos požymių.

Šią organizaciją 1970 metais Indijoje sukūrė iš šios šalies kilusi Shri Mataji Nirmala Srivastava (arba Shri Mataji Nirmala Devi, gim. 1923 metais). Save „Motina“ vadinanti moteris gimė krikščionių šeimoje, mokėsi medicinos, dalyvavo Mahatmos Gandžio Indijos išsivadavimo judėjime. 1946 metais ji ištekėjo už įtakingo diplomato. Užauginusi dvi dukras, moteris nusprendė surasti metodą, kuris padėtų žmonėse pažadinti kundalini[59] energiją. 1970 m. gegužės 7 d. pasinėrusi į gilią meditaciją paplūdimyje „Motina“ rado atsakymą – ji sukūrė sahadža („spontaniškąją“).

„Motinos“ teigimu, sahadža joga – unikali metodika, leidžianti per meditaciją suvokti savo esmę ir per šį suvokimą pasiekti aukštesnį sąmonės evoliucijos lygį. Sahadža jogos žinios esančios labai senos. Jos visada buvo prieinamos tik nedaugeliui, nes paprastai guru savo žinias perduodavo tik vienam mokiniui. Seniau nepaprastai buvo sunku gauti Dvasinę Realizaciją. Šiais laikais „Motina“ šias žinias padarė prieinamas visiems. Spontaniška masinė Dvasinė Realizacija tapo realia patirtimi šimtams tūkstančių žmonių. Sahadža jogos metodika paplito po maždaug 80 pasaulio šalių. Patys sahadža jogai teigia, kad Šri Matadži pasaulyje turi apie 20 tūkstančių sekėjų (maždaug pusė jų – Indijoje).

Lietuvoje sahadža jogų – apie 100. Pirmieji sahadža jogos išpažinėjai mūsų šalyje atsirado 1991 metais. Po šešių metų Vilniuje jie įkūrė visuomeninę organizaciją „Sachadža joga Lituanica”. Dabar sahadža jogų grupelės veikia ne tik sostinėje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Trakuose, Panevėžyje, Kretingoje bei Šilutėje. Beje, „Motinos“ sekėjai Lietuvoje yra įkūrę Indijos liaudies muzikos kolektyvą „Šanti”[60].

Teigiama, kad per sahadža jogos meditaciją žmogaus supratimas įgauna naują išmatavimą, kur Absoliuti Tiesa gali būti jaučiama tiesiogiai mūsų centrine nervų sistema. Tada mūsų dvasinis nušvitimas įvyksta be jokių pastangų, kaip ir mažo daigelio virtimas galingu medžiu. Fizinis, psichinis ir emocinis balansas ‑ savaiminiai sahadža jogos praktikos rezultatai. Praktikuodamas sahadža jogą, žmogus suvokia, kad jis nėra nei kūnas, nei protas, nei ego, nei emocijos ar intelektas, bet yra kažkas amžino, kas slepiasi jo širdyje: tyra ir nesunaikinama Dvasia. Dvasia ‑ tikro žinojimo, taikos ir džiaugsmo šaltinis. Dvasinė Realizacija (antras gimimas, nušvitimas) ‑ mūsų susijungimas su Dvasia, o gauti ją, kaip sako „Motina”, yra kiekvieno žmogaus teisė.

Kundalini energija, kaip Dievo išraiška, teigiama, yra tyrumo esmė. Ji - pirmapradė, pertvarkančioji, gydančioji jėga, palaikanti optimalią žmogaus būseną. Ji ‑ tyra, maitinanti meilė. Kundalini, kaip Dieviškoji Motina, yra kiekviename iš mūsų. Mes ‑ vieninteliai jos vaikai. Ji palaiko mus 24 valandas per parą. Jai žinoma viskas: ką mes darome, sakome, galvojame ar jaučiame. Pažadinta ji skatina mūsų dvasinį augimą. Šią energiją sahadža jogai lygina su krikščionių Šventąja Dvasia.

Beje, „Motina“ buvo mylima buvusios Sovietų sąjungos viešnia, kalbėdavusi tūkstantinėms auditorijoms. Šri Matadži įkurta organizacija vadinama sekta, nes jos nariai dievina savo lyderę, verbuoja naujus narius, abejojantieji baudžiami, jiems nurodoma, kaip reikia elgtis, o sahadža jogos nepraktikuojantys žmonės laikomi klystančiais. Šios NRJ nariams skiepijamas kaltės jausmas, liepiama nutraukti ryšius su šeimomis ir draugais, rūpintis tik organizacijos, kuriai priklauso, o ne savo tikslais. „Motina“ sako, kad kiekvienas jos ištartas žodis – iš Dievo. Viskas, ką ji paliečia arba net į ką pažiūri, tampa šventa.

Šri Matadži įkurtas NRJ primena munistus (žr. „Munistai“), nes, kaip ir jie, rengia masines vestuves. Tačiau sutuoktiniai daug laimės nepatiria – jei tarp jų užsimezga „romantiškas ryšys“, jie gali būti išskirti, t.y. įsimylėti „Motina“ draudžia.

SATJOS SAI BABOS SEKĖJAI

Satja Sai Baba (tikrasis vardas - Sathyanarayana Raju, 1926-2011), vienas žymiausių pasaulyje iš Indijos kilusių „dvasinių mokytojų“, apie savo religinės misijos pradžią paskelbė būdamas vos 13 metų – 1940-aisiais. Satjos Sai Babos (sanskr. „tiesos motina ir tėvas“) tėvai – induistai.

Legenda byloja, kad vos jam gimus namuose patys ėmė griežti muzikos instrumentai, o šalia mažylio iš kažkur atsirado kobra, tačiau jam nieko blogo nepadarė. Trylikametis indas, sirgęs sunkia smegenų liga, pareiškė esąs iš vieno kaimo kilusio fakyro ir šventojo Shirdi Sai Baba (1838 –1918) įsikūnijimas. Šis 1918 metais miręs žmogus prižadėjo atgimti po aštuonerių metų. Jis buvo laikomas šventu žmogumi, bandžiusiu sutaikyti musulmonus ir induistus. Gal todėl Satjos Sai Babos sekėjai studijuoja „Koraną“ ir ypač „Vedas“.

Pasaulyje yra apie 6 milijonus (Lietuvoje veikiančios organizacijos teigimu – net 300 milijonų) Satjos Sai Babos sekėjų. 2001 metų visuotinio surašymo duomenimis, Lietuvoje jų buvo apie 100, tačiau realiai gali būti kelis kartus daugiau – nemažai žmonių vyksta į Indiją pasižiūrėti į Satją Sai Babą kaip į reiškinį ar stebuklą ir tampa jo sekėjais. 1963 metais Satja Sai Baba pareiškė esąs Dievo įsikūnijimas.

Pasaulyje yra maždaug 1200 Satjos Sai Babos sekėjų centrų daugiau kaip 130 šalių. Ypač Satjos Sai Babos mokymas Vakaruose išplito po to, kai 1967 metais apie jį pradėtos skaityti paskaitos California‘os universitete JAV. Tada šioje valstijoje įkurtas „Sai fondas“ (S.A.I. foundation), pradėtas leisti laikraštis.

Satja Sai Baba žymus ne tik kalbomis apie religijų vienybę. Vienas mėgiamų jo užsiėmimų – rodyti „stebuklus“, kai iš rankų ar burnos netikėtai atsiranda įvairūs „šventi“ daiktai („stebuklai – mano vizitinė kortelė“, yra sakęs jis), pavyzdžiui, auksinis falas arba „Bhagavadgytos“ kopija (tiesa, su rašybos klaidomis).

Beje, Satjos Sai Babos „stebuklus“ tyrė nuo 1976 metų kaip ne pelno organizacija veikiantis „Paranormalių reiškinių mokslinių tyrimų komitetas“ (Committee for the scientific investigation of claims of the paranormal, CSICOP), kuris pripažino, kad visi „stebuklai“ tėra gabaus iliuzionisto triukai.

Itin įdomi su Satjos Sai Babos „stebuklais“ istorija nutiko 1992 m. lapkričio 23 d., per „dvasinio mokytojo“ gimtadienį. Tada Indijos ministro pirmininko Pamulaparti Venkata Narasimha Rao akivaizdoje stebukladarys „materializavo“ auksinį vėrinį. Ištyrus „stebuklo“ vaizdo įrašą, paaiškėjo, kad tą vėrinį jam slapčia perdavė asistentas Radhakrishna Menonas. Sutapimas ar ne – 1993 m. birželio 6 d. Satjos Sai Babos miegamajame nužudyti šeši žmonės, tarp kurių buvo ir R.Menonas. Satja Sai Baba nuo žudikų pabėgo iššokęs pro langą. Vėliau savo sekėjams Satja Sai Baba gana ciniškai komentavo šį įvykį, pareiškęs, kad gimimas ir mirtis visada kartu ir esą reikia suprasti, kad mirtis – natūralus reiškinys ir nesijaudinti dėl jos.

Artimiausi Satjos Sai Babos bendražygiai – ne kokie šventieji, o dabartiniai ir buvę politikai, advokatai, prekeiviai ginklais ir alkoholiu ir kt. Gal todėl neturėtų stebinti, kad neseniai Satjos Sai Babos organizaciją palikęs artimiausias jo mokinys tvirtina, jog tai – sekta, kuri prisidengdama kilniais tikslais (pavyzdžiui, įkurta didžiulė ligoninė Bangaloro mieste Indijoje) prekiauja žmonių organais. Tyrinėtojai paskaičiavo, kad Satjos Sai Babos „dvasinio verslo“ imperijos vertė – bent 1,7 milijardo JAV dolerių.

Beje, Satja Sai Baba neseniai įgijo konkurentą. Keralos valstijos Palghato mieste gyvena Bala Sai Baba (gim. 1960 metais) pasivadinęs indas, kuris tvirtina esąs tikrasis Shirdi Sai Babos įsikūnijimas. Jis rengiasi kaip Satja Sai Baba, atlieka panašius triukus ir pritraukia nemažas minias sekėjų.

Tuo tarpu Satja Sai Baba tęsia savo veiklą. Jis pareiškė gyvensiąs iki 2022 metų, o po to atgimsiąs kaip Prema Sai Indijos Karnatakos valstijoje.

Pirmosios Satjos Sai Babos sekėjų grupės Lietuvoje susibūrė 1990 metais. Šiuo metu Lietuvoje yra trys Satjos Sai centrai: Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, taip pat grupė Marijampolėje. Satjos Sai Babos sekėjų organizacija kaip visuomeninė Vilniuje įregistruota 1996 metais. Kiekvieną ketvirtadienio vakarą sostinės tikintieji renkasi vienos bendramintės bute, o kartą per mėnesį viename institute suruošia renginį visuomenei – parodo filmą, pašneka, padainuoja. Leidžiamas žurnalas „Sai kelias“, lietuviškai išleista keliolika Satjos Sai Babos knygų. Beje, pirmąsias žinias apie „dvasinį mokytoją“ į Lietuvą dar 1978 metais atvežė keli iš Indijos grįžę vilniečiai. „Satja Sai Baba žino, kas yra Lietuva, nes lietuviai pas jį lankosi jau daug metų”, - teigė Lietuvos Satjos Sai Babos sekėjų lyderė Sigita Dackevičiūtė[61].

Tarp lietuvių Satjos Sai Babos sekėjų – nemažai humanitarų, geografų, inžinierių. Lietuvoje jie norėtų įkurti savo mokyklą, kur „dvasios mokytojo“ propagandą galėtų perteikti vaikams. Tiesa, skirtingai nei, pavyzdžiui, Jehovos liudytojai, Satjos Sai Babos sekėjai nepuola apie jį pasakoti pirmam sutiktajam – dažniausiai į organizaciją įtraukiami draugai, pažįstami.

Teigiama, kad Satja Sai Baba neskelbia jokios naujos religijos, o siekia atgaivinti ir sustiprinti religijos esmę – žmogaus tikėjimą Dievu, pastangas artėti prie jo ir gyventi darnoje su visais. Jis neskatina atsisakyti savojo tikėjimo ir moko, jog visų religijų esmė yra viena ir ta pati tiesa, reikia tik ją pažinti, suprasti ir ja gyventi, tapti geresniu krikščionimi, geresniu budistu ar musulmonu. Satja Sai Baba sako, kad mūsų esmė – dvasia (sanskr. atma), kuri esanti banga Visuotinės dvasios (sanskr. paramatma) vandenyne. Visi yra tos pačios dieviškos dvasios įsikūnijimai, kad ir kokios būtų rasės, kastos ar tikėjimo. Todėl kiekvieno žmogaus gyvenimo tikslas – surasti Dievą savyje, atpažinti jį kituose ir visame kame ir savo gyvenimu išreikšti dieviškosios dvasios tiesą, gėrį ir grožį.

Senasis Satjos Sai Babos organizacijos ženklas – penkialapis žiedas su lotosu viduryje, kuriame įrašyti penkių religijų (krikščionybės, budizmo, induizmo, islamo ir zoroastrizmo) simboliai, naujajame juos pakeitė žodžiai tiesa, taika, teisingas elgesys, meilė ir neprievarta.

Satja Sai Baba save laiko avataru, t.y. įsikūnijusiu Dievu, sugebančiu vienu metu būti bent keliose vietose. Dievą garbinti jis liepia daug kartų kartojant mantras, skaitant religinius (taip pat ir jo paties) tekstus, giedant himnus, medituojant, tyliai sėdint.

SATANISTAI

Žodžiai satanizmas, satanistas, šėtonas įaudrina daugelio vaizduotę - ypač radikalių krikščionių („...satanistai trokšta slaptumo“[62]), kurių netrūksta ir Lietuvoje. Išgirdę vieną šių burtažodžių, jie įsivaizduoja siaubingus ritualus, kurių metu vyksta grupinio sekso orgijos, kruvini gyvulių ir net žmonių aukojimai, prisimena populiarius holivudinius filmus ir metalo, roko muzikos atstovus, dainuojančius apie tai, koks galingas yra velnias.

Tačiau niekada nieko panašaus realybėje nematėme, vadinamąjį satanizmą, bent jau egzistuojantį Lietuvoje, priskirtume mados kategorijai. Dabar madinga būti niūriai nusiteikusiu žmogumi, todėl visuomenės sąmonė, nors išoriškai ir priešinasi satanizmui, iš tikrųjų jį priima ir garbina, pati dažnai to gal ir nesuvokdama.

Nejaugi kasdien įvykstančios žmogžudystės, plėšimai, nesibaigiantis karas kelyje, buitiniai konfliktai, politinės perturbacijos nėra tikrasis satanizmas? Nejau tai nėra baisiau už ėriuko ar katino paaukojimą ant altoriaus prieš apverstą kryžių, kaip tai vaizduojama populiariuose filmuose?

Pripažinsime, kad egzistavo ir egzistuoja žmonių, kurie žudo ar daro kitas piktadarybes, motyvuodami, jog jiems tai daryti liepia šėtonas. Tačiau nemažai serijinių žudikų sako, jog jiems žudyti liepė Dievas.

Nuo šių svarstymų pereikime prie konkretybių. Esama žinių, kad satanizmo pradžia Lietuvoje – devintojo dešimtmečio antroji pusė, kai vyko „perestroika“. Satanizmo ištakos – Klaipėdoje. Be abejo, per uostamiestį į mūsų šalį atkeliavo daug dalykų – AIDS, narkotikai, taip pat ir satanizmas. Tačiau jame veikiančių satanistinių grupelių veiklą visgi sunku būtų priskirti religijos kategorijai. Greičiau tai kažkas panašaus į baikerius, pankus, gotus, kitus neformalus, kurie tiesiog norėjo išsiskirti iš visuomenės masės ir pasirinko jiems priimtiną protesto formą. Mūsų manymu, ypač gerai satanizmą apibūdino viena  anonime norėjusi pasilikti pašnekovė: „Tai – paauglių liga, panaši į spuogus, kurie praeina“. Matyt, nemažai kas šia liga persirgo.

Vis dėlto 2003 metais satanistai pirmąsyk Lietuvos istorijoje ryžosi parodyti savo veidus ir pasakyti, kas jie yra iš tikrųjų. Tuomet į viešumą išeiti sutiko pogrindinė Tamsos brolija[63]. Iki tol kelerius metus veikusi neformali organizacija buvo tarsi baubas įvairiems krikščionims radikalams, internete ir spaudoje svarsčiusiems, kas galėtų slypėti už šių dviejų siaubingų žodžių. Realybė pasirodė esanti ne tokia jau baisi. Ryžęsi į dienos šviesą išeiti Tamsos brolijos kūrėjai – du vilniečiai broliai dvyniai – pasirodė esantys linksmų plaučių kompiuterininkai, tenorintys iš visko, o ypač iš krikščionybės, pasišaipyti.

„Jungtinėse Valstijose egzistuoja vadinamasis religinis satanizmas, kuris iš tikrųjų tėra verslas. JAV propaguojamas tikėjimas šėtonu kaip būtybe, naudojami įvairūs ritualai, rengiamos juodosios mišios. Visa tai – išvirkščias krikščionybės variantas. Europietiškasis satanizmas – religijos parodija, jis nemokamas ir susimaišęs su ateizmu. Tačiau ateistais mūsų vis tiek nereikėtų vadinti“[64].

Nuo 1999 metų veikiančiame šios pogrindinės kompiuterininkų įkurtos organizacijos tinklapyje – ironija, gana šmaikšti kūryba, tiesa, dažniausiai orientuota į krikščionybės kritiką. „Satanistų“ interneto puslapyje galima rasti itin daug kritikos ir NRJ atžvilgiu, pateikiama net vaizdo medžiaga, kurioje žymūs religijotyrininkai kalba apie sektų grėsmę.

Tamsos brolijos įkūrėjai dvyniai – gabūs kompiuterininkai, todėl atmestume prielaidą, kad jų sukurtas tinklapis tėra paauglių žaidimas. Panašu, kad susidūrėme su atveju, kai žmonėms lipdoma etiketė neatitinka realybės.

Tačiau Lietuvoje yra kitaip nei minėtieji broliai mąstančių žmonių, kuriuos galėtume sieti su satanizmu. Pateiksime keturis lauko tyrimo metodu atliktus pavyzdžius.

Pirmasis – „Šėtono biblijos” vertėjas iš anglų kalbos. „Šėtono bibliją” (The Satanic Bible) 1968 metais JAV mieste San Francisco’e išleido „Šėtono bažnyčios” (Church of satan) įkūrėjas ir vadovas Antonas Szandoras La Vey’us (1930-1997), buvęs cirko artistas, garsėjęs neilgu, bet audringu romanu su Marilyn Monroe. Per tris dešimtmečius įgijusios populiarumą visame pasaulyje „Šėtono bažnyčios” literatūra Lietuvoje iki 1999 metų galėjo būti prieinama tik anglų arba rusų kalbomis. Prieš pat naujojo tūkstantmečio pradžią Vilniaus knygynuose pasirodžiusi „Šėtono biblija” (tiksliau, nedidelis jos fragmentas su komentarais) sulaukė pasisekimo – per mėnesį buvo išpirktas visas 500 egzempliorių tiražas, vėliau jis pakartotas. Knygos vertėjo teigimu, planuota išleisti ir Rusijoje veikiančio „Šviesos ordino” vadovo Michaelio knygą „Prakeiktųjų biblija” (arba „Religijos gniaužtuose”), bet vėliau apsispręsta ją tiesiog publikuoti internete. Priežastis – neigiama visuomenės reakcija.

„Mūsų organizacija nėra brolija tikrąja to žodžio prasme, tai – bendraminčių grupuotė”, - tvirtino „Šėtono biblijos” vertėjas, teigęs, kad priklauso „Tamsos brolijai“ ir nenorėjęs prisistatyti.

Kaip pavyzdį pateiksime kelias iš A.S.La Vey‘aus sukurtų 11 „satanistinių taisyklių žemėje“, padėsiančių demitologizuoti satanizmą, kurio atstovai įsivaizduojami (dažniausiai Holivudo filmų įtakoje) kaip vaikžudžiai ir iškrypėliai: „Neskriauskite mažų vaikų“, „Neužmušinėkite gyvulių, nebent maistui ir gindamiesi nuo užpuolimo“, „Nebandykite seksualiai suartėti, negavę kviečiančio signalo“, „Neimkite daikto, kuris jums nepriklauso, jei tik jis neapsunkina jo šeimininko ir šis neprašo, kad jį nuo tos naštos išvaduotumėte“.

Taip pat pateiksime ištrauką iš „baisiosios” knygos, „Prakeiktųjų biblijos”, kuri vėlgi verčia susimąstyti apie „satanistų” ironiją: „Palaimintas didysis drakonas, nes jis sukelia baimę. Ir didžiulis krokodilas, nes jis stiprus. Ir balų varlė, nes visa jos išvaizda – iššūkis Viešpačiui”[65].

Antrasis „satanistas” – pedagogas, „Šėtono biblijos” (tiksliau, jos ištraukų) leidėjas. Jo leidykla specializuojasi parapsichologinėje, maginėje literatūroje.

„Mūsų šalyje trūksta netradicinės literatūros lietuvių kalba. Juk pasaulyje tai dabar labai populiaru. Mūsų tikslas – ne pateikti gilią ezoterinių dalykų analizę, o tik supažindinti su tuo, kas dedasi trečiojo tūkstantmečio išvakarėse. Satanistus žmonės įsivaizduoja klaidingai, šėtonas – taip pat Dievo tarnas. Lietuvoje iki šiol nebuvo net mažiausio leidinėlio, supažindinančio su tuo, kas iš tikrųjų yra satanizmas. Mūsų išleista „Šėtono biblijos” apžvalga priklauso filosofinių knygelių klasei, joje satanizmas aprašomas kaip reiškinys. Mes nesutikome spausdinti satanistinių ritualų, kurių aprašymus mums buvo pateikusi Tamsos brolija. Manau, jog paaugliai, besidangstantys satanistų vardu, „Šėtono biblijoje” turėtų perskaityti bent jau „vienuolika satanistinių taisyklių žemėje”, kuriose rašoma, jog vaikų ir gyvulių aukoti negalima, nes aukojimas turįs būti tik simbolinis. Juk pagrindinė satanizmo taisyklė - aš pats sau esu dievas, nieko aukščiau už mane nėra”, - aiškino savo požiūrį satanistinės literatūros populiarinimo Lietuvoje pradininkas (pokalbis su šiuo anonimu užrašytas 2000 metais).

Trečiasis „satanistas” – dar vienas anonimas, jaunuolis, šios publikacijos autoriui prisipažinęs, jog 1998 metais išniekino kapines Vilniaus rajone. Tačiau jis tvirtino nesąs satanistas. „Satanistai egzistuoja, bet aš jų nepažįstu. Žiniasklaidos skleidžiami gandai apie satanistus realūs vos 10 procentų”, - tikino vaikinas.

Kapinės Lietuvoje niekinamos gana dažnai. Kartais žydų (ir ne tik) kapinėse, kuriose atliekamas vandalizmo aktas, paliekami satanistiniai (arba nacistiniai) simboliai, tačiau iki šiol užregistruotas bene vienintelis atvejis, kai kapinių niekintojas pareiškė priklausąs satanistinei organizacijai. Turime galvoje aštuoniolikmetį klaipėdietį, 2003 metų vasarą išniekinusį uostamiesčio Joniškės kapines. Jis pareiškė, kad nuo 2002 metų Klaipėdoje keliasdešimt jaunuolių buriasi į pogrindinę satanistinę organizaciją „Juodoji unija”. Tiesa, teisėsaugininkai tvirtina apie tokią organizaciją duomenų neturintys.

Ketvirtasis mūsų valstybės pilietis – dar vienas pedagogas, Ovidijus Kantas - išgarsėjo tuo, jog 2000-aisiais knygynuose vos pasirodžiusi jo kartu su žmona parašyta savižudybę ir mirtį garbinanti knyga „Mirties biblija”[66] saugumiečių bematant buvo išimta iš prekybos ir uždrausta. Įdomiausia tai, kad šis vyras prieš parašydamas kontroversišką, su satanizmu lyginamą knygą dirbo tikybos mokytoju vieno sostinės mikrorajono vidurinėje mokykloje. Tiesa, „Mirties biblijos” autorius tikino nesąs satanistas. „Šią knygą rašiau dešimt metų. Savižudybė priklauso visų tautų žmonėms. Pasirodžiusi knyga skaitytojams turėjo sukelti 220 voltų įtampą, todėl iš pradžių ją net planavau suskirstyti į 220 skyrelių. Mano knygoje mirtis aprašoma švelniai. „Mirties biblija” skirta filosofams ir psichologams, o ne vaikams”, - šios publikacijos autoriui pasakojo O.Kantas. Pasak jo „Mirties biblija” – ketvirtoji autoriaus parašyta knyga. „Prieš ją kūriau nihilistinę literatūrą. [...]. Žmonės, vos perskaitę „Mirties biblijos” pavadinimą, mano, jog tai – satanistinė knyga, tačiau iš tikrųjų satanizmas – tikėjimas į velnią, o šioje knygoje rašoma apie mirtį. „Mirties biblija” – normali grožinė knyga. [...]. Mano knygoje mirtis aprašoma švelniai”, - tvirtino O.Kantas[67].

SCIENTOLOGAI

Scientologijos bažnyčia (dar žinoma pavadinimais Dianetikos centras, „Narconon“, „Criminon“, Hubbardo humanitarinis centras, Tarptautinis detoksikacijos centras) – eklektiško pobūdžio NRJ, kuris yra vienas destruktyviausių ir turtingiausių pasaulyje. Jį įkūrė rašytojas fantastas, jūrų atsargos karininkas Lafayette‘as Ronaldas Hubbardas (1911-1986), dar vadinamas L.Ron Hubbardu arba tiesiog LRH. Parašęs daugybę pakankamai žemo meninio lygio fantastinių romanų, jis nusprendė, jog geriausias būdas užsidirbti pinigų – įkurti savo NRJ. Yra žinoma, kad 1949 metais L.R.Hubbardas, dalyvaudamas rašytojų fantastų suvažiavime New Jersey, pasakė legenda tapusius žodžius, kuriuos užfiksavo žurnalas „Time”: „Rašyti tam, kad gautum pensą už žodį, yra juokinga. Jeigu žmogus iš tikrųjų nori gauti milijoną dolerių, tai geriausias būdas – įkurti savo religiją”. Tuo tarpu 1972-aisiais L.R.Hubbardas yra pasakęs: „Darykite pinigus. Darykite daugiau pinigų. Priverskite kitus dirbti, kad jie jums darytų dar daugiau pinigų“[68].

Scientologijos pradžia – 1950 metais rašytojo išleista pseudomokslinė knyga „Dianetika“ (2002 metais ji pasirodė ir lietuviškai[69]; žodis „dianetika“ kilęs iš graikiškų žodžių dia „per“ ir nous „protas“). Jos pagrindu (beje, pagrindinė dianetikos idėja buvo „pasiskolinta“ iš ankstyvojo psichoanalizės tėvo Zigmundo Freudo mokymo[70]) po ketverių metų ir buvo įkurta Scientologijos bažnyčia. Dabar jos centras – Los Angeles‘e.

Beje, yra žinoma, kad 1944-1947 metais šio NRJ įkūrėjas priklausė masonams (žr. „Masonai“) artimam Rozenkreicerių ordinui, vėliau tapo ir satanistinio Aleisterio Crowley‘io (1875-1947) „Rytų šventyklos“ ordino nariu.

L.R.Hubbardas yra padaręs įdomių pareiškimų. 1963 metais jis pareiškė, kad dukart aplankė dangų, pirmą kartą - prieš 43891832611117 metus 344 dienas 10 minučių ir 40 sekundžių, skaičiuojant nuo 1963 metų kovo 9 dienos 10 valandos 2,5 minučių vakaro vidurio Europos laiku. Anot jo, dangus laikėsi visiškoje tvarkoje: visur stovėjo marmurinės angelų statulos. Tačiau antrojo apsilankymo metu matėsi nuopuolio pėdsakai: atraminiai stulpai pasidengė dulkėmis, statulos buvo kažkur dingusios. Prie įėjimo kairėje pusėje kabėjo iškaba su užrašu: „Tai - dangus”, dešinėje užrašas skelbė: „Pragaras“[71].

L.R.Hubbardas tikėjo, kad jo darbai - neužbaigtų Budos (žr. „Budistai“) darbų tęsiniai: „Prieš 2500 metų Buda pranašavo, kad visa jo veikla bus užbaigta Vakaruose... Taip, mes ją užbaigėme!“[72].

Iš budizmo scientologija „pasiskolino“ ir tikėjimą reinkarnacija. Teigiama, kad kiekvienas tetanas (thetan, scientologų žargone tai reiškia dvasią; L.R.Hubbardas sukūrė 15 tetatų lygmenų, iki šiol paskelbti tik 8) yra gyvenęs 80 000 gyvenimų nuo pačios primityviausios formos – ląstelės - iki dabartinio žmogaus. Žmogaus tikslas – dvasinė laisvė. „Scientologija siūlo kelią, kuriame atskiras žmogus per studijas gali įsisąmoninti savo paties nemirtingumą ir pasiekti aukščiausią tiesą“[73].

L.R.Hubbardas teistas tris kartus, o nuo 1981 metų, slėpdamasis nuo baudžiamojo persekiojimo, jis gyveno atsiskyręs nuo visuomenės, bendravo tik su scientologais. Po mirties, kuri kilo dėl širdies smūgio, sukelto psichotropinių vaistų, Scientologijos bažnyčia paskelbė, kad jis paliko savo kūną aukštesnio lygio dvasiniams tyrimams. Yra spėjimų, kad L.R.Hubbardas buvo nužudytas dėl intrigų NRJ vadovybėje.

Scientologija teigia esanti supermokslas, neva nauja filosofijos ir psichologijos sintezė. Kadangi NRJ veikia daugybe pavadinimų, kurie registruojami kaip prekiniai ženklai, ji turi galimybę savo priešus persekioti teisiniais būdais, t.y. remdamasi autorinių teisių įstatymais. Daug kur pasaulyje Scientologijos bažnyčia kaip religinė organizacija uždrausta, todėl veikia kaip visuomeninė (Lietuvoje tai – Vilniaus dianetikos centras) arba komercinė organizacija.

Žurnalas „Time” yra pavadinęs Scientologijos bažnyčią „ypač pelningais globaliniais reketininkais”. Scientologai padavė žurnalą į teismą. Išleidę daugiau kaip 7 milijonus dolerių bylinėjimuisi, žurnalistai bylą laimėjo.

Be išorinių lygmenų (Dianetikos centrų, „Narconon“, „Criminon“ ir kt.), yra ir vidiniai Scientologijos bažnyčios lygmenys. Nuo 1955 metų ji turi ir savo saugumo tarnybą. 1955-1966 metais ji vadinosi „Hubbardo komunikacijos biuras” (HCO), 1966-1983 metais – „Saugos biuras” (GO), nuo 1983-iųjų – „Specialiųjų tyrimų biuras” (OSA).

Aukščiausias, valdantysis NRJ sluoksnis – vadinamoji „Jūros organizacija“ (Sea Org), kuri primena karinę organizaciją. Jos nariai turi specialias uniformas, savo laivą. „Jūros organizacijos” nariai, kurių yra daugiau kaip 5000, pasirašo sutartį, kad milijardą metų (jie tikisi būti nemirtingi) tarnaus Scientologijos bažnyčiai. Sea Org veikia nuo 1967 metų.

Į scientologiją dažniausiai įtraukiami nieko nenutuokiantys žmonės, atėję susidomėti „naujais sveikatos, asmeninės gerovės ir žmonių tarpusavio santykių gerinimo“ metodais. Jiems pateikiamas 200 klausimų vadinamasis „Oksfordo asmenybės analizės testas“ (žr. toliau), neturintis nieko bendro su Oksfordo universitetu. Sąžiningai užpildę šį testą, žmonės suteikia scientologams daug asmeninės informacijos, kuri vėliau, įstojus į NRJ, gali leisti jais manipuliuoti.

NRJ narių hierarchija pagrįsta žiniomis, kurios kainuoja nemažus pinigus. Kuo toliau, tuo kursai brangesni, brangi ir scientologų literatūra. Pavyzdžiui, Vilniaus dianetikos centras siūlo aibę knygų, kurios būtinos, kad taptumėte scientologu. Pagrindinės žemesnės pakopos (dianetikos) knygos kainuoja apie 200 litų. Pagrindinės scientologijos (aukštesnės pakopos) knygos – apie 500 litų. Jei norite būti administratoriumi, knygų serija „Valdymas“ jums kainuos apie 1000 litų. Pradinių kursų kaina – nuo 15 litų (pavyzdžiui, „Dianetikos seminaras“) iki 800 litų („Kaip konfrontuoti ir sutriuškinti slopinimą“).

Pirminė scientologų procedūra, atliekama „preklirui“ (precleare, t.y. dar nepašvęstam į scientologiją žmogui) – auditingas, kurio metu atliekamas „Oksfordo asmenybės analizės testas“– kainuoja nuo 250 iki 700 litų. Aukštesnio lygio NRJ nariai gauna teisę mokyti žemesnio lygio narius ir jiems perpardavinėti nupirktas žinias.

Pateikiame „Oksfordo asmenybės analizės testą“. Į jį galimi atsakymai – taip, nežinau arba ne. Beje, šiame teste nėra nė vieno klausimo apie seksualinį žmogaus gyvenimą.

1. Ar Jūs darote neapgalvotas pastabas, kaltinate, o vėliau gailitės?
2. Ar Jūs sugebate išlikti ramus ir susikaupęs tuo metu, kai aplinkiniai nervinasi ir praranda kantrybę?
3. Ar Jūs skaitinėjate traukinių tvarkaraščius, sąrašus arba žodynus tik dėl malonumo?
4. Ar turi įtakos Jums asmeninės simpatijos ar antipatijos, kai reikia priimti sprendimą dėl kokio nors žmogaus?
5. Ar Jūs planuojate turėti tik du ar mažiau vaikų savo šeimoje, net jeigu sveikata ir pajamos leistų daugiau?
6. Ar Jūs kartais patiriate netikėtus raumenų trūkčiojimus, kai tam nėra jokios logiškos priežasties?
7. Ar Jūs norėtumėte pasirinkti padėtį, kurioje Jūs nebūtumėt atsakingas už savo sprendimus?
8. Ar kiti žmonės laiko Jūsų veiksmus nenumatomais?
9. Ar Jūs manote, kad socialinei apsaugai turėtų būti skiriama daugiau pinigų?
10. Ar kiti žmonės Jus labai domina?
11. Ar Jūsų balsas yra labiau monotoniškas nei kintantis?
12. Ar Jūs paprastai leidžiate kitam žmogui pradėti pokalbį?
13. Ar Jus domina kitų žmonių pokalbiai?
14. Ar žinojimas, kad sukeliate skausmą gyvūnams ar žuvims stabdo Jus nuo medžioklės ar žvejybos?
15. Ar dažnai elgiatės impulsyviai?
16. Ar Jūs lėtai šnekate?
17. Ar Jūs dažnai esate susirūpinęs dėl savo sveikatos?
18. Ar būna, kad koks nors netikėtas veiksmas Jums sukelia raumenų spazmus?
19. Ar Jūs paprastai išliekate taktiški, reikalaudami iš savo darbuotojų, giminaičių ar mokinių?
20. Ar Jūs manote, kad momentinis Jūsų sprendimas bus teisingas?
21. Ar praeities nesėkmės vis dar Jus jaudina?
22. Ar Jums būna ypatingo aktyvumo periodų, trunkančių keletą dienų?
23. Ar Jus įžeidžia kitų pastangos patarti jums ką turėtumėte daryti?
24. Jums paprastai sunku prisiimti kaltę?
25. Jums maloniau turėti nedidelį artimų draugų būrelį, nei daug pažįstamų?
26. Ar Jūsų gyvenimas yra nuolatinė kova už būvį?
27. Ar Jūs dažnai dainuojate ir švilpaujate tik savo malonumui?
28. Ar Jūsų draugai laiko Jus nuoširdžiu ir jautriu žmogumi?
29. Ar Jūs mieliau duotumėte įsakymus nei juos vykdytumėte?
30. Ar Jūs jaučiate malonumą galėdamas papasakoti naujausią skandalą apie savo kolegas?
31. Ar Jūs galėtumėte susitaikyti su griežta disciplina?
32. Ar Jūs nerimaujate, kai reikia imtis visiškai naujo darbo?
33. Ar Jūs stengiatės, kad kiti juoktųsi ir šypsotųsi?
34. Ar Jums lengva išreikšti savo emocijas?
35. Ar Jūs susilaikote nuo priekaištų, kai kitas pavėluoja į pasimatymą?
36. Ar Jūs kartais laikomas žmogumi, savo elgesiu gadinančiu kitiems nuotaiką?
37. Ar Jūs manote, kad yra žmonių, kurie tikrai nusiteikę prieš Jus ir bando Jums pakenkti?
38. Ar Jūs galėtumėte pripažinti, kad buvote neteisus vien dėl „šventos ramybės”?
39. Ar tiesa, kad yra tik keletas žmonių, kuriuos tikrai mėgstate?
40. Ar tiesa, kad Jūs jaučiatės laimingas labai retai, tik ypatingais atvejais?
41. Ar jūs aktyviai bendraujate vakarėliuose?
42. Ar Jūs imatės atsargumo priemonių, kad užkirstumėte kelią nelaimei?
43. Ar jaudinatės pagalvojęs, kad reikės viešai kalbėti?
44. Jeigu parduotuvėje pamatytumėte daiktą, per klaidą įkainotą žemesne nei tikroji jo kaina, ar bandytumėte jį nusipirkti pigiau?
45. Ar dažnai jaučiate, kad žmonės žiūri arba šneka apie jus Jums už akių?
46. Ar Jūs „nuolatos patenkate į bėdą”?
47. Ar yra dalykų, kurių Jūs ypatingai nemėgstate ar bijote?
48. Ar tiesa, kad Jums labiau patinka būti žiūrovu, negu pačiam dalyvauti varžybose?
49. Ar Jums lengva likti bešališku?
50. Ar Jūs turite tikslias, nusistovėjusias mandagaus elgesio normas su savo šeimos nariais?
51. Ar Jūs galėtumėte būti pobūvio „siela”?
52. Ar Jūs galėtumėte „pirkti kreditan” tikėdamasis, kad galėsite išsimokėti?
53. Ar Jus ištinka pavėluota reakcija, kai nutinka kas nors netikėta, kaip pavyzdžiui, avarija arba koks nors kitas nerimą keliantis įvykis?
54. Ar Jūs rūpinatės kitų gerbūviu labiau nei savo paties asmenine nauda?
55. Ar būna, kad klausantis paskaitos Jums pasirodo, jog lektorius kreipiasi būtent į Jus?
56. Ar pašaliniai garsai retai trukdo Jums susikaupti?
57. Ar Jūs sekate kasdienius įvykius?
58. Ar Jūs galite susiplanuoti darbą šešiems mėnesiams ir nuosekliai siekti užsibrėžto tikslo?
59. Ar Jūs manote, kad šiuolaikinė „kalėjimų be grotų” sistema pasmerkta žlugti?
60. Ar Jūs linkęs į nerūpestingumą?
61. Ar kada nors jautėtės gyveną lyg sapne, kai viskas atrodė nerealu?
62. Ar Jūs greitai atsigaunate nuo blogų žinių poveikio?
63. Ar ką nors kritikuodami kartu stengiatės ir padrąsinti?
64. Ar Jūs paprastai laikomas šaltakraujišku žmogumi?
65. Ar Jūs galvojate, kad Jūsų nuomonė yra nepakankamai svarbi pasakyti kitiems žmonėms?
66. Ar Jūs taip savimi pasitikite, kad kartais tai erzina kitus žmones?
67. Ar Jūs stengiatės stebėti savo daiktus, kuriuos paskolinote draugams?
68. Ar džiaugiatės savo pačių pasirinkta veikla?
69. Ar emocinga muzika daro Jums didelį poveikį?
70. Ar jūs smerkiate žmogų, nes yra Jūsų varžovas ar oponentas?
71. Ar dažnai sėdite ir galvojate apie mirtį, ligas, skausmą ir liūdesį?
72. Ar Jus jaudina mintis, kad Jūs galite prarasti orumo jausmą?
73. Ar Jūs visada renkate daiktus, kurie „gali praversti”?
74. Ar Jūs kritikuotumėte kieno nors charakterio ydas, blogybes ir nurodytumėte trūkumus kieno nors rankdarbyje?
75. Ar Jūs atvirai įvertinate gražius dalykus?
76. Ar Jūs kartais atiduodate daiktus, kurie Jums nepriklauso?
77. Ar Jūs sveikinatės labai emocionaliai?
78. Ar Jūs dažnai galvojate apie praeities nesėkmes?
79. Ar Jūs laikomas stipriu žmogumi dėl savo veiklos ar įsitikinimų?
80. Ar Jūs lengvai ir neįsižeisdamas priimate kritiką?
81. Ar tiesa,  kad Jūsų netrikdo visiška tyla kai norite pailsėti?
82. Ar Jūs pavydus?
83. Ar Jūs linkęs vis atidėlioti reikalus, kol paaiškėja, kad jau per vėlu?
84. Ar Jūs labiau linkęs veikti pagal kitų norus, negu eiti savo paties pasirinktu keliu?
85. Ar Jums lengva pradėti naują veiklą?
86. Jūs kramtote savo nagus, kandžiojate plunksnakočio galą?
87. Ar būna, kad siekdami didesnio įspūdžio, Jūs perdėtai reiškiate savo jausmus?
88. Jeigu mes būtume kitos šalies užkariautojai, ar Jūs jaustumėte palankumą tos šalies piliečiams, atsisakiusiems karinės tarnybos dėl politinių arba religinių įsitikinimų?
89. Ar yra kokių nors asmeniškų dalykų, dėl kurių Jūs esate itin jautrus?
90. Ar Jūs turite mažai veiklos ir domėjimosi sričių, kurias pats pasirinkote?
91. Ar būna, kad Jums šautų į galvą kokia nors viena mintis ir „neatstotų” keletą dienų?
92. Ar Jūs lėtai valgote?
93. Ar Jūs galite stabilizuoti padėtį kai kiti ima panikuoti?
94. Ar Jūs sustotumėte ir sužinotumėte, ar žmogui reikalinga pagalba net tuomet, kai jis tiesiogiai to Jūsų neprašė?
95. Ar būna, kad Jūs bekalbėdami nejučia padidinate savo mokyklos (koledžo, klubo, komandos ir t.t.) gerąsias ypatybes?
96. Ar Jūs sumokate skolas ir laikotės pažadų, kai tai yra įmanoma?
97. Ar gerai miegate?
98. Ar Jūs fiziškai nubaustumėte dešimties metų vaiką, jeigu jis atsisakytų Jums paklusti?
99. Ar Jūs labiau linkęs būti pasyviu klube arba organizacijoje kuriai priklausote?
100. Ar Jūs mąstydami remiatės logika ir moksliniu požiūriu?
101. Ar šiandienos jaunimas turi daugiau galimybių negu praėjusi karta?
102. Ar Jūs išmetate daiktus, o vėliau paaiškėja, kad jie reikalingi?
103. Ar Jūs lengvai atsisakytumėte savo tikslo, jei tai keltų pakankamai daug rūpesčių?
104. Ar Jūs retai būnate labai entuziastingas?
105. Jūs retai įtarinėjate kitus?
106. Jūs kartais norėtumėte žinoti ar kam nors iš tiesų rūpite?
107. Ar Jūs atsisakote atsakomybės, nes abejojate savo galimybėmis susidoroti su užduotimis?
108. Ar jūs kartais jaučiate poreikį pakartoti kokią nors į domią arba pikantišką naujieną?
109. Ar kartais Jūs linkęs padidinti atleistiną skriaudą?
110. Jūsų veido išraiška dažniau kintanti nei sustingusi?
111. Ar Jums norisi, kad kas nors patvirtintų ar pakartotų Jūsų išsakytą nuomonę?
112. Ar Jūs atvirai ir nuoširdžiai žavitės kitų žmonių grožiu?
113. Ar Jums reikėtų didelių pastangų kad pagalvotumėte apie savižudybę?
114. Ar jūs energingas?
115. Ar nesutarimas kuriuo nors klausimu turėtų įtakos Jūsų santykiams su kitu žmogumi?
116. Jūs retai nerimaujate dėl nedidelių savo nesėkmių?
117. Ar kartais pagalvojate, kad per daug šnekate?
118. Ar Jūs dažnai šypsotės?
119. Ar Jus lengva nudžiuginti?
120. Susidūrę su tiesioginiu pasipriešinimu, Jūs atkakliai siektumėte savo tikslo ir nepasiduotumėte?
121. Nors atstumas nėra didelis, Jūs geriau važiuosite nei eisite pėsčiomis?
122. Ar Jus trikdo vėjo ar namo kaimynų keliamas triukšmas?
123. Ar nuomonę apie reiškinius įtakoja Jūsų patirtis, darbas, išsilavinimas?
124. Ar dažnai darote netaktiškas, šiurkščias klaidas?
125. Ar įtarinėjate žmones, kurie prašo Jūsų paskolinti pinigų?
126. Ar turi įtakos Jūsų sprendimams asmeniniai interesai?
127. Ar galite pasidaryti labai entuziastingas tik dėl kažkokio menkniekio?
128. Ar dažnai imatės kokių nors veiksmų, net jeigu Jūsų sveika nuovoka sako ką kita?
129. Ar Jūs esate žmonių skirstymo pagal odos spalvą ir klases šalininkas?
130. Ar turite įprotį glostyti plaukus, trinti kaktą, nosį, tampyti ausis ir pan.?
131. Ar Jūs greitai prisitaikote ir pasinaudojate naujomis sąlygomis, net jeigu jos yra sunkios?
132. Ar kokie nors garsai Jus erzina („eina per dantis”)?
133. Ar Jūs galite suvokti kito asmens nuomonę kai to norite?
134. Ar Jūs einate miegoti kai to norite, o ne „pagal laikrodį”?
135. Ar nedideli kitų žmonių trūkumai daro Jūs nekantrų?
136. Ar Jus erzina vaikai?
137. Ar Jūs mažiau kalbus nei Jūsų kolegos?
138. Ar Jūs vykdote įpareigojimus greitai ir sistemingai?
139. Ar Jūs mieliau padedate bendrakeleiviui pats, o ne paliekate tai padaryti oficialiems tarnautojams?
140. Ar jūs visada balsuojate už partiją neskaitydamas kandidatų rinkiminių programų ir plakatų?
141. Ar Jūs dažnai galvojate apie savo buvusias ligas ir skausmingus išgyvenimus?
142. Ar Jūs jaučiatės labai nejaukiai kai aplinkui betvarkė?
143. Ar Jūs paprastai kritikuojate matytą filmą ar spektaklį, skaitytą knygą?
144. Ar galite, pasakodami kokį nors juokingą įvykį, lengvai pamėgdžioti jame buvusias manieras ir kalbėseną?
145. Ar manote, kad Jūsų nuomonė yra pakankamai svarbi pasakyti kitiems, net jei nesate tos srities specialistas?
146. Ar imatės tvarkytis svetimuose namuose, jei ten betvarkė?
147. Ar galite priimti pralaimėjimą lengvai, be būtinybės „nuryti nusivylimą”?
148. Ar Jūs dažnai jaučiatės prislėgtas?
149. Ar Jums būna nejauku vaikų draugijoje?
150. Ar Jūs nebetikite savo jėgomis kai negalite ko nors padaryti, užuot ieškojęs išeities kitoje veikloje ar sistemoje?
151. Jūs kartais visai nepajėgiate suvokti reiškinių esmės?
152. Ar Jūs retai išsakote savo nusiskundimus?
153. Ar Jūs dirbate protrūkiais – būnate neaktyvus, o paskui „ariate” dieną ar dvi?
154. Ar Jūs nerimaujate dėl neužbaigtų darbų?
155. Ar žmonėms patinka būti Jūsų draugijoje?
156. Ar Jūs nesikišdamas leidžiate kam nors įrašyti tuos „du paskutinius žodžius” kryžiažodyje?
157. Ar Jūs gerbiate kitų žmonių gerąsias puses ir tik retkarčiais šnekate apie juos nepagarbiai?
158. Ar Jūs visuomet pasiruošęs juoktis ir šypsotis?
159. Ar Jūsų balsas ir manieros yra išraiškingos?
160. Jeigu „išsiliejate”, tai tiktai artimiausiems draugams?
161. Ar Jūsų interesai ir studijų sritys yra tokie svarbūs, kad lieka mažai laiko kam nors kitam?
162. Ar Jūs norėtumėte pradėti naują veiklą toje vietoje, kur gyvenate?
163. Ar galėtumėte užmušti kokį nors gyvūną, kad išvaduotumėte jį nuo skausmo?
164. Ar jums lengva atsipalaiduoti?
165. Jūs retai apgailestaujate dėl praeities nesėkmių ir klaidų?
166. Ar mintis apie baimę sukelia Jums fizinę reakciją?
167. Ar galite pasitikėti savo sveika nuovoka, būdamas emocinėje situacijoje?
168. Ar kas nors galėtų pasakyti, kad Jūs esate tikrai veiklus?
169. Ar Jums sunku pradėti dirbti prie užduoties, kuri turi būti atlikta?
170. Ar Jūs prieš „bandomojo laikotarpio sistemą” nusikaltėliams?
171. Ar praleidžiate daug laiko bereikalingai nerimaudamas?
172. Iškilus nesutarimams Jums sunku suvokti, kodėl kiti žmonės nepajėgia suprasti Jūsų požiūrio ir sutikti su Jumis?
173. Ar Jūs gerai susitvarkote su kasdieninėmis problemomis?
174. Ar Jūs paprastai esate teisingas kitiems?
175. Ar Jūs labiau linkęs laukti ir pažiūrėti, kaip įvykiai klostysis toliau, užuot pats pradėjęs veikti?
176. Ar Jūs leidžiate pinigus lengviau ir greičiau negu uždirbate?
177. Ar galėtumėte be nereikalingo jaudinimosi sąmoningai rizikuoti?
178. Ar, pakliuvę į nedidelę mašinos avariją pasirūpintumėte, kad Jūsų padaryta žala būtų atlyginta?
179. Ar kiti Jus slegia (užgožia)?
180. Ar darote savo draugams nuolaidas, kai su kitais tokiu atveju elgtumėtės griežčiau?
181. Ar dažnai galvojate apie savo nepilnavertiškumą?
182. Ar kiti žmonės atsiliepia apie Jus kritiškai?
183. Ar sutrinkate, kai viešumoje kas nors Jus nuoširdžiai sveikina: bučiuoja, apkabina ar ploja per nugarą?
184. Ar dažnai nedarote to, ką norėtumėt, tik dėl kitų žmonių norų?
185. Ar Jūs būnate įsitikinęs savo nuomonės teisingumu, net jeigu nesate tos srities žinovas?
186. Ar dažnai Jums tenka dirbti „keliais frontais vienu metu”?
187. Ar pažįstami galvoja apie Jūsų sugebėjimus geriau nei Jūs pats?
188. Ar mintis apie mirtį, net jos priminimas kelia Jums pasibjaurėjimą?
189. Ar išsprendę ginčą po to dar kurį laiką jaučiate nepasitenkinimą?
190. Ar Jūsų balsas, laikysena ir išraiška yra draugiška?
191. Ar gyvenimas Jums atrodo kiek miglotas ir nerealus?
192. Ar dažnai jaučiatės prislėgtas dėl karo aukų ir politinių pabėgėlių likimo?
193. Ar vos pažįstami žmonės prašo Jūsų pagalbos ir patarimo savo asmeniniais klausimais?
194. Ar pametus kokį nors daiktą neateina mintis, kad kažkas jį pavogė arba ne ten padėjo?
195. Jeigu pamanytumėte, kad kas nors įtarinėja Jus ar Jūsų veiksmus, bandytumėte įtikinti, o ne palikti jiems patiems išsiaiškinti?
196. Ar kartais manote, kad Jūsų amžius yra prieš Jus (esate per jaunas arba per senas)?
197. Ar būna laikotarpių, kai esate liūdnas ir prislėgtas be jokios aiškios priežasties?
198. Ar dažnai niurnate dėl Jūsų gyvenime pasitaikančių aplinkybių?
199. Ar Jūs linkęs slėpti savo jausmus?
200. Ar manote turįs daug nuoširdžių draugų?

Atsakius į testo klausimus, paaiškėja, kad beveik visi testuojamo asmens žmogiškieji faktoriai - žemiau vidutinio lygio. Diagrama rodo, jog testuojamasis gali būti absoliučiai išsiblaškęs, depresyvus ir nervingas, beveik visiškai neatsakingas ir bevalis, ir tik viena ar kelios sferos gali kelti šiokį tokį optimizmą. Asmuo beveik paskelbiamas asocialiu ir degradavusiu žmogumi, nors scientologai tikina tikėjęsi geresnių rezultatų. Taip sakoma kiekvienam atsakiusiam į testo klausimus.

59 testo klausimas „Ar jūs manote, kad šiuolaikinė „kalėjimų be grotų” sistema pasmerkta žlugti?” ir 170 klausimas „Ar jūs prieš „bandomojo laikotarpio sistemą” nusikaltėliams?” glaudžiai siejasi su scientologų įstatais, įregistruotais Klaipėdos apskrities Viršininko administracijoje 1999 m. gegužės 7 d. bei tikslu įgyvendinti „Narconon” (narkomanų gydymo be metadono) ir „Criminon” (nusikaltėliai be kalėjimo) programas, gaunant lėšas iš valstybės valdžios bei valdymo institucijų. „Narconon” programa buvo pateikta Klaipėdos miesto tarybai, tačiau ji šią programą atmetė. Scientologų teigimu, ji padeda per 2-8 mėnesius atsikratyti priklausomybės narkotikams be metadono. Pagal „Narconon“ programą tariamai pagyja apie 80% narkomanų, nors realus pagijimų skaičius, specialistų teigimu, neviršija 8%. „Narconon“ programos koncepcija remiasi specialiu režimu ir pratimais, dideliu vitaminų dozių vartojimu bei ilgalaikiu buvimu saunoje. „Criminon” programa remiasi 1980 metais L.R.Hubbardo išleista knyga „Kelias į laimę”, kurioje jis užsibrėžė tikslą sukurti šiuolaikinį moralinį kodeksą, kuris neva leistų pasipriešinti žemiškosios civilizacijos dehumanizacijai ir susinaikinimui. Knygoje teigiama, kad nusikaltėlis vadovaujasi vadinamuoju reaktyviuoju protu, kuris nusikaltimo metu pasiekia kulminacinį tašką (tiesiog aptemsta protas): tai pasireiškia prievarta ar panašia destruktyvia veikla. Asmuo nusikaltimo metu yra nesąmoningas, todėl negali būti kaltas (yra tiesiog nepakaltinamas). Priešingas reaktyviajam protui yra analitinis protas, kuris veikia logiškai ir produktyviai, priima tik teisingus sprendimus. Jį scientologai siūlo lavinti už didžiulius pinigus.

Atsakius į „Oksfordo asmenybės analizės testo“ klausimus bei žmogui diagnozavus įvairiausius nukrypimus nuo normos, pasiūloma apsilankyti procesingo terapijoje, kad būtų galima užverbuoti į brangiai kainuojančius dianetikos kursus arba pakviesti tapti NRJ nariu. Juo tapus, iš NRJ gretų labai sudėtinga pasitraukti, o pasitraukus būtina psichiatro pagalba.

Procesingas – tai grupinė terapija, kurios metu vadinamasis auditorius užduoda klausimus grupei žmonių. Prieš pradedant procesingą įspėjama, kad atsakant į klausimus reikia suvokti, jog esate šiame laike ir atsakinėjate tik šiuo momentu; jei paeiliui pateikiami tie patys klausimai, reikia pamiršti prieš tai buvusį tą patį klausimą, lyg jo nebūtų buvę ir atsakyti į klausimą lyg girdint jį pirmą kartą, pvz.: „Ar jūs turite dešinę ranką?“; „Ar jūs turite dešinę ranką?“; „Ar turite dešinę ranką?“; „Patikrinkite ar turite dešinę ranką?“; „Ar jūs turite dešinę ranką?“. Procesingas trunka apie dvi valandas.

Auditingas nuo procesingo skiriasi tuo, kad – tai asmeninė terapija. Joje dalyvauja auditorius ir vienas žmogus, kurio klausiama tokių dalykų kaip, pavyzdžiui: „Kokius daiktus, esančius čia, norėtumėte turėti?“; „Iš čia esančių daiktų kokius galėtumėte turėti?“. Panašios formuluotės tęsiasi taip pat porą valandų. Pats auditingas gali tęstis net pusę paros.

Nors Scientologijos bažnyčioje vyksta „pamaldos”, pamokslaujama, atliekamos įvairios apeigos (vardynos, santuokos, laidotuvės ir kt.), tačiau svarbiausia veiklos sfera laikoma ne bažnytinė tarnystė, bet auditingas.

Scientologai yra įvaldę teisės ir žiniasklaidos poveikio metodikas, skelbia, kad kovoja už religijos laisvę, yra tarptautinių organizacijų dalyviai. Jie aktyviai naudojasi internetu, bando paveikti politikus, valstybės institucijas.

Scientologai ne kartą yra sėdę į teisiamųjų suolą. Pateiksime tik keletą iš daugelio pavyzdžių. L.R.Hubbardas ir dar trys NRJ nariai 1978 metais Prancūzijoje buvo nuteisti dėl apgaulės. 1980 metais JAV L.R.Hubbardo žmona Mary Sue Hubbard ir dar vienuolika NRJ vadovų nuteisti dėl įsilaužimo ir valstybių dokumentų grobimo, klastojimo bei trukdymo teisingumui. 1989 metais JAV Scientologijos bažnyčia pripažinta kalta dėl psichologinės prievartos, taikytos prieš buvusį jos narį Larry Wollersheimą ir nubausta 2,5 milijono dolerių bauda. 1992 metais Kanadoje NRJ pripažintas kaltu dėl valstybinių dokumentų vagystės. 1996 metais Prancūzijoje vienas Scientologijos bažnyčios vadovų nuteistas dėl jos nario Patrice‘o Vico nužudymo 1988-aisiais. 1997 metais Italijoje 29 scientologai nuteisti dėl nusikalstamos organizacijos sukūrimo. 1998 metais Atėnuose scientologų organizacija uždrausta dėl teisinių veiklos pažeidimų, po metų Graikijoje 15 scientologų sėdo į kaltinamųjų suolą dėl politikų sekimo. Ypač akylai scientologų veikla stebima Vokietijoje ir Prancūzijoje. Tuo tarpu virš centrinės Europos scientologų būstinės Danijos sostinėje Kopenhagoje kabo Lietuvos trispalvė. Danijoje lietuvių kalba spausdinamos scientologų knygos. 2004 metais teisėsaugininkai iš Šiaurės Osetijos deportavo 22 scientologus, kurie verbavo Beslano tragedijos metu žuvusiųjų artimuosius.

Lietuvoje scientologų veikla pastebima maždaug nuo 1989 metų, nors oficialiai legalizavosi (kaip visuomeninė organizacija Vilniaus dianetikos centras) tik 1995-aisiais. Į scientologų gretas buvo įtraukti kai kurie Lietuvos mokslų akademijos ir „Žinijos“ draugijos nariai, kuriais pasinaudojant buvo spausdinamos nekritiškos publikacijos apie scientologiją moksliniuose leidiniuose. Vilniaus dianetikos centras, kuris, jo paties teigimu, yra pati draugiškiausia vieta mūsų mieste, sako per 10 metų su dianetika supažindinęs 10 000 Lietuvos gyventojų.

Scientologai mūsų šalyje buvo pakliuvę ir į teisėsaugininkų akiratį. 2000-aisiais po pusę metų trukusios Valstybės saugumo departamento ir tuometinio Mokesčių policijos departamento (dabar – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba) operacijos nustatyta, kad NRJ pavaldžiame „Sveikatos gerinimo kabinete“ vesta dviguba apskaita, slėpti mokesčiai, platinti nelegalūs, Lietuvoje neregistruoti vitaminai (skirti scientologinei „detoksikacijai“, kurios kursas kainuoja 4000 litų). Buvo iškelta baudžiamoji byla. Vadinamąją detoksikaciją specialistai įvertino kaip neatitinkančią gydymo saugumo normų. Beje, 1996 metais ji pripažinta žalinga ir uždrausta naudoti Rusijos Federacijos sveikatos apsaugos ir medicinos pramonės ministerijoje. Nustatyta, kad narkomanų „detoksikacijos“ programa iš tikrųjų skirta tik jaunimui privilioti, ji kainuoja 4000-6000 JAV dolerių. Ją pasmerkė ir Lietuvos specialistai[74].

Mūsų šalyje scientologai dažnai prisidengia akcijomis prieš narkotikus, taip pat yra tvarkę Vilniaus parkus ir skverus. Bene ryškiausia scientologų akcija buvo surengta 2000 m. birželio 27 d. pačiame Vilniaus centre, priešais Vyriausybės langus. Scientologai praeiviams, kurių nemažą dalį sudarė paaugliai, išdalijo apie 4000 skrajučių, platino rusų kalba leidžiamą laikraštį „Teisė į laisvę“, kuriame atvirai propaguojamos scientologijos idėjos. Vilniaus miesto savivaldybė tokį renginį tąkart palaimino jau trečią kartą.

2003 metais sostinėje knygų mugėje parodų rūmuose „Litexpo“ scientologams buvo skirtas stendas, kuriame jie platino Kopenhagoje įsikūrusios scientologų leidyklos „New era publications“  (ji veikia nuo 1969 metų) knygas bei pristatė tris lietuviškai išleistus NRJ leidinius. Mugės organizatorių nestebino, kad tie leidiniai gali būti žalingi žmonėms, jie šios publikacijos autoriui sakė, kad dalyvauti mugėje gali bet kas, sumokėjęs kelių šimtų litų mokestį.

2005 metais beveik tris savaites judriame sostinės rajone veikė Europos Scientologijos bažnyčios ir Vilniaus dianetikos centro organizuotas „savanorių geros valios turas“. Palapinėje su šūkiu „Su tuo galima kažką padaryti“ dirbo daugiau kaip 20 scientologų, platinusių scientologų knygas. Beje, keli žmonės, bandę protestuoti prieš sektantų propagandą, net buvo nuvežti į policijos nuovadą. Scientologams, jų pačių teigimu, per „savanorių geros valios turą“ pavyko užverbuoti apie 30 žmonių. Oficialiai renginio metu scientologai „konsultavo sveikatos, asmeninių, šeimos ir verslo santykių sprendimo klausimais“.

Lietuvos scientologų svajonė – artimiausiu metu turėti pirmuosius savo kunigus. Scientologų kunigystės mokslus Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Rusijoje eina keli lietuviai. Daugeliu laisvių pasižyminčioje Skandinavijoje scientologų kunigai oficialiai gali tuokti poras, to siekia ir mūsų šalies scientologai.

SPIRITISTAI

Vienas seniausių pasaulyje reiškinių – spiritizmas (arba mediumizmas) – neaplenkė ir Lietuvos. Manome, kad „bendravimu su dvasiomis” žmonės užsiiminėjo nuo seno, nors žinių apie organizuotas mediumų grupes beveik nėra. Tačiau faktas, kad jau bent septynerius metus Lietuvoje veikia spiritizmo klasiko prancūzo Allano Kardeco (1804-1869) sekėjų būrelis, po truputį bandantis į lietuvių kalbą versti spiritistinę literatūrą.

Ypač didelį postūmį šio būrelio (sunku būtų pilnavertiškai jį pavadinti NRJ, nors kai kuriose šalyse spiritizmas net laikomas pripažinta religija) veiklai davė 2000 metais, prieš pat Vėlines, Lietuvoje apsilankęs spiritistas iš Brazilijos.

Pateiksime šios pulikacijos autoriaus pokalbį su atvykėliu, inžinieriaus specialybę turinčiu Clovisu Alvesu Portesu. Manome, kad šis pokalbis geriausiai atspindės spiritizmo esmę.

- Teigiama, kad Brazilijoje yra 20 milijonų žmonių, priklausančių 9000 skirtingų organizacijų, kurie laiko save spiritistais. Ar į Lietuvą atvykote siųstas vienos jų?

- Vienas mano atvykimo tikslų – surasti Lietuvoje spiritizmu besidominčių žmonių. Sutikau tokių, tačiau šie žmonės spiritizmą supranta šiek tiek klaidingai. Brazilijoje spiritistai gerbiami, turi savo vaikų darželius, mokyklas, universitetus, ligonines. Spiritizmo principų mokome dykai, todėl jis patraukia daug neturtingų žmonių.

- Kas yra spiritizmas?

- Religinė filosofija. Brazilijoje – trečia pagal populiarumą religija po katalikybės ir protestantizmo. Tai nėra vien bendravimas su dvasiomis, spiritizmas turi ir mokslinį pagrindą. Vaikus, prisimenančius savo praėjusius gyvenimus, tyrę mokslininkai net neabejoja dvasių pasaulio realumu. Vakarų Europoje ir JAV spiritizmą studijuoja aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės, mokslininkai. Spiritistai ypač pabrėžia norą, kad žmonija taptų geresnė. Spiritizmo moralinis kodeksas remiasi krikščioniška evangelija.

- Kas sukūrė spiritizmo filosofiją?

- Alano Kardeko slapyvardžiu pasirašinėjęs Hypolite’as Léonas Denizardas Rivailis (1804-1869). Daugelyje šalių spiritizmas suprantamas neteisingai, jį žmonės naudoja klaidindami kitus. A.Kardeko filosofijoje nurodomi penki pagrindiniai principus, kuriais būtinai turi remtis spiritistas. Tai - tikėjimas Dievu, kurį įsivaizduojame kiek kitaip nei katalikai, tikėjimas dvasios nemirtingumu - nes visi žmonės yra dvasios, kurios niekada nemiršta, galimybė bendrauti su dvasių pasauliu, evoliucijos principas, kurio pagrindas - reinkarnacija, ir tikėjimas, jog egzistuoja daugybė gyvenamų planetų, tarp kurių įmanomas bendravimas. Spiritizmo judėjime nėra kunigų.

Iš gerų dvasių spiritistai gauna išmintingus pamokymus, kurie padeda ir mus supančioms „neišsivysčiusioms“ dvasioms. Su mirusių žmonių dvasiomis bendrauju lyg su gyvais žmonėmis. Spiritizmo mokyme teigiama, jog be dvasios ir kūno žmogų sudaro perspiritura - nematomas tarpininkas tarp dvasios ir kūno, kurio dėka apsireiškia dvasios, galinčios sukelti triukšmą, bildėjimą. Savo susirinkimuose iššauktų aukštesniųjų dvasių dėka galime padaryti taip, kad kitos dvasios tobulėtų, gyventų geriau, paliktų savo aukas. Neretai įvyksta stebuklai - pasveiksta įvairiomis ligomis sergantys žmonės.

Daugelis dvasių savo pasaulyje gyvena lygiai taip pat kaip žemiškajame. Sutikau diktatorių dvasių, kurios labai kentėjo, prašė pagalbos, kad naujoje reinkarnacijoje galėtų ištaisyti savo klaidas, nebedarytų blogų darbų. Sutikau ir daug paprastų žmonių dvasių, dažnai tai būdavo užmiršti žmonės, žemiškajame  gyvenime buvę gailestingi, geranoriški. Kiekvienai dvasiai po mirties atlyginama pagal jos darbus.

Spiritizmo doktrina mus moko atsiriboti nuo mistikos ir protingai aiškinti dvasinius dalykus. Spiritistinės apeigos - visiškai nereikalingos, tai - nenuoširdu, be to, pavojinga, nes gali pritraukti „neišsivysčiusias” dvasias, sukeliančias poltergeistą[75]. Dvasias būtina kviesti į teisingą kelią, mokyti jas Evangelijos. Manau, kad velnias ar šėtonas tėra „neišsivysčiusios” sielos, kurioms taip pat reikia meilės ir gailestingumo.

- Kaip atrodo dvasios?

- Dvasios apsireiškia žmogaus, o ne klajojančių ugnelių, kaip rodoma filmuose, pavidalu. „Aukštosios”, „išsivysčiusios” dvasios pasirodo apsuptos šviesos, kuri rodo jų išsivystymo lygį. Vadinamąsias šventųjų dvasias lydi švelni sidabrinė, melsva šviesa, o nusikaltėliai, savižudžiai pasirodo tarsi dūmų uždangoje.

Spiritistai dvasias iškviesti gali bet kur. Prieš iškviesdamas dvasią medituoju ramioje vietoje, kad manęs neaplankytų klaidinančios dvasios, „pašaipūnės”. Jokiu būdu nevartoju alkoholio ar narkotikų.

Beje, 2005 metais atliktos apklausos metu paaiškėjo, kad 32 proc. amerikiečių tiki, jog mirusiųjų dvasios gali grįžti į žemę. 37 proc. pareiškė tikintys, kad dvasios gali lankytis namuose. Dvasių egzistavimu neabejoja net 45 proc. 18-29 metų amerikiečių. Lietuvoje panaši apklausa kol kas neatlikta.

„SUBUD“

„Subud“ arba tiesiog subudas – islamiškos kilmės religinis judėjimas, kurį 1957 metais Anglijoje įkūrė iš Indonezijos Javos salos kilęs vienuolis. Pirmaisiais egzistavimo metais organizacija garsėjo legendomis apie stebuklingus išgydymus ir ypatingus dvasinius potyrius, tačiau apie 1970 metus susidomėjimas ja nuslopo. Maždaug po dešimtmečio pastebimas „Subud“ atgimimas, judėjimas paplito visame pasaulyje.

„Subud“ esmė – latihan praktika, kurios tikslas – pasiduoti Dievo valiai ir taip apsivalyti.

Muhammadas Subuhas Sumohadiwidjojo (1901-1987), sekėjų vadinamas Bapaku („Tėvu“) jaunystėje domėjosi sufizmu (žr. „Sufijai“). 1925 metais Semarango mieste Javoje jis patyrė neįtikėtiną mistinį išgyvenimą ir gavo „didžiąją gyvenimo jėgą“ (tai ir buvo latihan potyris). 1933 metais Bapakas pareiškė, jog jo misija – pasaulyje skleisti subudą. Tiesa, iš pradžių Indonezijoje Bapako idėjos buvo uždraustos.

Šiuo metu maždaug 80 pasaulio šalių yra apie 13 000 aktyvių „Subud“ narių, susibūrusių į maždaug 460 organizacijos filialų. Daugiausiai subudo išpažinėjų – Indonezijoje ir JAV, postkomunistinėse valstybėse „Subudo“ sekėjų tėra apie 1400.

Subudo išpažinėjai tikina, kad jie nėra NRJ, o subudas – ne religija ir net ne religinis mokymas. Jie sako tiesiog kartas nuo karto praktikuojantys latihan, kuris padeda susisiekti su vidiniu „aš“, tada M.Subuho sekėjai tampą „gyvesniais“: „Latihan  - pragmatiškas potyris. Jis gali įrodyti, jog dvasinis gyvenimas egzistuoja. Tai – naujas kelias, tinkamas šiam mokslo ir proto amžiui, kai žmonės tiki tik tuo, ką patys patiria. Latihan atstato ryšį tarp dvasios ir materijos, jis įveda dvasinį gyvenimą į kasdieninį. Tai prieinama visų religijų, rasių ir tautų žmonėms“[76].

Ypatingasis latihan - santrumpa iš indonezietiško termino latihan kejiwaan, reiškiančio dvasinį pratimą. Moterys ir vyrai jį turi atlikti atskirai, kad susisiektų su Dievu. „Subudui“ gali priklausyti žmonės nuo 17 metų. Panorėję įstoti į šią organizaciją, turite palaukti tris mėnesius, kol atsiversite. Taip suteikiama galimybė laisvai apsispręsti, ar tikrai norima praktikuoti latihan.

„Subud“ – trijų sanskrito kalbos žodžių santrumpa: susila, budhi, dharma, kitaip tariant, „galimybė žmonėms eiti teisingu gyvenimo keliu“. Subudo simbolis – septyni ratai, kuriuos kerta septyni stipinai. Tai simbolizuoja įvairius gyvenimiškosios energijos lygius ir egzistencijos planus visatoje.

„Subud“ struktūra sudaryta iš vietinių, regioninių, nacionalinių ir tarptautinių atstovybių. Pagrindinis valdymo organas – Pasaulio subudo asociacija (The World Subud Association), įkurta JAV 1989 metais. Lietuvos „Subud“ filialas priklauso vadinamajai ketvirtajai zonai. Kas mėnesį „Subud“ anglų, prancūzų, ispanų ir indoneziečių kalbomis leidžia periodinį leidinį Subud World News.

1960 metais Singapūre Bapakas pabrėžė: „Kiekvienas žmogus gali atrasti savo kelią į Dievą, ir tai, kas yra teisinga ir tinka vienam, gali visiškai netikti kitam. Jei norite atrasti Dievą, turite tapti pačiais savimi ir išvystyti savo vidinę esmę. Nekartokite to, ką daro kiti, nemėgdžiokite, nes atrasti savąjį kelią turite patys“[77].

Lietuviai į „Subudą“ įstojo 2001 metais. Šiam judėjimui priklauso nedidelė grupė žmonių iš Vilniaus ir Kauno. Jie reguliariai daro latihan pratimą, tačiau visuomenėje nesiafišuoja ir valstybės pripažinimo nesiekia. Subudiečių tikslas – kad bet kokio tikėjimo žmonės atrastų save.

2005 metais Lietuvos subudiečiai išleido pirmąją knygą apie subudą lietuvių kalba – Varinda’os Tarzie Vittachi’o „Subudo reporterį“.

„ŠAMBALOS AŠRAMAS”

Šis itin pavojinga sekta vadinamas NRJ plačiajai Lietuvos visuomenei žinomas dar mažai, nes veikia gana atsargiai.

Su Šambala – mitine Himalajuose esančia dvasiškai tobulų žmonių karalyste – šis „ašramas“ (sanskr. „šventykla”) neturi nieko bendra. NRJ, dažnai mainantis savo veidus ir vardus, įkurtas 1992 metais Rusijoje.

Lietuvoje šis NRJ veiklą pradėjo 2001 metų gruodžio pabaigoje. Jo doktriną populiarina Šri Ganešos arba Mamuto Ilties pravardėmis pasivadinęs Pavelas Handožko, religinėje grupėje laikomas trečiuoju pagal rangą žmogumi. 1998 metais Rusijos teisėsauga jo ieškojo dėl ŽIV platinimo ir alimentų nemokėjimo. Šri Ganeša – vieninelis NRJ „dvasinis vadovas”, rengiantis jo seminarus užsienyje.

Kiti “Šambalos ašramo” pavadinimai: „Sotidanandano jogos centras”, ”Radžniš centras”, „Sibiro jogų asociacija“, „Avicena”, „, „Belovodije”, „Olirna“, „Okultinių mokslų akademija“, „Everestas“, „Jogos mokykla“, „Ezoterinė Agartos mokykla“, „Rusijos tantros mokykla“, „Tarptautinė laimės akademija“, „Ezoteriniai verslo pagrindai“ ir kt. NRJ ideologijos pagrindas – induistinės maldos.

NRJ leidžia laikraščius „Žiniuonis“, „Vaivorykštinis lotosas“ ir „Laikraštį kvailiams“. Visi leidiniai sadhakams (NRJ nariams) atsiunčiami paštu. Ant jų nėra oficialių duomenų, t.y. tiražo, spaustuvės pavadinimo, adreso ir pan.

NRJ įkūrėjas ir vadovas – iš Novosibirsko miesto Rusijoje kilęs Konstantinas Rudniovas, pravarde Šri Džnan Avatar Muni, pareiškęs, jog turi pastovų dvasinio ryšio kanalą su Tibeto dievais. Su bendrais į „Šambalos ašramą“ K.Rudniovas įtraukė šimtus žmonių. Kultūros namuose, kinoteatruose bei koncertų salėse už pinigus buvo rengiami seminarai, kuriuose mokyta jogos bei „kerų nuėmimo“. Žmonėms taikyta hipnozė bei neurolingvistinis programavimas[83]. Kai žmonės tapdavo psichologiškai priklausomi nuo NRJ, jie paaukodavo savo „dvasiniam mokytojui“ butus, automobilius, kitą turtą. Sekėjai gyvendavo komunose siaubingomis sąlygomis – miegodavo po 3-4 valandas, mažai valgydavo (tai labai primena munistų ir kitų NRJ taikomą žmonių išnaudojimo metodiką). Daug kas ėmė sirgti. NRJ nariams liepdavo užmiršti praeitį, atsisakyti šeimų, vaikų ir dirbti – klijuoti vokus, siūti drabužius, gaminti amuletus. Visa tai (taip pat ir sekėjų butus) K.Rudniovas kartu su savo knygomis bei dainų įrašais pardavinėdavo įvairiuose Rusijos miestuose. Per 10 metų NRJ lyderis tokiu būdu tapo milijonieriumi.

Liudininkų teigimu, K.Rudniovas ir jo bendrai reguliariai rengavo masines orgijas su jaunomis sektos narėmis. Jei po tokių orgijų gimdavo vaikai, juos atiduodavo į našlaičių prieglaudas. Orgijos būdavo filmuojamos.

1998-1999 metais „Šambalos ašrame“ buvo jau apie 20 000 narių. Tuo metu Novosibirsko milicija gaudavo vis daugiau NRJ narių artimųjų pareiškimų – žmonės ieškojo dingusių vaikų, reikalavo grąžinti paaukotą turtą. 1999 metais K.Rudniovui iškelta baudžiamoji byla dėl susivienijimo, pažeidžiančio piliečių teises, įkūrimo. Religijotyrininkų komisija jo įkurtą NRJ pripažino asocialiu. „Šambalos ašramas“ buvo paskelbtas nelegalia organizacija, o K.Rudniovas pripažintas nepakaltinamu. Tačiau iš psichiatrijos ligoninės „guru“ netrukus pabėgo ir penkerius metus slapstėsi viename Novosibirsko srities kaime. Kaip paaiškėjo, jis gyveno su devyniomis jaunomis savo sekėjomis. 2004-aisiais 37 metų K.Rudniovas buvo areštuotas, tačiau vėliau paleistas už rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Tuo tarpu Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje vyksta seminarai, propaguojantys „Šambalos ašramo” mokymą, kuriuo lietuviai buvo sudominti 2002-ųjų birželį prie Kernavės vykusiame šamanistinės pakraipos tarptautiniame festivalyje „Ragana“. Tiesa, tuo metu K.Rudniovo įkurtas NRJ vėl buvo pakeitęs pavadinimą – šįkart į „Rusijos ezoterinį centrą „Kelias į Belovodije“. K.Rudniovo naujas slapyvardis – „Bogomudr Altai Kagan“, kuris esąs „didysis mokytojas, viso pasaulio didysis šamanas“. Šiuo metu NRJ užsiima ir „ezoterinėmis kelionėmis“, t.y. už nemažą sumą jums neva siūlo nukeliauti į Sibirą, Egiptą, Kiprą ar net Tibetą, kur neva būsite apmokyti šamano meno.

Beje, šis NRJ užsiima ir kita komercine veikla – pavyzdžiui, Ust Ilimo gamykloje gamina alų „Sibiro šamanas“.

ŠRI ČINMOJAUS SEKĖJAI

Bangladeše gimęs Činmojus Kumaras Ghose (1931-2007), labiau žinomas Šri Činmojaus (Sri Chinmoy) vardu, teigė dar vaikystėje patirdavęs mistinių regėjimų. 12 metų jis tapo našlaičiu. Praleidęs 20 metų Šri Aurobindo ašrame Pietų Indijoje, Šri Činmojus pareiškė pasiekęs nirvikalpa samadhi lygį, kuris esąs aukščiausias mistinis būvis fiziniame pasaulyje. 1964 metais, gavęs Dievo paliepimą, Šri Činmojus nuvyko į Niujorką, kur po trejų metų įkūrė pirmąjį Šri Činmojaus centrą. Šiuo metu jo vardo centrai įkurti daugiau kaip 60 šalių. Jų tikslas, kaip skelbiama, yra suteikti vietą medituoti ir užsiiminėti atletika. Pastaruosius keturis dešimtmečius Šri Činmojus gyvena JAV.

Šri Činmojaus sekėjams švenčiausi ir įtakingiausi tekstai – induistiniai: „Vedos“, „Upanišados“ ir „Bhagavadgyta“. Taip pat šventomis laikomos ir kai kurios Šri Činmojaus knygos, kurių, kaip teigiama, jis parašė daugiau kaip 1300 (tarp jų yra ir poezijos, dainų bei aforizmų rinktinių). Beje, Šri Činmojus yra ne tik rašytojas, bet ir muzikantas, aktorius, poetas bei atletas. Beje, teigiama, kad 2004 metais Šri Činmojus pakėlė 23 metalinius diskus, svėrusius net 1044,2 kg (jo paties – svoris tuo metu buvo 80,5 kg). Kaip vėliau paaiškėjo, nuotrauka, kurioje tai neva buvo užfiksuota, buvo suklastota[84].

Religinis veikėjas sukūrė apie 13 tūkstančių dainų, kurias pats atlieka 70 skirtingų instrumentų. Jis nupiešė daugiau kaip 5,5 milijono vadinamųjų svajonių, laisvės ir taikos paukščių. Nuo 1984 metų Šri Činmojus surengė maždaug 500 vadinamųjų „taikos koncertų“, kuriuose grojo savo sukurtą muziką. Taip pat Šri Činmojus kasmet rengia įvairius bėgimo maratonus, kurių tikslas – skatinti taiką pasaulyje. Be to, religinio judėjimo įkūrėjas yra ir Jungtinių Tautų dvasinis patarėjas. Savo idėjas Šri Činmojus platina ir susitikinėdamas su įvairiais aukštais pareigūnais. Jis buvo susitikęs su popiežiumi Jonu Pauliumi II, Nepalo karaliumi Birendra, buvusiu Sovietų sąjungos vadovu Michailu Gorbačiovu.

Pasaulyje yra apie 5000 Šri Činmojaus sekėjų, iš jų pusė gyvena JAV ir Kanadoje. Lietuvoje – keliasdešimt Šri Činmojaus sekėjų, jų organizacija nėra registruota. Kai kurie buvę šios organizacijos nariai pasakoja, kad ji primena sektą – egzistuoja daugybė draudimų (leidžiama valgyti tik vegetarišką maistą, būtinas celibatas), tik Šri Činmojaus sekėjai laikomi „teisingais“ žmonėmis.

Šri Činmojus save vadina dvasiniu mokytoju, kurio tikslas – padėti ieškantiems gyventi taip, kad vidiniai turtai (taikingumas, džiaugsmas, šviesa ir meilė) apšviestų jų gyvenimus. Ištikimus sekėjus Šri Činmojus vadina savo vaikais.

Prieš Šri Činmojui atvykstant į Rusiją 2004 metais jo sekėjams buvo išdalintos instrukcijos su 21 punktu. Kai kurie jų – itin įdomūs ir leidžia daryti prielaidą, kad dvasinio mokytojo „vaikai“ privalo jam besąlygiškai paklusti: „Labai SVARBU: negalima prieiti prie GURU, jei Jis asmeniškai jūsų nepakviečia“, „Paruoškite dovanas GURU“, „Jei į mus kreipsis žurnalistai, supažindinkite juos su mūsų mokiniais, kurie žino, kaip teisingai papasakoti apie tai, kas vyksta“, „Palįskite po dušu prieš kiekvieną susitikimą su GURU“, „Išsiplovę galvą, kiekvieną kartą susitepkite plaukus želė, neužmirškite susišukuoti“, „Nesistokite ant unitazų“, „Neužmirškite medituoti bent minutę prieš išeidami į gatvę, grįžę iš gatvės, važiuodami autobusu“, „Nepamirškite viešajame transporte susimokėti už bilietėlį“.

TRANSCENDENTINĖ MEDITACIJA

Taip pavadintos meditacijos rūšies ir tokiu pat pavadinimu įkurtos organizacijos (Transcendental meditation, TM) įkūrėjas – Maheshas Prasadas Varna (1917-2008), vėliau pasivadinęs Maharishiu Maheshu Yogiu arba tiesiog Maharishiu. Allahabado universitete baigęs fiziką, jis studijavo „Vedas“ pas jų žinovą, pasivadinusį Guru Devu. Šiam 1953 metais mirus, Maharishis dvejus metus meditavo Himalajuose, tada nukeliavo į Pietų Indiją ir paskelbė sukursiantis pasaulinę misiją. 1958 m. sausio 1 d. jis įkūrė Dvasinio atgimimo judėjimą (Spiritual regeneration movement), kuris 1961 metais buvo pervadintas į Tarptautinę kūrybingojo intelekto meditacijos draugiją (International Meditation Society for the Science of Creative Intelligence), tapusią TM pradžia.

Iš pradžių TM vakariečius domino menkai (nuo 1959 metų Maharishis gyveno JAV). Tačiau netrukus, stiprėjant kontrkultūriniam jaunimo judėjimui, iki tol niekam nežinomas guru iš Indijos tapo itin populiarus. Ypač daug žmonių pritraukė faktas, kad Maharishio idėjomis susižavėjo grupė „The Beatles“, aktorės Mia Farrow ir Jane Fonda, vėliau į judėjimą įsitraukė ir režisierius Davidas Lynchas.

1972 metais pastebima Maharishio gigantomanijos pradžia. Matyt, padrasintas žymių jo sekėjų, guru pareiškė, jog turi pasauliui planą, kurio tikslas – įkurti 3600 TM centrų. Kiekviename jų turėtų dirbti po tūkstantį instruktorių, t.y. vienas instruktorius „aptarnautų“ tūkstantį planetos gyventojų, palaipsniui visus įtraukiant į TM. Tais pačiais metais Santa Barbaroje įkurtas Tarptautinis Maharishio universitetas, vėliau persikėlęs į Fairfieldą Iowa‘os valstijoje, kur iki šiol veikia Maharishio vadybos universiteto pavadinimu (būtent taip Lietuvoje ir prisistato TM instruktoriai). Iki 1977 metų šiame „universitete“ buvo apmokyta 10 tūkstančių TM instruktorių. Tačiau 1977-aisiais Maharishio planus sujaukė teismų maratonas, kuriame buvo įrodyta, kad jis užsiima toli gražu ne moksline, o religine veikla. TM Amerikos teismuose kovojo norėdama išvengti būti pripažinta religija, nes norėta mokyti meditacijos valstybinėse mokyklose ir kalėjimuose, nepažeidžiant JAV Konstitucijos Pirmosios pataisos, kuri įtvirtina valstybės ir bažnyčios atskyrimą.

Kad pakeltų savo smukusią reputaciją, Maharishis savo mokiniams pristatė naują „produktą“ – levitavimo (skraidymo) metodiką sidhi. Taip pat jis teigė sukūręs būdą, kaip tapti nematomam. Maharishis aiškino, kad jo propaguojama meditacija padės sumažinti nusikalstamumą, išnyks karai ir ligos. Vėliau Maharishis pristatė „Vedų“ astrologijos programą“, kurią apibūdino kaip „transformacijos mokslą ir ateities spėjimo technologiją“. Beje, Maharishis ir jo sekėjai tiesiog iš kailio neriasi, bandydami įrodyti, kad TM metodikos – mokslinės ir publikuoja šimtus „mokslinių“ straipsnių, kuriuose pateikiami neva tai įrodantys svarūs argumentai.

TM skverbiasi ne tik į mokslą, bet ir į politiką. Maharishio statytinis, taip pat fizikas Johnas Hagelinas įkūrė populistinę Gamtos įstatymo partiją (Natural law party), kuri, kaip teigiama, veikia daugiau kaip 80 šalių. Šios partijos kandidatas Ohajo valstijoje rinkimuose į JAV senatą laimėjo beveik 70 000 balsų. Partija žmonėms žadėjo harmoningą, pozityvią visuomenę, geresnę ekonominę, sveikatos sistemos būklę, šeimų stabilumą ir kt.

Tiesa, nors TM oficialiai iki šiol savęs nepripažįsta religija, jos sekėjai pasakoja, kad meditacijos kursuose remiamasi „Bhagavadgyta“, „Rig Veda“, kitais induizmo šventraščiais.

Manoma, kad šiuo metu pasaulyje TM priklauso apie 6 milijonus žmonių (iš jų daugiau kaip milijonas – JAV), veikia apie 1200 centrų (taigi Maharishio planas dar neįgyvendintas). Lietuvoje TM sekėjų nėra daug, deja, tikslesnio skaičiaus pasakyti neįmanoma, nes TM nebando legalizuotis, šis NRJ veikia slaptai, prisidengdamas įvairiais pavadinimais. Didžiausios grupelės – Vilniuje ir Šiauliuose. Į Lietuvą TM pateko 1992 metais pateko iš Estijos. Šioje šalyje, kaip ir daugelyje postsovietinių respublikų, TM kursus yra lankę tūkstančiai žmonių.

Atėjus pas TM instruktorių, visų pirma parodomas 1968 metų (tada TM buvo populiariausia) vaizdo filmas apie Maharishį, kuriame įrodinėjama, kad Jėzus Kristus, Buda ir Krišna mokė ne ko kito, o būtent TM. Tada paaiškinama, jog už 140 litų (vaikams ir studentams – 40 bei 80 litų) galima nusipirkti mantrą. TM instruktorius pareikalauja užpildyti anketą, kurioje būtina nurodyti ne tik savo adresą, telefoną, amžių, išsilavinimą, bet ir tai, kokiomis ligomis sirgote, ar gerai miegate, ar esate buvęs pas psichologą, vartojęs narkotikus bei kaip šiuo metu jaučiatės (ramus ar susijaudinęs). Kaip rašėme, panašūs klausimai pateikiami ir scientologų (žr. „Scientologai”) anketoje. Instruktorius teigia, kad ši anketa padeda žmogui parinkti individualią mantrą. Jei anketą užpildote, jums belieka sumokėti nurodytą sumą ir tris dienas iš eilės po maždaug pusantros valandos praleisti su būsimu jūsų dvasiniu mokytoju – guru, kuris suteiks jums būtiną instruktažą. Į pirmąją dieną atliekamą įšventinimo ceremoniją – pudžą – turėsite atsinešti penkias šviežias gėles, du saldžius vaisius ir baltą skepetaitę. Visa tai bus palydėta sanskrito kalba atliekama religine giesme ir paaukota dvidešimt keturiems induizmo dievams bei religiniams veikėjams.

2005 metais Maharishis pareiškė, kad Katangio mieste Indijoje (Madhya Pradesho valstija) statys aukščiausią pasaulyje pastatą – 224 aukštų piramidę, kurios aukštis – 677 m. Pastatas vadinsis Indijos centro bokštu. Jį kurianti kompanija buvo suprojektavusi liūdnai pagarsėjusius New Yorko bokštus dvynius, teroristų sugriautus 2001 m. rugsėjo 11 d. Rekordinio aukščio name bus gyvenamieji butai ir viešbutis.

Kiek anksčiau, 2002 metais, Maharishis buvo pareiškęs padėti siekti pasaulinės taikos, jeigu surinks milijardą JAV dolerių. Tokį pareiškimą jis padarė per JAV Nepriklausomybės dieną, sakydamas, kad terorizmą galįs įveikti meilės jėga, tačiau pinigai nepakenksią. Turėdamas milijardą dolerių, Maharishis teigė galėsiąs apmokyti 40 000 meditacijos specialistų, kurių sužadinamos teigiamos vibracijos panaikintų kolektyvinėje žmonijos sąmonėje susikaupusį stresą. Populiariausia iki šiol lieka pirmoji, 1964 metais išleista, Maharishio knyga „Buvimo mokslas ir gyvenimo menas“ (Science of Being and Art of Living), išversta į keliolika kalbų, parduota milijoniniais tiražais.

TM mokymas - suprimityvintas, vakariečiams specialiai „sugromuliuotas“ induizmas, nes Maharishio „sukurtos“ metodikos esmė – kartoti vieną mantrą, „šventą“ žodį. TM instruktoriai teigia, jog kartoti galima tik vieną vienintelę mantrą, kuri yra slapta, ją mokiniui duoda instruktorius ir neva niekam negalima šio žodžio pasakyti. Tiesa, laikui bėgant paaiškėjo, kad mantrų kiekis - ribotas, ir daugelis mokinių gauna tuos pačius „šventus“ žodžius, pvz.: ram, shiriram, ing, aing, shring, shiam, im, aying, shiring,eng, ema,kirim, shama ir kt. Mokiniai į TM sistemą įtraukiami septynių pakopų įšventinimo keliu.

Nors 1957 metais Maharishis pareiškė, kad per 10 metų visas pasaulis jo dėka patirs „nušvitimą“, o jis tada pasitrauks medituoti į Himalajus, panašu, kad situacija gerokai pasikeitė – guru tapo verslininku, valdančiu, kaip teigiama, bent 3,5 milijardo dolerių vertės religinio verslo imperiją.

„URANTIJOS KNYGOS” SEKĖJAI

Šis NRJ, tiksliau, įvairios pasaulyje egzistuojančios grupės, - ypatingas. Jų nariai turi bendrą bruožą – seka viena fantastine knyga (beje, joje yra nemažai teiginių, paimtų iš septintosios dienos adventistų doktrinos), kurią laiko pačia svarbiausia pasaulyje. Vadinamoji „Urantijos knyga” jau išleista ir lietuviškai, ją galima rasti ir internete[85]. Knygą iš anglų kalbos per kelerius metus išvertė praeityje žymus TV tarptautinių įvykių komentatorius Algimantas Jakubėnas.

„Urantijos knyga” – milžiniškas, 2097 puslapių smulkiu šriftu tomas, kuris būtinai turi būti atspausdintas ant itin plono popieriaus. Pasak legendos, ją 1934-1935 metais miego būsenoje JAV Čikagos miesto psichiatrui Williamui S. Sadleriui (1875-1969) padiktavo vienas jo pacientas. Užrašęs knygą, gydytojas subūrė grupę „Forum”, vėliau pasivadinusią „Urantijos brolija”, kurios pagrindiniu tikslu tapo knygos skaitymas ir gyvenimas pagal joje nustatytus principus. Angliškai ši knyga pasirodė 1955 metais, vėliau ji išversta į įvairias pasaulio kalbas, 2005 metais ji išleista ir lietuviškai.

Apie tai, kas yra paslaptingoji „Urantijos knyga“, šios publikacijos autorius paprašė papasakoti jos vertėjo, oficialaus „Urantijos brolijos” atstovo Lietuvoje A.Jakubėno. „Ši knyga – vienintelis aukštesnių dangiškų jėgų apreiškimas, kuris žmoniją supažindina su dievybių hierarchija – Dievu Tėvu, Dievu Sūnumi ir Dievu Dvasia – ir nurodo, kuo jie vienas nuo kito skiriasi. Be pagalbos iš aukščiau žmogus šito negalėtų suprasti. Knygos autoriai – dvasių kolektyvas, kuriam, pavyzdžiui, priklauso Dangiškasis Cenzorius, Išminties Tobulintojas, Melchizedekas. Tiesa, tyrinėtojai apie knygos autorius mano skeptiškiau – įtariama, kad nemaža „Urantijos knygos“ dalis nurašyta nuo ankstyvųjų septintosios dienos adventistų kūrinių.

„Urantijos knyga” sudaryta iš keturių dalių, kuriose kalbama apie centrinę visatą, 7 supervisatas, 700 000 vietinių visatų, mūsų planetą, vadinamą Urantija bei mūsų visatos kūrėją Jėzų. Jo gyvenimas išsamiai aprašytas 700 puslapių. Knygoje pasakojama, kaip Jėzus keliavo po pasaulį, kad susipažintų su įvairių kultūrų gyvenimu, pamatytų, kaip žmonės užsidirba pragyvenimui. Juk Jėzaus atėjimo į žemę pagrindinė misija – patirti žmogiškąjį gyvenimą savo kūnu. „Urantijos knygoje” aprašomas Jėzus yra tobulas sūnus kūrėjas, sukūręs vietinę visatą. Tokių sūnų kūrėjų, kaip Jėzus, yra 700 000, paties Jėzaus numeris – 611 121-as”, - pasakojo „Urantijos brolijos” atstovas.

Toliau A.Jakubėnas pasakojo apie tai, kad mūsų planeta įrašyta į dieviškuosius archyvus: „Urantijos knygoje” taip pat pasakojama, kas yra rojus, kur jis yra ir kaip atrodo, kas yra supervisatos, iš kur asirado planetos ir gyvybė, kas laukia žmogaus po mirties. Pasak „Urantijos knygos”, žmogaus tikslas – evoliucionuoti į dvasinę būtybę – finaliterį. Mūsų planeta, vadinama Urantija, 606-uoju numeriu registruota Satanijos sistemoje. Nuo šios sistemos pavadinimo kilo žodis šėtonas. Urantijos pavadinimas naudojamas dieviškuosiuose archyvuose. Kiekvienas žmogus registruotas rojuje, turi savo numerį. Manau, kad tai nuostabu. Dangiškoji karalystė, apie kurią prieš 2000 metų kalbėjo Jėzus – ne utopija, o realybė. Deja, žmogus nusigręžė nuo Dievo ir išpažįsta tik dogmą, o ne patį Dievą. Vienintelis mokytas apaštalas buvo Judas, kiti Jėzaus mokiniai jo mokymą iškreipė”.

„Urantijos knyga” pranašauja pasaulio pabaigą, ją aprašydama itin egzotiškais terminais: jeigu planetoje kritinė blogio masė viršija kritinę gėrio masę, tikintieji dematerializuojami, juos tada angelai transportuotojai, energijos kontroliuotojai ir fiziniai kontrolieriai perkelia į kitą planetą. Žmonės, „atstūmę dieviškąją šviesą” (t.y. nesivadovaujantys „Urantijos knyga”), paliekami šioje planetoje[86].

A.Jakubėno teigimu, Lietuvoje jau yra nemažai žmonių, kurie domisi „Urantijos knyga”, tačiau daugelis jų negali skirti jai viso savo laiko, nors tai esą „būtina”.

A.Jakubėnas sukūrė ir savo NRJ, grįstą jo parašyta knyga „Jėzus Kristus. Kalbu jums vėl“ (http://www.urantija.lt/files/Kalbu_jums_vel.pdf). „Algimanto mokymai“ prieinami internete (http://www.urantija.lt/lt/books/category/18).

VISARIONO SEKĖJAI

Vienas kontroversiškiausių Lietuvoje veikiančių NRJ – vadinamoji Paskutiniojo testamento bažnyčia, kurios nariai populiariai vadinami Visariono sekėjais. Šį NRJ religijotyrininkai sutartinai vadina apokaliptine (pasaulio pabaigos laukiančia ir jai besiruošiančia) sekta ir lygina su tokiomis pavojingomis organizacijomis kaip masinėmis savižudybėmis pagarsėjusiomis „Žmonių šventykla” (People’s temple) bei „Dangaus vartais” (Heaven’s gate) ir žmogžudiškąja „Aum Shinri Kyo”.

Paskutiniojo testamento bažnyčios pradžia – 1991 metais Rusijos mieste Minusinske (Krasnojarsko kraštas). Jos įkūrėjas – Sergejus Toropas (gim. 1961 metais), 1990-ųjų gegužę netikėtai nusprendęs esąs Jėzus Kristus, pasivadinęs Visarionu, užsiauginęs ilgus plaukus (panašiai kaip pagrindinis herojus iš Andrew Lloydo Webberio roko operos „Jesus Christ Superstar“) ir ėmęs burti aplink save sekėjus, kurių šiuo metu yra apie 4000, tarp jų – apie 100 lietuvių, daugiausia kauniečių.

Tikslia judėjimo pradžia laikoma 1991 m. rugpjūčio 8 d. paskelbta Visariono pranašystė. Ši pranašystė arba „Šviesos mokymas“ skirta visiems žmonėms, kurie siekia meilės, tiesos ir gėrio, nepriklausomai nuo jų tikėjimo, tautybės ar kalbos. Tačiau paskaičius jo raštus, matome, kad Visarionas aiškiai nusiteikęs prieš visas religijas ir dvasinius mokymus: „Visi mokymai Žemėje geriausiu atveju gali tik pristabdyti jūsų žūtį. [...]. Aš esu Gyvenimo Mokytojas...“[87].

Nuo 1992 metų Visariono sekėjai ėmė rinktis netoli Minusinsko esančio Tiberkulio ežero. Čia buvo įkurta ekologinė gyvenvietė. 1994 m. birželio 24 d. ši bendruomenė buvo įregistruota kaip Vienijančio tikėjimo bendruomenė. 1995 m. rugsėjo 9 d. ji pervadinta į Naujojo testamento bažnyčią, kuri įregistruota tų pačių metų spalio 5 d. Krasnojarsko krašto savivaldos institucijoje. S.Toropas gimė Krasnodaro krašte, statybininkų šeimoje. Vėliau šeima apsistojo Minusinske, kur būsimasis Visarionas baigė mokyklą, tarnavo armijoje, po to dirbo milicininku.

S.Toropas save laiko įsikūnijusi Kristumi ir savo pamoksluose dažnai cituoja 2000 metų senumo įvykius, kuriuose teigia ir pats dalyvavęs. Jis sako nusileidęs į žemę tam, kad perduotų žmonijai naują 32 punktų elgesio kodeksą. Pagal šį kodeksą ir stengiasi gyventi prie Tiberkulio ežero įsikūręs ekologinis kaimas. Jame gyvena tik bendruomenės nariai, jie vilki tautinius rusų drabužius. Kiekviena naujai apsigyvenusi šeima turi pasistatyti namą savo įrankiais. Visi Visariono sekėjai – vegetarai, basi vaikšto po sniegą ir prausiasi šaltu vandeniu. Daugelis jų įsitikinę, kad Visariono misija – suvienyti visas religijas.

Bažnyčioje – du dvasininkai. Vienas jų – Sergejus Čevalkovas, buvęs Rusijos armijos karininkas, Maskvos karo akademijos dėstytojas. 1993 metais jis susitiko su Visarionu ir iš karto subūrė jo sekėjų grupę Maskvoje. Po poros metų S.Čevalkovas su žmona ir sūnumi persikėlė į bendruomenės kaimą prie Tiberkulio ežero, o 1998 metais buvo įšventintas į dvasininkus. Antrasis dvasininkas Vladimiras Kapunkinas gimė Kamčiatkoje, vėliau tuometiniame Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas) baigė Pramonės institutą ir išvyko į Jakutiją. 1992 metais jis tapo Visariono sekėju, 1995-aisiais buvo įšventintas į dvasininkus. Su žmona ir dviem sūnumis V.Kapunkinas gyvena bendruomenės kaime, yra sukūręs daugybę psalmių, kurias dainuoja pritardamas sau gitara.

Lietuvoje pirmieji Visariono sekėjai atsirado 2000-ųjų balandį. Keliolika lietuvių šeimų iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos, susižavėjusios Visariono mokymu, išvažiavo gyventi į Sibirą, kur Petropavlovkos kaime iš rąstų pasistatė namus ir prisijungė prie kitų „naujojo Jėzaus Kristaus“ sekėjų.

Kaip mūsų šalyje atsirado Visariono sekėjai? Jų pačių teigimu, jie susibūrė sužinoję vienas apie kitą. Prie Širvintų šie žmonės Visariono garbei pastatė kryžių ir nusprendė ten statyti šventyklą.

Beje, S.Toropas praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje yra lankęsis Vilniuje, tačiau tada lietuvių jo pamokslai nesudomino.

Vieta Sibire, kurioje gyvena Visariono sekėjai, vadinama Saulės arba Saulėtekio miestu. Jį sudaro apie 50 kaimų, kelių šimtų kilometrų spinduliu išsidėsčiusių taigoje, Sajanų kalnuose. Saulės miestas pradėtas statyti 1995-aisiais.

Visariono sekėjų bendruomenėje ypač svarbus dalykas – amatai. Juos mokėti ypač svarbu, nes Saulės mieste nėra bendrų pastatų, pavyzdžiui, valgyklų, taip pat individualūs ir darbo instrumentai, drabužiai. Atvykėliai patys statosi namus už savo lėšas, o jei jų neturi - tai daroma už bendras lėšas. Atvykusieji stoja į vadinamąją „šeimą”, t.y. bendruomenę, tvarko bendrą ūkį, rūpinasi vieni kitu, kartu dvasiškai tobulėja.

Visariono sekėjams draudžiama valgyti mėsą, žuvį, kiaušinius, patartina - ankštinius augalus, produktus iš javų, riešutus, įvairias žoles, daržoves. Jie patys kepa duoną. Alkoholį leidžiama vartoti kartais, kaip vaistus. NRJ nariai leidžia kelis laikraščius. Pagrindinis jų – „Pažadėtoji žemė” (Zemlia obetovannaja) – nuo 1994 metų jis išeina kas dešimt dienų, kur kas rečiau pasirodo laikraštis „Saulės šalies ritmai” (Ritmy solnečnoj strany), skirtas dainoms ir poezijai (sukurtai pačių Visariono sekėjų), taip pat spausdinami leidiniai vaikams, kuriuose nėra propaguojamas smurtas ir agresija.

NRJ turi savo metraštininką Vadimą. Bendruomenėje yra savas kalendorius – nuo 1961 m. sausio 14 d. (Visariono gimimo datos) skaičiuojama nauja Aušros era (Era Rassveta).

Visariono sekėjų bendruomenėje esama atvykėlių iš įvairių šalių – net iš JAV, Kubos, Vokietijos, Belgijos, Švedijos, Izraelio. Visarionas teigia, jog įkūręs Saulės miestą jis kuria naują visuomenę, kuri turėtų išmokti harmoningai gyventi gamtoje, neskaudinti žemės, palaikyti gerus santykius tarp žmonių. Tiesa, realybėje lygybės tarp NRJ narių nėra – pačioje Sajanų kalnų apačioje gyvena paprasti bendruomenės nariai, o jų „Jėzus Kristus” (S.Toropas) su keliais artimiausiais mokiniais įsikūręs kur kas aukščiau („Dangaus buveinėje”). Dar aukščiau – vadinamasis Žemės altorius, šventykla. Beje, intriguojantys Saulės miesto gatvių pavadinimai – Paukščių tako, Vaikų svajonių, Mėnulio gėlių, Švelnių sapnų, Amžinų ieškojimų, Dainuojančių kalnų, Miško dvasių ir kt.

Tarp Visariono sekėjų esama daug turtingų žmonių, pardavusių savo butus ir palikusių ankstesnįjį gyvenimą, nemažai dailininkų, baleto šokėjų, aktorių, kariškių. Tiesa, ne visi atvykusieji į Saulės miestą jame pasilieka. Pavyzdžiui, 2000-aisiais į jį atvyko apie 900 žmonių, iš jų maždaug 60 neišlaikė naujo gyvenimo būdo egzamino ir NRJ paliko. Išvykėliams buvę bendraminčiai surinko pinigų kelionei.

Lietuvių kalba pagrindinis Visariono veikalas „Paskutinysis testamentas“ kol kas išleistas tik sutrumpintu variantu, jis padaugintas kopijuokliu. Šventraštis, kuris sudaro ne vieną tūkstantį puslapių, rašomas nuo 1991-ųjų. Kai kuriuos jo tomus (pavyzdžiui, „Visariono žodis”, „Posūkio laikas”, „Paskutinioji viltis”), kaip teigiama, sukūrė pats S.Toropas, kitus – jo vadinamasis metraštininkas Vadimas. Šis žmogus įrašinėja visus „Jėzaus Kristaus” susitikimus, keliones. Visarionas apkeliavo beveik visą Europą, lankėsi JAV, Indijoje, Izraelyje. Pasak vieno Visariono sekėjo iš Kauno, „septynerius metus „mokytojas” važinėjo po pasaulį, atsakinėjo į klausimus nusileisdamas iki žmogaus lygio – nesvarbu, kas klausdavo: valkata ar ministras”[88].

Artimiausi Visariono mokiniai ypač domisi Lietuva. 2000-ųjų gruodį Kaune lankėsi vienas pagrindinių Paskutinio testamento bažnyčios dvasininkų V.Kapunkinas. Jo vizitą akylai sekė mūsų šalies specialiosios tarnybos.

Lietuviai Visariono sekėjai tikina neturintys savo bendruomenės vadovo, vienintelis jų „mokytojas” esąs Visarionas. „Nėra oficialios organizacijos, tiesiog vieną du kartus per savaitę susirenkame kurio nors tikėjimo brolio bute”, - šio publikacijos autoriui tvirtino vienas Visariono sekėjas iš Kauno[89].

Lietuvos Visariono sekėjai palaiko glaudžius ryšius su Latvijoje egzistuojančia panašia bendruomene. Visariono sekėjų yra net JAV, kur jie yra sukūrę savo interneto svetainę[90]. Lietuviai Visariono sekėjai savo interneto svetainės kol kas neturi, jie daugiausia naudojasi rusiškąja[91].

Visariono sekėjai tikina, kad Paskutiniojo testamento bažnyčioje yra įkurti trys pagrindiniai lėšų fondai – vaikų, statybų ir medicininis. Visarionas neliepia išsižadėti medicinos, tačiau sergantiems Saulės miesto gyventojams pagalbos gali tekti palaukti – pavyzdžiui, apie 300 Petropavlovkos kaimo gyventojų aptarnauja vos du pediatrai, traumatologas, masažistas ir keli netradicinės medicinos atstovai.

Visariono sekėjai iš Lietuvos mano, jog jų gyvenimo tikslas – nuvažiuoti į Sibirą ir „pamatyti antrąjį Kristų, prisiliesti prie jo”. Beje, tuo tikslu reikia užsirašyti į eilę ir laukti susitikimo. Kasdien traukiami burtai, kas pamatys Visarioną, toli gražu ne visiems tai pavyksta. Pirmenybė – tiems, kas jaučiasi esą labiau sutrikę.

Rusijoje Visariono sekėjų sparčiai daugėja. Prieš jų plitimą ypač griežtai pasisako Stačiatikių bažnyčia bei šalies valdžia. Prieš kelerius metus Krasnojarsko krašto gubernatoriaus iniciatyva nuspręsta ištirti psichologinį NRJ klimatą, tyrimo rezultatai nebuvo itin džiuginantys. Taip pat paaiškėjo, kad Saulės mieste slapstėsi viena teroristė (1998 metų sprogimo Maskvoje įtariamoji Tatjana Nechoroševa), jame moterį sulaikė Federalinė saugumo tarnyba (FST). Šios spec. tarnybos išplatintoje pažymoje teigiama, kad Visariono bendruomenės veikla gali sukelti sunkių pasekmių piliečių sveikatai ir gyvybei. FST duomenimis, religinė grupė turi visus totalitarinės sektos požymius, nes naujokai privalo atiduoti savo turtą, maitintis prie bendro stalo, besąlygiškai paklusti Visarionui, dirbti sunkius darbus. Nustatyta, kad pagrindinis Visariono bendruomenės lėšų šaltinis – turtingam NRJ nariui priklausanti akcinė bendrovė.

Visariono sekėjais susidomėjusios ir mūsų šalies spec. tarnybos ypač sunerimo, kai pasirodė signalų, kad 2003 metais sektantai ėmė laukti netrukus neva ateisiančios pabaigos. Nebuvo aišku, kuo gali baigtis tokie lūkesčiai. Visariono mokyme žmonija laikoma žemės sloga, tikinama, kad žemė serga ir nori atsikratyti žmonija. 2003-iaisiais, Visariono teigimu, turėjo prasidėti pasaulio pabaiga, kurios metu užplūs ekologinių krizių lavina. Ji turėtų sunaikinti visą žmoniją, tiksliau, gyvi liks tik Visariono sekėjai.

Pagrindinė Visariono sekėjų religinė praktika yra meditacijos susikabinus rankomis ir garbinant Kūrėją. Visarionas tikina, kad esą du kūrėjai: vienas Visatos kūrėjas Absoliutas, o kitas sielų kūrėjas – Dievas. Visatos kūrėjas (Absoliutas) sutvėrė Visatą, o Dievas sukūrė ir kūria sielas, kurias „įdeda“ (sujungia) į gimstančių žmonių kūnus. Visatos Kūrėjas maitina savo dvasia visas planetas ir žvaigždes Visatoje, o Dievas savo dvasia maitina sielas. Visariono teigimu, nors visoje Visatoje yra daug protingų civilizacijų, bet tik Žemėje esanti pasirinkta Dievo (sielų kūrėjo), kuris, anot jo, jį ir pasiuntė. Jis taip pat kalba apie sielų persikūnijimą, dangų ir pragarą.

Nuo 2010 m. gruodžio 27 d. Visariono sekėjų bendruomenė turi paskyrą feisbuke (https://www.facebook.com/pages/Visarionas/174821829203379).

VIETOJE IŠVADŲ

Apžvelgėme pagrindines Lietuvoje veikiančias „Naujojo amžiaus“ organizacijas. Jų daugėja, organizacijos keičia pavadinimus, struktūrą, keičiasi pačios, todėl tai jokiu būdu nėra galutinė apžvalga.

Pabandykime apibendrinti, kokios perspektyvos laukia mūsų ateityje – ar New Age klestės dar labiau, ar dings užmarštyje kaip daugybė sektų per visą pasaulio istoriją (kai kurių senovinių organizacijų težinome tik pavadinimus).

Mūsų manymu, New Age  judėjimų vis daugės, tačiau, kaip ir ekonomikoje, didėjant pasiūlai, paklausa mažėja. Žmonės tampa išrankesni, vis daugiau jų renkasi tradicines religijas arba išvis tolsta nuo religijos. Be abejo, „Naujojo amžiaus“ įtaka kasdieniam mūsų gyvenimui didžiulė, tačiau, tapęs popsu, „makreligija“, New Age netenka savo šarmo, paslapties šydo, todėl šiam reiškiniui kyla pavojus pradėti nykti.

Žinoma, tik laikas atsakys į pagrindinį klausimą – būti ar nebūti tradicinėms religijoms pagrindinėmis mūsų gyvenimo palydovėmis. O kol kas tenka pripažinti – gyvename apsupti „Naujojo amžiaus“ terminologijos, doktrinų ir jas remiančių žmonių bei organizacijų.