Žaidimas 2. Guru Guru dovanoja Titaniką

Skubiai temo ir tik dabar Dravenis pajudo, kad jam būtų saugiau miške, prie skautų laužo ar namie prie monitoriaus ekrano. Žavus senamiestis spėriai prarado spalvas. Viešbučiuose ir kruiziniuose laivuose ištirpo turistų minios. Tuščia. Tik augo grindinio akmenys ir smailėjo stogų gotika. Reikia judėti. Bet kur? Susitikimas su Žiurkiumi tarsi ištrynė Dravenio atmintį ir jis pamiršo, kokiu tikslu atvyko į Rygą. Intuicija paskatino sustoti prie Švedų sienos kampo. Prabėgo tik akimirka ir atsivėrė rūke paskendusios durys. Dravenis pažino Guru Guru siluetą.

- Išlindai iš po žemių? – juokavo sutrikęs Dravenis.

- Vėluoji, pamiršai, kad metas išplaukti, - pyktelėjo Guru Guru.

- Į Nidą? - pasitikslino Dravenis.

Guru Guru nieko neatsakė, tik paragino Dravenį lipti į taksi.

- Planai nepasikeitė...- tarsi patvirtino Guru Guru.

Uoste buvo šviesu. Jachtų prieplaukoje virė gyvenimas. Dravenis smalsiai dairėsi į šalis.

- Čia ne filmavimo aikštelė! Užteks pozuoti, išplaukiame tuoj pat. Negalima delsti nė sekundės, - įsakė Guru Guru.

- Klausau, kapitone! – šūktelėjo Dravenis.

- Nerėkauk! – sudraudė Guru Guru.

Dravenis kažkodėl prisiminė legendinį Titaniką, bet visai netroško tapti tobulo kino siužeto bejėgia auka. Bevertė mirtina šlovė. Niekam nereikia negyvų herojų. Skenduolių. Lavonų. Nebent legendinei grupei Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu. Kaukolės viduje sukosi nemirtingos grupės kultinė plokštelė - Lavonai.

Įpusėjus kompaktiniam diskui, Dravenį apniko abejonės. Ar Guru Guru jachta (toks buvo laivo vardas!) išskirtinė, ne tokia, ne iš filmavimo aikštelės (balos, baseino!?), ne iš žiaurios antimeniškos realybės? Tai kiti laivai išplaukia ir nuskęsta kažkur kitur. Tai kiti laivai, priplaukę pasaulio kraštą, nukrenta į kosmoso bedugnę ir ištirpsta Andromedos ūke. Tai kiti laivai pakyla į dangų ir nardo debesyse... Ar Guru Guru laivas – kitas? O gal toks pats, kaip ir visi?

- Guru Guru, ar tavo jachta išskirtinė? – tarsi abejingai, paklausė sunerimęs Dravenis.

- Nepaskandinama... - nusijuokė Guru Guru.

Kajutėje iš nuostabos Dravenis žagtelėjo. Prie stalo sėdėjo Guru Guru Mylimoji ir Dravenio mergina Giedrė. Ant sienų kabojo Artūro Rožkovo paveikslai, tyliai skambėjo Žydrūno Hidros Augulio albumas Meressin, garavo žalia kinų arbata. Skanu ir gera. Jokios įtampos, streso... Negirgždėjo laimingi sausainiai. Nealpo obuoliai ir persikai. Nesvyravo prinokę bananai. Tik valgis. Blaivus ir sveikas.

Jūra - tai palaima, bet ne dovana. Dravenis jau neabejojo, kad kelionė bus smagi, linksma, be rūpesčių, bet bangų ir debesų gelmės jau ruošė staigmenas, planavo netikėtumus, kliūtis. Dravenis pajuto, kad jachta švelniai supasi.

- Išplaukiame“ – tyliai sumetė ir garsiai pridūrė, - štai ir aš!

Merginos pradėjo juoktis. Dravenis paraudo.

- Išgerki arbatos, atsigaivink, - paragino Giedrė.

- O kur kapitonas? – paklausė Dravenis.

- Štai ir aš! – pasirodė Guru Guru.

Dabar juokėsi visi. Draveniui palengvėjo, nes nuo jo veido nukrito klouno kaukė. Guru Guru neteikė jokios reikšmės savo įvaizdžiui, todėl kvatojo kartu. Pagaliau visi nutilo. Juoktis tapo beprasmiška ir kvaila.

- Autopilotas įjungtas, vėjas labai silpnas, mes švelniai dreifuojame ir jachtą valdo kompiuteris... - paaiškino Guru Guru.

- Technika valdo, o žmogus paklusta, tik jūra nesugeba paskęsti, ji visada išplaukia į krantą... Ši tiesa paguodžia, bet aš negaliu perprasti šios kelionės tikslo, - samprotavo Dravenis, skanaudamas arbatą, - nepajėgiu įvertinti visų pavojų... Jaučiu, rizika didžiulė... Kiekvieną akimirką galime būti užpulti...

- Piratų? - nusijuokė Guru Guru.

Pasigirdo duslus garlaivio sirenų gausmas. Visi išbėjo į denį. Šviesdamas it Kalėdų eglutė pro šalį praskriejo didžiulis garlaivis.

- Titanikas, - pašiurpo Guru Guru Mylimoji.

- Keturi pasvirę kaminai, - patvirtino Dravenis.

- Juodi dūmai, - ironizavo Guru Guru.

- Tai ženklas! – tarė Giedrė.

- Raganaite, tikiuosi, kad geras, - šaipėsi Guru Guru.

- Blogas, labai blogas, - nuliūdo Giedrė, - pavojaus akimirką neverta dėtis drąsuoliu...

- Geriau, bailiu, - įkando Guru Guru.

- Garlaivis jau nuplaukė, - tarė Dravenis, - ...

- ...ir problema išspręsta, nes nuskęsime ne mes... – pertraukė Guru Guru, - naivu galvoti, kad už horizonto linijos, ten kur susilieja oras ir vanduo, yra laisva erdvė, dubliuojanti dangų ir pratęsianti jūrą. Visa tai melas. Tariama horizonto linija – tai scenos kraštas, už kurio yra parteris ir balkonas, t.y. žiūrovų salė. Ir viskas! Nereikia vaikiškai fantazuoti. Įmanoma tik išplaukti, bet niekur neįmanoma nuplaukti. Sužinojus šią paprastą tiesą, gyvenimas praranda aksominį žavesį ir blyškios akvarelinės spalvos jau negali paryškinti imitacinio herojų kraujo, todėl galima drąsiai svaidytis atominėmis bombomis ir pyškinti iš visų ginklų, bet aš jums dovanoju Titaniką.

Ryga, 2014 m.