Reportažai iš sudužusios Lietuvos

Kitą sykį vėl dardėjom į 2012 m. kultūros sostinę. Tie dedikuotieji metai praėjo, o iškabos ir reklaminiai stendai dar tebestyro. Gal, sakau, ir sostinė, tik ta kultūra kažkur išgaravo. Koplyčioje (menų centras, ar kaip ten) turėjo įvykti spektakliukas iš V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ trečiosios dalies. Vėl neįvyko. Niekur jokios informacijos, tik ant durų nedidelėmis raidėmis priskrebenta. Nusispjovėm per kairįjį petį tris kartus, daugiau gyvenime nebevažiuosim, kad ir V. Urmana atskristų dainuoti.

Laiko daug, gražus, pavasariškas vakaras. Nusprendėm pasivaikščioti. Plačioje šalyje ruporai skelbė, kad Anykščiuose atvirų durų dienos, nemokamai galima užsikabaroti į bažnyčios bokštą, pasidairyti po apylinkes. Vietiniai organizatoriai laukė, galvojo, kad keli milijonai suplauks. Pamanyk, Eifelio lygio bokštas. Niekas nesiveržė, tik kelios susirietę senutės traukė ton pusėn. Visai ne į bokštą, į vakarines pamaldas šventovėje. Penktadienis, krikščionys apmąsto gavėnios laiku Kristaus kryžiaus kelią, toks liaudiškas pamaldumas. Ir giedojo, raudojo tos kelios senutės didingoje bažnyčioje. O ką kitą joms veikti? Pasirinkimų nėra. Su vargonininku pakalbėjom apie tai, kas čia bus, kaip reikės ryt gyventi, kai žmonių nėra, kai nė vieno šviesesnio, jaunesnio veido. Pasvarstėm, pajuokavom, niekas nesikeičia, ne mūsų kojoms turbūt kažką ir pakeisti.

Aplankėm naująją miesto biblioteką. Ji geroje vietoje, centre, patogu. Pasivaikščiojome taku palei Šventąją, pasidairėm, dar medžiai nesulapoję, toli matyti. Didingi žali A. Vienuolio namai. Miestelio aikštėje A. Baranausko paminklas. Ten už jo nugaros padaryta gera vietelė prisėsti. Vakarais jaunimėlis saulėgrąžas gliaudo, vietinis „elitas“ butelaitį sutvarko. Ką ten jį, per gerai. Prigeria alaus, primėto „bambalių“, nusnaudžia, paryčiais apšlapina vyskupui nugarą. Romantiška, bus atleista, svarbu, kad už ganytojo nugaros, lengviau vargšeliai prasmuks į dangų.

O gyvenimas kažkur į kitą pusę. Toliau, už dėsnių, moralės, etikos ar ko kito. Tas penktadienio vakaras, ruošiamasi „tūsui“. Vyrukai dėžėmis alų. Gal pirtyje, gal jau kokiai valandai į gamtą. Pageri dėžėmis, tuoj šviesiau. Merginos dar dėl nakties linksmybių šio to priduria, net į rankines netelpa, iš nagų krenta. Vėl akyse sužaižaravo tos besimeldžiančios, jau beišeinančios senutės. Maksimojetądien vykdyta akcija „Maisto bankas“. Pirko varguoliams makaronų, miltų, aliejaus, viena ponia vis užsirašinėjo, registravo. Nepirkau nieko. Pagalvojau, kad remiamieji, pašalpininkai daug geriau gyvena. Tiek jau to, visų čia neišganysi. O aš ir pašalpos negaunu, neprašau, nepriklauso, tad nesijaudinu. Šeimos metai, gal reikia kažką įspūdingo nuveikti jų labui. Dar sumąstysiu. Nebepatraukia graudenimai, liko neįdomios ir Caritas žvakutės advento ar gavėnios metui. Padegini namie, o kosmose gal ir šilčiau dvaselėms, tik ne žeme vaikštantiems. Tiek to. Suvalgėm picos gabalėlį, buvom laimingi. Iki dangaus, pilnos kelnės laimės.

Patraukėm Anykščių rajono keliais – Troškūnai, Raguvėlė, Surdegis... Kaime jau nėra kur nueiti, nebent į kapines. Senukai senutėliai, girtuokliai, vienkiemiuose keli ūkininkai. Ieškom to smetoninio kaimo, nė su žiburiu nesurasi. Mokyklos uždarytos, namai sudegę, negyvenami, išdaužyti langai, kiauri stogai, tos griuvenos smenga gilyn į žemes. Kaip baisu čia važinėti, rodos, kad tuoj užpuls, užklups kokie antžmogiai, pripjaus. Kokie košmariški rudens vakarai ir naktys tose laukymėse, sugriautų fermų ir kolūkių kompleksų fragmentai... Gailėsi, verksi, nieko nebus, nebeprikelsi buvusio gyvenimo. Išėjo, išsisklaidė, nutolo. Atsiminiau kunigo R. Mikutavičiaus knygą „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Per dvidešimt su viršum metų, dėkui Dievui, jau išsivaikščiojo. Tiesa, regėjau kelias šviesėjančias gryčias, aplinką tvarko, plastikinius langus įstato. Gal bus toms šeimynėlėms gerai.

Geriausia pramoga kaime – laidotuvės. Proga susitikti, vis daugiau žmonių pamatai, miestiečiai sugrįžta. Dar ir pavalgai, pailsi, pamaldos bažnyčioje, šioks toks krustelėjimas sielai. Muzikantų, laidotuvininkų dainuškų pasiklausai (visų graudingųjų apraudojimų melodijos panašios į „Žvenk, žirgeli, lankoj“), nuotaika pragiedrėja. Seni ritualai, juos dėl šventos ramybės reikia atlikti, bet kasdienybėje tai jau negyva. Pagailo man kažkaip kaimo klebonėlių. Važinėja kaimų keleliais, apaštalauja, stengiasi, laidoja, pamokslauja, tris keturias parapijas aptarnauja. Greit aptarnaus ir penkias šešias. Sekmadieniais susirenka rinkliavą – skatikėlius. Gerai jiems, nei pavargsta, nei persitempia, visada turi papildomai ugnies. Važinėja vandeniu, pamaitina šventoji Dvasia. Labai geri laikai užėjo.

Pasivažinėjom. Patys aštriausi pojūčiai, dovanėlė šv. Velykų proga. Šiandieninės tikrovės liturgija. Nuoga. Mes dar kalbam apie Lietuvą, juokinga, vaikeliai. Mes dar kalbam apie atgimimą, uodegoje atgimimas, vaikeliai. Keistuoliai, idealistai, vienišiai, kultūros nešėjai, skleidėjai dar sapnuoja, kad kažkas vyksta, rašomi projektai, buriamos bendruomenės. Žodžiu, rankioja samanas keistai kolekcijai. Gerai, Europa žvyro papils ant tako, įrengs žaidimų aikštelę, pastatys būdelę. Gyvensim gamtoje, arčiau gamtos. O dvasiai kas? Gal ir nebereikia sukti dėl josios galvos. Va, geriau apie savižudybių prevenciją pamąstyti... Gerai, kad taip vyksta: miršta, išvažiuoja, galą pasidaro. Šviesiau ir šviesiau. Kiek bus vietos gervėms, šikšnosparniams, visiems paukšteliams ir žvėreliams, „Anykščių šilelyje“ užfiksuotiems.

Viena puiki mano bičiulė dainuoja: „Einu pro Tėvynę kaip pro Šikynę“. Veikia geriau nei Maironio „Lietuva brangi“. Nepykit, iš dainos žodžių neišmesi. Ir aš ją beveik išmokau. Patriotiškai nuteikia, net apsiverkiau. Tuoj dainuosiu, džiaugiuosi, kad lietuvis esu, kad Lietuvoj gyvenu.

Reportažai iš sudužusios Lietuvos