Fotomenininkas yra neįgalus jau 6 metai: nekalba, nevaldo dešinės rankos, sunkiai vaikšto.
2008 m. Su Fotomenininkų sąjungos rekomendacija kreiptasi į Kultūros ministeriją dėl valstybinės pensijos, surinkti ir nunešti visi dokumentai , reikalingi šios ministerijos kolegijos posėdžiui, tačiau jokio atsakymo iki šiol nėra gauta. Pakartotinai buvo rašyta dabartiniam kultūros ministrui, kuris irgi nesiteikė atsakyti ir viską nuleido negirdomis.
Šiais metais pasipylė bėdos iš visų pusių. Kūrybinėse dirbtuvėse niekas nevyksta jau 6 metai. Jos daugiau kaip 20 karų buvo užpiltos fekalijomis nuolat kieme kemšantis senam kanalizacijos vamzdynui . Sprogus karšto ir šalto vandens seniems surūdijusiems vamzdžiams, kūrybinėse dirbtuvėse išbėgo vandens daugiau kaip už 2000 Lt (karšto) ir 800 Lt (šalto). Pažymų gauti apie tai, kad įvyko avarijos, nebeįmanoma, nes UAB„Avarija“ prieš metus persivadino į UAB „Grinda“. Avarijų registravimo archyvo jie nebeturi, nes jį saugo tik pusę metų.
Valstybinė įmonė „Vilniaus vandenys“ iš neįgalaus fotomeniniinko, kurio senatvės pensija nesiekia ir 600 Lt, grasina išieškoti ne dėl menininko kaltės išbėgusį vandenį. Kita įmonė UAB „Vilniaus energija“ jau skaičiuoja delspinigius ir skola trūkus vamzdžiui dėl išbėgusio karšto vandens sudaro daugiau kaip 2000 Lt.
Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos gautas raštas, kad fekalijų nuolat užpilamos namo rūsyje šalia gyventojų sandėliukų esančios kūrybinės dirbtuvės yra apmokestinamos nekilnojamojo turto mokesčiu (ar ir žmonių sandėliukai bus apmokestinti?).
„Naujamiesčio būstui“ yra pateiktas prašymas atjungti šildymą tose dvokiančiose kūrybinėse dirbtuvėse, kurios niekuo nebesiskiria nuo rūsio sandėliukų, daugiau kaip pusę metų rinkti viso namo gyventojų parašai. Yra keletas butų, kurių gyventojai išvykę gyventi į Izraelį ir Lenkiją (pagal valdininkus turbūt privaloma nuvykti į minėtas šalis surinkti gyventojų parašus). „Naujamiesčio būstas“ atsiuntė atsakymą su instrukcija, kad šildymo atjungti negalima, nes nesurinkti gyventojų parašai.
Visos minėtos institucijos vykdo tik tuščią atsirašinėjimą, kad niekuo negali padėti. Kyla klausimas, kam tada jos yra reikalingos, jei negali padėti žmogui. Nekalbu apie paprastus žmones, nes jie yra visiški beteisiai. Taip išeitų, kad fotomenininkas Algimantas Žižiūnas, dovanojęs Lietuvai daugiau kaip 50 metų kruopščiu darbu sukauptą intelektualųjį turtą, kuris priklausys ateinančioms kartoms, turi valstybei dar primokėti už patirtas avarijas ir sandėliuke esančias kūrybines dirbtuves (nekilnojamojo turto mokestis už 2010–2011 metus). Mokesčiais apdedami patys silpniausi ir nebegalintys savimi pasirūpinti, o turčiai toliau tarpsta ir pačiais nešvariausiais būdais veržiasi į Seimą
Kas belieka? Teks kreiptis ir į Lietuvos teismą, kad priteistų moralinę žalą už valdininkų nesiskaitymą ir į tarptautinę žiniasklaidą, kad paviešintų pasauliui, kaip atsirašinėjantys Lietuvos klerkai elgiasi su neįgaliu meno žmogumi, kuris yra gerai žinomas pasaulyje.
1963 m. baigęs Kauno maisto pramonės technikumą, pagal paskyrimą dvejus metus dirbo Anykščių vyno gamykloje. 1965 m. įstojęs į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistiką, pradėjo dirbti Anykščių rajono laikraščio „Kolektyvinis darbas“ redakcijoje, fotokorespondentas, literatūrinis darbuotojas.
1956–1957 m. dalyvavo Kauno Vėlinių įvykiuose, buvo keletą dienų įkalintas, tardomas. Išėjus į laisvę, KGB „priežiūros“ šleifas lydėjo jį per visą sovietmetį. 1973 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę.
Vidurinės mokyklos aukštesnėse klasėse, technikume bei dirbdamas Anykščiuose, šalia tiesioginių pareigų, užsiėmė kūryba: fotografavo, rašė į laikraščius ir žurnalus, dalyvaudavo respublikinėse ir tarptautinėse fotoparodose. Yra suorganizavęs pirmąją Anykščių rajono fotomėgėjų darbų parodą. 1970 m. persikėlė gyventi į Vilnių, savaitraščio „Kalba Vilnius“, žurnalo „Mokykla“, savaitraščio „Dialogas“ redakcijose. Iki 2007 m. aktyviai dalyvavo žurnalistinėje veikloje, taip pat kaip fotomeno kūrėjas.
Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys.
Fotomenininkas yra laimėjęs du aukso medalius sąjunginėse parodose ir vieną sidabro tarptautinėje fotoparodoje „Žena-88“ (Moteris-88) Čekoslovakijoje bei turi per 50 kitų apdovanojimų.
2005 m. lapkričio 11 d. kultūros ministro įsakymu suteiktas meno kūrėjo statusas.
Kauno Vėlinių įvykiai buvo tarsi atsakas į Vengrijos sukilimą 1956 m., todėl kartu su kitais 10 Vėlinių įvykių dalyvių Vengrų ambasados 2006 m. spalio 23 d. buvo apdovanotas Padėkos raštu už dalyvavimą 1956 m. revoliucijoje ir laisvės kovose 50-ųjų metinių proga.
Svarbiausi darbai:
„Anykščiai ir anykštėnai“ (1963–)
„Žurnalistai“ (1965–)
„Lietuvos gamta“ (1958–)
„Akimirkos“ (1965–)
„O, muzika!“ (1969–)
„Rankos“ (1970–)
„Ančiškis – Lietuvos vidurys“ (1970–)
„Kolos pusiasalyje“ (1974)
„Veidai ir mintys“ (1977–)
„Vizijos“ (1977)
„Prie jūrų marių“ (1978–)
„Ten, kur Uralas, Sibiras“ (1972–1987)
„Turkmėnija“ (1989)
„Dailininkai“ (1970–)
„Mokslininkai“ (1970–)
„Teatralai“ (1970–)
Fotografas yra surengęs per trisdešimt ciklo „Veidai ir mintys“ fotoparodų tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Tai Lietuvos žinomų žmonių ir svečių portretai. Fotografo prašomi, portretuojamieji šalia portreto užrašo credo apie savo profesiją, kūrybą, gyvenimą. Intensyviai dirbdamas, autorius sukaupė per 1500 fotolakštų. Ši kolekcija yra įrašyta į agentūros „Factum“ Lietuvos rekordų knygą, išleistą 2003 metais. Viena žymiausių temų – „Senovinės kupiškėnų vestuvės“.
Personalinės parodos
Kultūros namai, Mončegorskas, Rusija, 1974
Žurnalistų sąjunga, Sverdlovskas, Rusija, 1980
Universitetas, Vilnius, 1982
Lietuvos televizija, Vilnius, 1983
Lietuvos televizija, Vilnius, 1986
Respublikinė biblioteka, Vilnius, 1983
Centrinė biblioteka, Šilutė, 1983
Kultūros namai, Krasnojarskas, Rusija, 1983
Respublikinė biblioteka, Vilnius, 1984
Kultūros rūmai, Anykščiai, 1985
kino teatras Kosmosas, Sverdlovskas, Rusija, 1986
kino teatras Kosmosas, Sverdlovskas, Rusija, 1987
Respublikinis kino centras, Vilnius, 1987
„Veidai ir mintys“: Meno darbuotojų rūmai, Vilnius, 1987; Fotografijos galerija, Vilnius, 1990; teatras Vaidila, Vilnius, 1995; Rotušė, Vilnius, 1998; Maironio literatūros muziejus, Kaunas, 1999; Vilniaus fotografijos galerija, Vilnius, 2000; fotografijos galerija Prospektas, Vilnius, 2001; G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Panevėžys, 2002; Biržų krašto Sėlos muziejus, Biržai, 2003
Meno darbuotojų rūmai, Vilnius, 1988
Švietimo ir mokslo namai, Ašchabadas, Turkmėnija, 1989
„Lietuvos rašytojai“, Pedagoginis institutas, Vilnius, 1990
Kultūros centras, Sumai, Ukraina, 1991
Mokytojų namai, Vilnius, 1999
„Anciškis – Lietuvos vidurys“, Kraštotyros muziejus, Panevėžys, 2000
Grupinės parodos:
„Darbas – žmogaus sparnai“, Maskva, Rusija, 1984
Mokslininkų namai, Maskva, Rusija, 1989
„Sąjūdis“, Miesto salė, Vespremas, Vengrija, 1989
Parodų galerija, Berlynas, Vokietija, 1990
Alex galerija, Vašingtonas, JAV, 1990
„Sąjūdis“, Det Norske Teateret, Deichmanske Bibliotek, Oslas, Norvegija, 1991
„Sausio įvykiai Lietuvoje“: Klub kultury filmowej, Zeliona Gura, Lenkija, 1991; Miesto parodų salė, Bratislava, Slovakija, 1991; Pasaulio taikos kongresas, Roma, Italija, 1991; Politinių kalinių rūmai, Budapeštas, Vengrija, 1991; Kultur–buset salė, Stokholmas, Švedija, 1991; Universitetas, Tiūbungenas, Vokietija, 1991.
Fotografijos kolekcijose
Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Vilnius
Lietuvos dailės muziejus, Vilnius
Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Vilnius
Vaizdo ir garso archyvas, Vilnius.
Bibliografija. Lietuvos fotografija (Vilnius, 1971, 1974, 1978, 1981, 1986, 1987)
International Center of Photography. Encyclopedia of Photography (Niujorkas, 1984)
Fotojarbuch International (Leipcigas 1982)
Fotografen aus der UdSSR (Baden Badenas, 1982)
Fotogrfija v strukture massovoj kommunikacii (Vilnius, 1986)
Žurnalistikos enciklopedija (Vilnius, 1997)
Lietuvos laisvės sąjūdis (Vilnius, 1998)
Lietuva. Praeitis, kultūra, dabartis (Vilnius, 1999)
Lietuva laisva (Vilnius, 2000)
Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien (Vilnius, 1997, 1998, 1999, 2001, 2002, 2003 ir t. t.).
Kas yra kas Lietuvoje (Kaunas, 2006; 2007, 2008).
Fotomenininkas kuria ir grožinę literatūrą: rašo eiles, apsakymus, fotonoveles. Ypač nemažai kūrinių yra parašęs vaikams, iš kurių vienas – poema „Eketės paslaptys“, iliustruotas dailininkės Serenos Pečiūnaitytės, 2005 m. išėjo atskira knygele. Savo kūrinius skelbia vaikų žurnale „Bitutė“ ir laikraštėlyje „Kregždutė“. Kaip kūrybos vaikams autorius buvo priimtas į Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narius.
Daugelis Lietuvos istorinių, literatūrinių ar kitokių dokumentinių bei enciklopedinių leidinių iliustruoti ir Algimanto Žižiūno nuotraukomis. Jo fotografuotų rašytojų portretai panaudojami leidžiant lietuvių autorių knygas Lietuvoje bei išverstas į kitas užsienio kalbas įvairiose šalyse.
Algimantas Žižiūnas aktyviai bendradarbiavo su Invalidų draugijos kultūrinių renginių aktyvu: padėdavo parengti draugijos rengiamas neįgaliųjų fotomeno parodas, jas komentavo ir vertino, padėjo nustatyti nugalėtojus bei skaitė paskaitas neįgaliųjų seminaruose.
Jau beveik dešimtmetį bendrauja su Anciškio (Kėdainių r.), iš kurio yra kilę jo tėvai ir seneliai, pradinės mokyklos moksleiviais. Paskelbęs metų temą, rengia jiems piešimo konkursus, kurių rezultatus skelbia per Porciunkulės atlaidus, apdovanodamas vaikus piešimo reikmenimis, vertingomis knygomis, albumais ir paties įrėmintomis savo darytomis meninėmis Ančiškio nuotraukomis. Ančiškio vaikams fotomenininkas rengia mažas vietovės tyrinėjimo ir senienų rinkimo ekspedicijas, moko pažinti gimtąsias vietas, žinoti jų istoriją, gamtą ir visa tai saugoti bei vertinti. Taip pat kartu su Ramygalos ir Vadoklių vidurinėmis mokyklomis Ančiškyje rengia literatūrinius poezijos pavasarėlius, į kuriuos pasikviečia ir Lietuvos rašytojus. Taip pat remia šio bažnytkaimio gyventojus surinkta labdara.
ABEJINGUMAS,DEMAGOGIJA IR PANAŠŪS ARGUMENTAI YRA JŲ GERIAUSIAS GINKLAS KOVOJE SU NUOŠIRDUMU ,GERUMU IR PASIAUKOJIMU ...