Kaip ir daugelis gerų pasakų rašytojų (o Dalia Dilytė jau turi patirties jas rašydama), autorė knygoje palieka vietos apmąstymams, tiksliau, ateičiai, kai vaikai paaugs ir supras daugiau. O kol kas – tai mieli, savitai perpasakoti pasakojimai, skirti anūkėlei Mildutei, su palinkėjimu, „kad Lietuvos istorijos pasakojimai būtų įdomūs ne tik jos vaikams ir vaikaičiams, bet ir tolimiems ainiams“ (p. 3).
Iš karto į akį krenta du dalykai, susiję su iliustracijomis: pirma, jos išties dailios ir originalios, antra – nustebina autorės pseudonimas – Agnė Nananai. Tai joks ne išsidirbinėjimas: pasirodo, tokia dailininkė tikrai yra: štai čia jos tinklalapis („sandėliukas“) -
http://agnenananai.wordpress.com arba
www.nananai.lt. Iš tikrųjų tai – jauna, bet profesionali grafikė-iliustratorė Agnė Kananaitienė (g. 1984), kilusi iš Raseinių. 2008 m. ji tapo žurnalo „Verslo klasė“ iliustracijų konkurso prizininke bei muzikos ir meno festivalio „Be2gether“ skelbto simbolio idėjos konkurso nugalėtoja. Prieš tai menininkės darbai eksponuoti Vilniuje, Kaune, Anglijoje.
Pasakos – devynios, visos daugiau mažiau persmelktos partizanine, revoliucine dvasia.
„Pasakoje apie Lietuvos vardą“ D. Dilytė pasakoja apie lietų, pacituodama ir liaudies dainą, kurioje yra puikiai žinomi žodžiai „Tu, Lietuva, tu mano, / Tu brangi tėvynė, / Lietuvėlė tu mano, / Šalelė gimtinė“ (p. 7). Paaiškinama apie baltų kilmę („kadangi visi gyveno prie Baltijos jūros, tai gavo baltų vardą“, p. 8), pamokoma, kad visus kaimynus, ypač latvius, reikia gerbti ir mylėti.
„Pasakoje apie karalių Mindaugą“ vėl uždainuojama: „Geltona spalva – tai saulė, / Žalia – tai laukų spalva, / Raudona – tai mūsų kraujas, / Jos visos – tai Lietuva“ (p. 11). Šioje pasakoje Mindaugas laužia šluotą ir neperlaužia, taip primenama senovinė išmintis apie tai, kad reikia gyventi vieningai.
„Pasakoje apie Gediminą“ knygos herojai penkerių Jūratė ir trejų Rimgaudas, žinoma, primenamas Gedimino sapnas, geležinis vilkas ir Lizdeika. Tiesa, sunku patikėti, kad XIV amžiuje „ant kalno Gediminas pastatė pilį ir iškėlė Lietuvos vėliavą, nuaustą iš geltonos, žalios ir raudonos spalvos juostų“ (p. 17).
„Pasakoje apie Birutę ir Kęstutį“ D. Dilytė rašo apie vaidilutes, kurios garbindavo deivę Gabiją, nes „ugnis yra gyvastis“, kuri „dega ir žmonėse, ir kitose gyvose būtybėse, šildo ir vidaus, skatina veikti“ (p. 18).
„Pasakoje apie Žalgirio mūšį“ Vytautas pirmas pasileidžia mušti priešų (kryžiuočių).
Tuomet persikeliama per kelis šimtmečius ir pasekama „Pasaka apie himną“, kuris vaikams dailiai išrašytas atskirame puslapyje. Šioje pasakoje Vincas Kudirka subara vieną rašytoją, kuris paprašo pinigų už savo rašinį laikraščiui. Vargšas rašytojas kaip koks gatvės valkata išpeikiamas, kad nori pavalgyti ir neva nemyli Lietuvos. Čia vaikučiai gali suprasti, kad V. Kudirka dirbo tik Lietuvai, o ne savo pilvui, ir tikriausiai visai nevalgė. „Negalvodami apie naudą sau, turime dirbti, dirbti ir dirbti Lietuvai“ (p. 31). Kur aš tai girdėjau? Nepamenu.
„Pasakoje apie savanorius“ pasakojama apie Povilą Lukšį - 1919 m. vasario 8 d. žuvusį pirmąjį Lietuvos kareivį, padėjusį savo galvą už kovose už laisvę su bolševikais.
„Pasakoje apie miško brolių kalnelį“ vaikučiai sužino apie partizanus, Sovietų Sąjungą, gali perskaityti vieną miško brolių dainą („Oi tu, kareivi, ką sudūmojai, / Ko į pušyną mirti atjojai? – p. 37).
Knygos coda – „Pasaka apie lietuvių kalbą“, kurioje labai teisingai ir pamokomai aiškinama, kad nereikia vartoti tokių žodelių kaip „vau“, nes turime savų. Vaikams paaiškinama, kad lietuvių kalba turi net tris šimtus su viršum vien reikšmę „eiti“ turinčių žodžių (p. 44). Siūloma nesikeikti, arba sakyti: „kad tu sukeptum“, „kad tu supelytum“, „po paraliais“ ir panašiai. Paaiškinama, kad lietuvių kalbai tikriausiai yra penki ar net septyni tūkstančiai metų.
Knyga baigiama tartum į kovą už savo ir savo artimųjų gerovę kovoti kviečiančiu šūkiu: „Ginkime kalbą, žemę, jos būdą, stokim į kovą kaip milžinai!“ (p. 48)
Šauni knygutė. Ir aš iš jos daug ko pasimokiau.
Užburtas pasakų, pamiršau paminėti – šios knygos leidėjai yra leidykla „Metodika“, leidžianti daug įvairialypės literatūros ir mažiems, ir dideliems. Štai ir pasaka (recenzija) baigta.
