Apie dabartinę lietuvių poeziją. Profilaktiškai (video)

Senokai brendo mintis parašyti apie JUOS. Beveik pusdievius. Kažkam net dievus. Kitiems – eilinius valkatas, bomžus, girtuoklius, narkomanus, chuliganus, paleistuvius. Korumpuotus. Dosniai valstybiniu būdu reguliuojamus, dotuojamus, remiamus. Garbinamus. Leidžiančius knygą po knygos. Susirenkančius premijas, premijėles. Apsimyžusius. Vemiančius. Prie baro ūbaujančius, kokie jie didūs. Arba patologiškai kuklius, nors tokie paprastai neprasimuša. Ne, ne apie juos kalba bus. Apie POETUS. Lietuvos, žinoma. Pasaulio geografija per plati šiems trumpiems pamąstymams.

Kadangi dabar profilaktiškai skaitau Ch. Bukowskį ir man jo grubiakalbis išprotėjimas patinka (nors ir esu blaivaus proto bei geros atminties, tad vidumi jo būsenos neišgyvenu iki galo), leisiu sau tai, ką be skrupulų dabar sau leidžia kiekvienas pienburnis. O aš sau tik kartais. Profilaktiškai. Šį žodį pavartojau jau tris kartus, ir užteks. Esmę pagavot. Viskas čia – tik rekomendacinio pobūdžio profilaktika. Paburnojimai.

Vis dėlto, jei rimčiau žvelgtume į lietuvių poeziją, teks kiek surimtėti. Nors ir nedidelė mūsų šalis, poezijos knygų per jos istoriją parašyta ir išleista tūkstančiai. Gaila, Statistikos departamentas nežino, kiek. Todėl įsivaizduokime, kad 99 763. Kita vertus, o ką keičia šis skaičius.?

Vidutiniškai poetas per gyvenimą išleidžia, tarkime, penkias knygas. Paskui numiršta. Kai kurių niekas nė pavardžių neatsimena, kiti tampa „kultiniais, legendiniais“, treti – klasikai. Gyvasis, sako, yra vienas. Apie jį nekalbėsiu – su J. Erlicku viskas aišku: rašyti moka. Buvo dar toks V. Kukulas. Geros eilės, piktas snukis. Sėkmės anapus. V. Daunys rašė puikiai. Jei grįšime kiek į ankstesnius laikus, neįsivaizduoju lietuvių poezijos be S. Šemerio, A. Škėmos (nors ir labai nedaug tų eilių), A. Mackaus, A. Nykos-Niliūno, J. Meko (su išlygomis), K. Bradūno, Liūnės Sutemos, E. Mieželaičio. Apie jį – genijų, nebijau to žodžio - norėčiau pakalbėti plačiau, tačiau dar ne laikas.

Prastokai rašė, bet savo laiku „ant bangos“ užčiuožė B. Brazdžionis. Tokių antbanginių esama ir visada bus nemažai.

Yra keistų poetų. Nežinau, ar kas nors supranta jų poeziją, bet man ji patinka. Kampuota, sudėtinga, gelmėse. D. Kajokas, K. Platelis, A. A. Jonynas, A. Bukontas – neabejotini klasikai, taip pat, ačiūdie, gyvieji, tačiau tai ne erlickizmo apologetai. Rašo sąlyginai nedaug, bet negėda skaityti.

Vis bijau ką nors nepelnytai pamiršti. Nepelnytai supeikti ar pagirti. Ne, ne ta prasme, kad bijau. Jokios čia baimės nėra ir būti negali. Tiesiog atminties C diskas beveik perpildytas, o žinynų vartyti nenoriu.

Pamenu, kadaise didelį įspūdį man, geltonsnapiui studentui, padarė poetinis sąjūdis „Svetimi“. Jų poetiniai keliai išsiskyrė, bet poezija liko, gera, kiek primiršta.

Poezijos knygutės, vis aptinkamos lentynose, nustebina. Vienos pradžiugina, kitos prajuokina. Niekad nesupratau idiotų, kurie ką nors mėgdžioja. Tegul ir beveik tobulai. Todėl dadaistiniai, futuristiniai kiškenantys kiškiai – ne man.

Nūnai pastebimas vieno kito rašeivos garbinimo „kultas“. Yra toks žurnaliūga, kurio rašliavos niekaip nepavadinčiau poezija, žinodamas jo dviveidystę, tačiau dabar jis kaip Vytė Nemunėlis plaukia per populiarumo bangas. Užtat toks kuklus žmogus kaip G. Bleizgys lieka šešėlyje, nors jis MOKA rašyti. Ne tik sukrečiančius esė, bet ir eiles. Ne eiliakalys. Ir antspaudų nelaužo. Tiesiog rašo. Gerai rašo.

Toks jausmas, kad nepelnytai šešėlyje esti M. Martinaitis, A. Balbierius, E. Ališanka, A. Andriuškevičius, L. Gutauskas, R. Daugirdas, J. Keleras. Be abejo, ir universalus kūrėjas A. Lyva, pavyduolių vadinamas grafomanu, o iš tikro įvaldęs ne tik meditacijos, bet ir rašymo meną. Universalus kaip D. Kajokas.

O ar daug kas prisimena S. Gedą, jo mylėtą A. Strazdą, A. Baranauską, K. Donelaitį?

Isteriją dėl Maironio praleisiu. Tabu. Asmeninis totemas.

Dabar daugelis turbūt pamanė, kad imsiu vardyti visus ir taršyti po kaulelį. Ne. Nedora būtų. Ir nuo temos kiek nukrypta. Juk kalba – apie POETUS, tuos, kurie garsiai siunčia ten, kur visus pasiuntė tūlas biezdarius (oi priviso jų dabar) M. Plečkaitis. Apie marčias ir žentus, apie žydiškas žirafas, apie tuos, kurie vertinami laikinybėje. (Šventai tikiu, kad S. Geda su A. Strazdu kažkur TEN susitikę turi savo asmeninį poetų staliuką anapusiniam bare.)

Kai norisi palyginti visus tuos nachujavimus, kiškenimus ir žirafavimus su, pvz., A. Mackumi, gyvenusiu beveik tiek pat trumpai kaip V. Cojus, pasidaro gėda. Dėl lietuviškos poezijos, žinoma. Manding (Jurgos Ivanauskaitės mėgtas žodis; jai – linkėjimai į TEN ir padėka už tai, kad prieš mirtį parodė mokanti rašyti puikią poeziją), reikėtų įvesti Eilėraščio mokestį. Progresinį. Išspausdini chujovą eilėraštį – susimoki Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl to, kad terši eterį. Pasirodo kur nors zajabys eilės – moki simbolinį mokestį. Jokių honorarų. Kas vertintų POETUS ir kas vertintų vertintojus? Poezijos ministerija. Jei jau turime tokį absurdą kaip „Fluxus ministerija“ (J. Mačiūnas grabe vartosi), kodėl negalėtų būti Poezijos ministerijos ar bent jau Poezijos departamento Kultūros ministerijoje? Premjeras galėtų turėti patarėją poezijos klausimais. Gyventume beveik kaip islandai – žiū, ir normalus tautinis epas gimtų.

Žinote, kada atsigaunu? Kai perskaitau nežinomo (bent man) jauno poeto (poetės) eiles. Tokias nenugludintas, gal kiek primityvokas (teneįsižeidžia; gerąja prasme primityvokas – šios eilės nekvepia nomenklatūra) kaip L. Vitašnevos, B. Bagdonaitės, G. Labanauskaitės, K. Bučionytės, Giedrės Maybe, R. Grigolytės, R. Naujanytės, G. Gurinskaitės, P. R. Liubertaitės, J. Jasėno, A. Sirgedo.

Būtent tų poečių ir poetų eilės bei slemo judėjimas, kurio iki šiol nesuprantu, taip pat įvairūs eksperimentai, kokius išdarinėja, tarkime, unikalusis Slombas ir „Betoniniai Triušiai“, rodo, kad lietuvių poezija nemirė. Agonizuojanti lašiša vėl neršia.

Aš - ne poetas, taip pat ir ne POETAS. Jei ką parašiau, netyčia, taip jau gavosi. Niekada nepretendavau būti rašytoju ar poetu. Todėl ir vertinu POETUS bei poetus kaip smalsus skaitytojas, kuriam trūksta gaivaus oro.

Konkursas pabaigai. Kuri frazė iš lietuvių poezijos geresnė: „širšė subinėj“, „gėdos lašo genetika“, „svetimas jambas“, „sudriskus jaunystė“ ar „nulūžusio sapno sparnai“? Autorius atspėsite arba jau žinote patys. Balsuokite. Laimėtojo(s) laukia prizas.