SKYDERS. Pagaliau Lietuvoje atsirado drąsių rokerių, arba velniop oligarchus! (video)

Apie dainas

Dainų albume nėra daug, ir tai gerai – jis neperkrautas. 8 kietai sukalti „šmotai“ su superiniais tekstais (tai primena geriausius Sąjūdžio laikus) – juos galite perskaityti teksto apačioje – yra tai, ko reikia norint vienu atsikvėpimu kartu su Skyders išrėkti – eikit visi velniop, jūs, suknisti kapitalistai! Baigiat nuvaryti mūsų valstybę, išparduoti žemę užsieniečiams, ir taip toliau, ir panašiai (sąrašas ilgas ir besidomintiems puikiai žinomas).

Beje, kapitalistams Skyders skyrė nedidelį tekstuką CD knygutės atvarte, kurį verta pacituoti visą: „Šio albumo dainos tėra tik mus supančių nuotaikų ledkalnio viršūnės atspindys. Kaip ir visi jauni žmonės susiduriame su ta pačia niūria dilema, kuri palieka tik dvi galimybes rinktis – tapti pigių kaštų robotu arba emigruoti. Tiesa, dar galime kurti savo verslą, bet mūsų šalyje ir skruzdėlei, ir dramblius velkamas tas pats – drambliui – patogus rūbas. Šiandieninis kapitalizmas nebeturi nieko bendro su laime, harmonija ar demokratija, o savo cinišku požiūriu į gamtą ir žmogų yra artimas totalitarinėms santvarkoms. Tad eina jis velniop...“

Ant CD – užrašas taip pat ne be prasmės: „Lietuva 2013 - ? litų“. Tai tarsi papildo albumo pavadinimą „Kiek kainuoji tu?“ Akivaizdu – vaikinukai parodė, kad karalius nuogas, nebijodami, kad juos supakuos saugumas ar niekada negaus darbo kokioje nors prezidentūroje ar ministerijoje.

Skyders – tai Tomas Šileika (balsas, dainų tekstai, muzika), Stanislovas Kropa (bosinė gitara, muzika), Paulius Geidrichis (gitara, muzika), Vytas Demenis (būgnai, muzika), Tomas Demenis (nuotraukos), Simonas Gudelis (būgnai, pritariamasis vokalas, muzika), Vytautas Lukšys (CD dizainas; beje, jis minimalistinis, bet puikus). Albumas įrašytas Biplan muzikanto Serge Grey studijoje. Dainų skambesys – puikus, atrodo, kad groja pasaulinio lygio grupė, vaikinai susigroję (kaip matote iš pastabų skliausteliuose, visi kartu kuria muziką), gitaros kietos, nors ir ne metalinės, užtat tekstai kerta iš peties.

Dainų pavadinimai kalba už save (paskaitykite tekstus, daugiau nieko nekomentuosiu).

Belieka tik parašyti pelnytą balą – 10/10. Šaunuoliai, Skyders, ir toliau kelkit roko revoliuciją, nes tie, kurie loja, kad rokas mirė ar kad nieko juo nebegalima pasakyti, neverti dėmesio. Karavanas joja toliau.

Dar 1998 metais įsikūrusių Skyders tinklalapiai - http://www.skyders.lt ir https://www.facebook.com/pages/Skyders/126638560741074?fref=ts. Apie save kalba taip: „Skyders – laisvė, lygybė ir brolybė. Tai – ne tik roko grupė, bet ir procesas su visais juo besimėgaujančiais dalyviais“.

Dainų tekstai

Kaip sakoma, mėgaukitės. Už tekstus ir kitą suteiktą informacinę pagalbą esu dėkingas Skyders, šauniems jauniems revoliucionieriams.

Oligarchai

Jie save vadina liberalais,

Jie save pateikia idealais,

Pirktų diplomų intelektualais

Ir šiaip visokiai „uberalais“

Jie spjauna į žmonių valstybę,

Nes turi kišeninę savo vyriausybę,

Jie investuoja į savo banalybę,

Skaičiais paverstą pompastišką tuštybę.

Bet juos vadinti reikia kanibalais,

Valstybės ir žmonių likimo kriminalais,

Laisvosios rinkos džiunglių feodalais

Ir šiaip visokiais „uberalais“.

Tik jiems mokesčių lengvatos,

Reveransai pelnui, o ne žmogui matos,

Taip nuo „vokelio“ iki „vinies lentos“,

O jie vis prašo dar po savo sėdyne vatos.

Jie spjauna į žmonių valstybę,

Nes prasega, kai reikia, savo piniginę.

Jie kontroliuoja įstatymų leidybą,

Kad tik apgintų savo tariamą teisybę.

Bet juos vadinti reikia kanibalais,

Valstybės ir žmonių likimo kriminalais,

Laisvosios rinkos džiunglių feodalais

Ir šiaip visokiais „uberalais“.

Oligarchai, Oligarchai,

Oligarchai, Oligarchai.

Jiems nusispjaut!

Sutrikęs, išsigandęs ir tylus,

Kur dingo tas pasaulis banalus,

Lengvas, nerūpestingas ir pigus,

Vos butely pasibaigė alus.

Šįvakar prie ekrano, kaip ir visados,

Jis bent akimirkai išjungs tave iš jos,

Iš baimės nulipdytos šypsenos,

Iš beprasmybės tos ruletės sumautos.

Jiems nusispjaut, kaip tu jauties,

Kad bijai dėl savo ateities...

Šįvakar dar žiūrėsi į lubas,

O jie sakys, kad privalai tenai matyt žvaigždes,

Juk rytoj ir dar viena diena su ta pačia gaida

Sistemoje, kurioj niekad niekam negana...

Jiems nusispjaut, kaip tu jauties,

Kad bijai dėl savo ateities...

Jiems nusispjaut, kaip tu jauties,

Jiems nusispjaut ant tavo ateities,

Jiems nusispjaut ant tavo šalies,

Jei dreba tik dėl savo subinės.

Korporacijos

Minčių karavanai ieško oazės išdegintoje dykumoje.

Praskrido miražai, keisti jų viražai vaizduotės mūšių lauke.

Piligrimai arabai - juos veda „koranai“ ir dievas jų mintyse,

Bet tik naftos bokšteliai ir žali jų upeliai terūpi jiems vakaruose.

Bet laikrody smėlio, kaip ir to dangaus mėlio,

Nebeliko kiek buvo anksčiau...

Nevaržykite vėjo – jis nenusidėjo,

Kad dykumos plečias toliau

Azijos deive – kukli ateivė, ji tarnauja jiems nuolankiai.

Nežinom, ką jaučia (baimę ar skausmą) ir kur dabar jos namai?

Afrikos sūnūs (ten palikę kūnus) – šiandien samdomi vergai,

Bet kas mums terūpi – sočiai atsirūgti, juk svarbiausia mums – pinigai!

Bet laikrody smėlio, kaip ir to dangaus mėlio,

Nebeliko kiek buvo anksčiau...

Nevaržykite vėjo – jis nenusidėjo,

Kad dykumos plečias toliau

Korporacijos – beveidės nacijos,

Globalizacijos bankų mafijos,

Manipuliacijos, karinės akcijos,

Devalvacijos demokratijos

Imperija

Saulė leidžias Niujorke ir spindi barakas,

Krūmuose žmogelis, jam rusena Irakas,

Jis jaučia, kaip šiandien supyko Alachas,

Juk vakar jis ėjo, kaip eina „kombatas“.

Jis prismerkia ir nužvelgia dangų,

Prisidengęs akis, riebiai nusikeikia.

Dingo šūkis: „Pirk taiką – dalinkis pasauliu“,

Visą kūną taip skauda - lyg išsiurbus jį šlangu.

Oba mama, Oba mama, mumyse Amerika dega,

Oba mama, Oba mama, kas tiesa paverčia melą,

Oba mama, Oba mama, kas ištirpdo šaltą ledą,

Oba mama, Oba mama, mumyse Amerika dega.

Bet bokštuos aukštai - vien šypsenų sodai,

Nes jie vis dar žino, kur slepiasi klodai,

O likęs pasaulis, kaip įraudęs pilietis,

Kovoja dėl vietos, kovoja po saulę,

Dėl vietos pasauly,

Kovoja lyg Mauglis,

Dėl vietos po saule, saule, saule...

Aerozoliai

Šalčio kupinu žvilgsniu, nudursim vienas kitą formalumu,

Mes svetimi tarp svetimų salų, savi tik tarp sienų keturių.

Mes susieti tik abonentais, na gal šiek tiek dar sentimentais,

Nes mes didžiuojamės apartamentais ir nuosavybės dokumentais.

Nes mes lengvi lyg Aerozoliai,

Nuodijam orą, kuriuo kvėpuojam,

Mes esam niekas ir išgaruojam,

Kai vien tiktai apie save galvojam...

Apie save, apie save,

Apie save galvojam!

Rytą vėl per džiungles riedam – meilę namuose palikę bėgam,

Turim daug, bet neduosim niekam, sako: “ kiekvienas savo giesmę giedam”.

Neskirstė niekas pagal cenzą, bet vis skaičiuojame kiekvieną centą,

Mes godumu vėl teikiam precedentą, tą dekadanso argumentą.

Suktukas

Aš pasimetęs savam tyliam mieste…

Visą dieną lijo ir liovės tiktai vakare.

Braidau lyg beprotis rudens balom,

Braidau ir replikas praleidžiu nugirdom.

Ir viskas buvo, kaip ir tada,

Kai pirmą kart sutikau tave,

Kai viskas nublanko aplink mane,

Tai lyg istorija juodai baltam kine.

Ar aš vienuolis be Dievo maldose,

Ar svetimkūnis tavo kūnų madose,

Kas užrakino mano protą tavo akyse,

O Deive, aš – suktuke!

Kalbuosi su savim keistu balsu,

Kodėl taip noriu, kad juo kalbėtum tu?

Užsukęs į barą paprašau įpilti du,

Ir vėl vienam teks grįžti namo autobusu.

Prekarijaus baladė

Nužydėjo jau vyšnios ir ievos

Paukščiai išgiedojo visas giesmes,

Bet mano širdis dar nežydėjo

Ir galbūt jau nebežydės...

Tarp šypsenų parduodančių negyvų,

Tarp kasdienių gladiatorių kovų

Tarp masių nykščio iliuzijos teismų,

Bet kodėl aš čia jos nerandu....

Ar aš nemoku kentėt

Ar aš nemoku tylėt

Ar aš nemoku nieko,

Gal būt tiktai tikėt,

Kad galiu mylėt....

Tarp tūkstančio neono šviesų,

meilės riterių, naktinių drugių

Tarp klubų flirtų ir burbulų

Bet kodėl ir čia jos nerandu...

Sūkuriai

Net nežinau, kuo aš tikiu

Tuštybe ar nuoširdumu.

Kažko taip trūksta viduje,

O laikas bėga pro mane

Kodėl dangus toksai tylus,

O aš kažkoks toks neramus,

Kaip rasti tašką atspirties,

Kaip man ištrūkti iš tos srovės?

Galbūt ištrūksiu, nes dar galiu,

Irtis prieš srovę, kol dar tikiu,

Savim, tavim ir bičiuliu...

Nors neišvengsim sūkurių...

Ir tie šalti žmonių veidai,

Praeis ir vėl nekaltai šimtai

Atrodo, atverti visi langai,

Bet tu jautiesi sumautai

Žodžiai skaičiais paversti

Ir pamatai, kaip tu dingsti,

Pasakyti garsiai tai gali,

Tik ar liksim suprasti?

Kodėl dangus toksai tylus,

O aš kažkoks toks neramus,

Kaip rasti tašką atspirties,

Kaip man ištrūkti iš tos srovės?