Pradžia / Radikaliai
 

30 metų po Sabros ir Šatilos skerdynių – pasaulio ir popiežiaus abejingumas

Apie jas, kaip ir apie sovietinį bei nacių genocidą, holokaustą, kitus pasaulio genocidus, žudynes Kinijoje, Kambodžoje, Ruandoje, Sudane, Armėnijoje ir dar daug kur pasaulis ilgai nenorėjo girdėti. Iki šiol kai kurios šalys savo kaltės nepripažįsta. Palestina, be abejo, taip pat patenka į sąrašą tų, kurie nuo seno žudomi. Taigi trumpai priminsime, pagerbdami skerdynių aukas, Sabros ir Šatilos tragediją.

Mindaugas Peleckis
2012 m. Rugsėjo 20 d., 18:13
Skaityta: 201 k.
Atminimo lenta nužudytiesiems Beirute. Wikipedia.org nuotr.
Atminimo lenta nužudytiesiems Beirute. Wikipedia.org nuotr.
Tik faktai
 
Sabros ir Šatilos skerdynės buvo Libano pilietinio karo (1975-1990) dalis. Jo metu žuvo apie 300 tūkst. žmonių, dar milijonas (ketvirtis gyventojų) buvo sužeisti, apie milijonas buvo ištremtas iš Libano. 
 
Sabros ir Šatilos (tai – Libano sostinės Beiruto priemiesčiai) skerdynes 1982 metų rugsėjo 16-18 dienomis suorganizavo krikščionys falangistai, arabiškai vadinami Kataeb. Tai – dešiniojo sparno politinė-karinė organizacija, palaikyta krikščionių maronitų. Pasaulyje dabar yra 3,5 mln. maronitų, arba sirų krikščionių, pasivadinusio sirų krikščionių vienuolio Marono (m. 410) vardu. Maronitas buvo ir žymus poetas, filosofas Džibranas Khalilis Džibranas. 
 
Tačiau maronitiška Kataeb partija, įkurta 1936 metais, su poezija nedaug bendra teturėjo (tiesa, jos įpėdinė – Kovo 14-osios aljansas – po Kedrų revoliucijos tebėra Libano valdžioje): buvo sukurta egiptiečio Šeicho Pierre‘o Gemayelio (1905-1984) pagal ispanų falangistų ir italų fašistų partijų modelį. Po to, kai P. Gemayelis fiurerio Vokietijoje 1936-aisiais pamatė Olimpines žaidynes, jam kilo idėja sukurti tokią pat organizaciją, iš kurios „pasiskolino“ ir rudus marškinius bei nacių saliutą. 
 
 
Kataebo simbolis. Wikipedia.org pieš.
 
Kataebo partijos žudikai, vadovaujami patirties žudynėse turinčio (jis atsakingas už 684 civilių mirtis Damūro žudynėse Libane 1976 metais), su CŽV (CIA) bendradarbiavusio karininko maronito Elie‘o Hobeika‘os (1956-2002), nusitaikė į palestiniečius (kaip 1976-aisiais). E.Hobeika Kataebo smogikams liepė atlikti, kaip sako rusų specnazas, „začistką“ (išvalymą) ištisuose Sabros ir Šatilos rajonuose (karo metu tai buvo palestiniečių pabėgėlių stovyklos). Įvairiais duomenimis, žuvo nuo 762 iki 3500 žmonių – palestiniečių ir Libano šiitų civilių. 
 
Vėliau sužinota, kad šias žudynes suorganizavo ir vykdė Izraelis, prisidengdamas fašistuojančiais krikščionimis. Paaiškėjo, kad rugsėjo 15-ąją Sabros ir Šatilos stovyklas apsupo cahalo (Izraelio armijos) kariai, vėliau po jas ėmė važinėti ir Izraelio tankai. Žudynės prasidėjo šeštą valandą vakaro ir vyko naktį. Pasak vienos olandės seselės (New York Times, September 26, 1982), „tą naktį buvo šviesu tarsi stadione per futbolo rungtynes“. Kraujas liejosi laisvai. Kol falangistai žudė Sabros ir Šatilos gyventojus, izraeliečiai saugojo išėjimus. 
 
„Visnews“ kompanijos operatorius užfiksavo žudynių vaizdus:
 
 
Daugelis berniukų prieš nužudymą buvo kastruoti, kai kuriems nuimti skalpai, ant jų kūnų išraižyti krikščioniški kryžiai, kūnai sudarkyti, nėščios moterys bei vaikai žiauriai nužudyti. 
 
 
Skerdynių vaizdas. Wikipedia.org nuotr. 
 
Apie tai sužinojęs Palestinos išsivadavimo organizacijos vadovas Yasiras Arafatas pareikalavo, kad JAV, Prancūzija ir Italija atsiųstų savo karius į Beirutą ir gelbėtų žmones nuo Izraelio armijos. Tačiau to padaryta nebuvo. 
 
Žudynes pasmerkė ir musulmoniškasis, ir vakarų pasauliai. 1982 m. gruodžio 16 d. Jungtinės Tautos paskelbė, jog tai – genocidas. 
 
Izraelyje į gatves išėjo 300 tūkst. demonstrantų, kurie pareikalavo savo vyriausybės ištirti žudynes. 1983 metais Kahano komisija pripažino, kad „Izraelis netiesiogiai atsakingas už šias žudynes“ ir patarė gynybos ministrui Arieliui Šaronui palikti postą. 
 
E. Hobeika buvo susprogdintas automobilyje Beirute 2002-aisiais. Prieš nužudymą jis pareiškė, kad teisme liudys prieš A. Šaroną. 
 
2003 metais Belgijos aukščiausiasis teismas panaikino kaltinimus karo nusikaltimais A. Šaronui, nes nė vienas iš žuvusiųjų artimųjų, kurie kreipėsi į teismą, nebuvo Belgijos pilietis. 
 
Prisiminimai ir popiežiaus baimė
 
Sabros ir Šatilos košmarą išgyvenusi tuomet šešiolikmetė Jameela Kahlifeh prisimena 1982 metų rugsėjo 16-ąją: „Jie nušovė mano tėvą į galvą“ (http://electronicintifada.net/content/they-shot-my-father-head-interview-survivor-sabra-and-shatila-massacre/11688?utm_source=EI+readers&utm_campaign=43a13cf390-RSS_EMAIL_CAMPAIGN&utm_medium=email). 
 
Moteris tebegyvena Sabroje. Jos tėvas Mohammadas Khalifeh buvo vienas iš daugelio, kurį žudikai nušovė į galvą ir numetė kūną vidury gatvės. Žmones žudė izraeliečiai kartu su falangistais.
 
 
Jameela Kahlifeh per stebuklą išliko gyva. http://electronicintifada.net nuotr. 
 
„Mes to nepamiršime“, - sako gyva išlikusi moteris. 
 
Libane, kuriame gyvena nemažai falangistų, šios tragedijos atmintis gyva, tuo pačiu Sabros ir Šatilos skerdynės oficialiai išlieka tabu. A. Šaronas (g. 1928, tikr. Ariel Scheinermann), atsakingas ir už vadinamojo „101-ojo būrio“ (cahalo specnazo) įkūrimą, jau kelerius metus yra vegetacinės būklės. 
 
Rugsėjo 16-ąją Beirutą aplankė popiežius Benediktas XVI, kuris skatino libaniečius – ir krikščionis, ir musulmonus – gyventi taikoje. Tiesa, minėtų skerdynių pontifikas paminėti neišdrįso. 
 
 
Arielis Šaronas. Wikipedia.org nuotr. 
 
www.ekspertai.eu/30-metu-po-sabros-ir-satilos-skerdyniu-pasaulio-ir-popieziaus-abejingumas
 
Komentarai
Google