Populiariojoje kultūroje atžmogis – vienas svarbiausių personažų. Antžmogio įvaizdį vartoja ir politikai.
Tačiau visa tai galime vadinti istorinėmis klaidomis arba tiesiog spekuliacijomis. Tuo tarpu jau kuris laikas pasaulyje egzistuoja futuristinė transhumanizmo (arba posthumanizmo) filosofija, į kurią daug kas žiūri labai rimtai.
Apžvelkime, kas gi yra transhumanizmas (posthumanizmas), kokios jo idėjos, pasvarstykime, ar jos – progresyvios, ar pavojingos.
Šiuolaikinio transhumanizmo ištakos
Šiuolaikinio transhumanizmo pioniere vadinama amerikietė menininkė Natasha Vita-More (gim. 1950 metais, tikras vardas – Nancie Clark), 1982-aisiais parašiusi „Transhumanistinio meno manifestą“. Jame teigiama: „Transhumanistinis menas plėtoja ir gausina naujus meninės raiškos būdus. Mūsų estetika ir raiška, susieta su mokslu bei technologija, stimuliuoja juslinę patirtį. Transhumanistai siekia patobulinti ir suaktyvinti gyvenimą. Mes naudojame technologijas gyvenimo aktyvinimui ir gerinimui.“
Dabar, po ketvirčio amžiaus, šie į futuristų manifeste esančius panašūs teiginiai nieko nebestebina. Kompiuteris ir internetas – kasdienybė, jie padeda kurti meną, tobulėti, gauti žinių.
Kur kas įdomesni kiti du su N.Vita-More susiję faktai.
Pirmasis – iki 2006-ųjų keletą metų ji vadovavo Ekstropijos institutui, veikusiam nuo 1992 metų. 1988 metais Tomo Bello (tikroji pavardė – T.O.Morrow) sukurtas ekstropijos terminas ir ekstropianizmo filosofija – tai optimizmo filosofija. Jos esmė – gyvenimo prailginimas, nanotechnologijos, biomedicina, krionika, svajonės, kad žmonės gyvens amžinai, noras didinti žmogaus proto galimybes. Žymiausias ekstropianizmo propaguotojas – anglų filosofas Maxas More’as (gim. 1964 metais, tikras vardas – Max T. O’Connor), transhumanizmo technologinę pusę savo veikaluose bandantis derinti su humanizmu.
Antrasis – N.Vita-More baigė futurizmo studijas. Nors visais laikais žmonės bandė prognozuoti, kas bus ateityje (kai kuriems, pavyzdžiui, „12 000 mylių po vandeniu” kūrėjui, tai visai neblogai pavyko, nekalbant jau apie genialųjį Leonardo da Vincį), tik 1975-aisiais JAV futurologija pradėta studijuoti kaip akademinė disciplina. Kaip ironiškai yra pareiškęs Gerhardas Kocheris: „Ateitis man aiški. Nesuprantu dabarties.“ Dabar pasaulyje – dešimtys ateities prognozavimo centrų, institutų ir kitų organizacijų, kuriose renkasi ne kokie nors burtininkai, o rimti mokslininkai. Leidžiama daugybė futurologinių žurnalų, knygų (toli gražu ne tik fantastinių).
Tačiau tai buvo tik pirmieji šiuolaikinio transhumanizmo (posthumanizmo) žingsniai.
FM-2030
Viena žymiausių asmenybių, susijusių su šiuolaikiniu transhumanizmu, – iraniečių kilmės filosofas ir futuristas Fereidounas M.Esfandiary’s (1930–2000), kuris yra pareiškęs, jog „jaučia didžiulę nostalgiją ateičiai“.
Šis filosofas 1989-aisiais parašė esminį transhumanizmo filosofijos veikalą „Ar jūs – transhumanistas?“. Jo biografija verta dėmesio. Irano diplomato sūnus, būdamas vos vienuolikos, jau buvo aplankęs 17 šalių, vėliau, 1952-1954 metais, dirbo Jungtinių Tautų komisijoje Palestinoje. Savo tikruoju vardu jis parašė kelias fantastikos knygas, o mokslinius, futurologinius, transhumanizmo filosofijos veikalus rašė slapyvardžiu FM-2030 (jis tikėjo, kad 2030 metais mūsų civilizacija jau bus ženkliai pasikeitusi – „tais metais mes jau būsime tapę amžini“). Deja, 2000-aisiais filosofą pasiglemžė vėžys. Jo pageidavimu, FM-2030 kūnas krionikos būdu užšaldytas Arizonoje esančioje kompanijoje „Alcor Life Extension Foundation“.
Vieną kartą FM-2030 yra pasakęs: „Esu XXI amžiaus žmogus, kuris netyčia gimė XX a.“
Transhumanizmo pavojai
Transhumanizmas (dar vadinamas >H arba H+) dabar jau yra platus intelektualinis ir kultūrinis judėjimas, palaikantis naujausius technologijų ir mokslo atradimus. Transhumanistai tiki, kad žmonės pamažu taps kur kas protingesni ir gabesni, t.y. post-žmonėmis.
Savo 2005-ųjų straipsnyje „Transhumanistinės minties istorija“ filosofas Nickas Bostromas transhumanizmo šaknis randa Renesanso humanizme, Švietimo epochoje. 1923 metais genetikas J.B.S.Haldane’as savo esė „Dedalas: mokslas ir ateitis“ pabrėžė genetikos ir kitų mokslų reikšmę žmogaus gyvenimui. Žymiojo rašytojo Aldouso Huxley’o brolis, botanikas Julianas Huxley’s 1957-aisiais rašė, jog transhumanizmas „leidžia žmogui likti žmogumi, tačiau padeda peržengti jo ribas, suvokiant naujas savo prigimties galimybes“.
Pagrindinis transhumanistų centras – Los Andželas. Jame paskaitas skaitė jau minėti FM-2030 ir N.Vita-More.
1986-aisiais Ericas Drexleris išleido knygą „Kūrimo varikliai: „ateinanti nanotechnologijos era“, kurioje kalbėjo apie akimi nematomus nanorobotus, galinčius padėti žmonėms. Vėliau atsirado krionikos, ekstropijos kūrėjų organizacijos.
Kokie transhumanizmo pavojai? Daugelis šios filosofijos sekėjų atmeta religiją, tik nedidelė dalis jų yra budistai arba mormonai. Nepaisant sekuliaraus požiūrio, transhumanizmas propaguoja nemirtingumą – tiesa, ne sielos, o kūno.
Didelis konfliktas kyla tarp transhumanizmo ir bioetikos. Tuo tarpu kai transhumanistai pasisako už bet kokias naująsias technologijos (taip pat ir klonavimą), kai kurių religijų šalininkai ir bioetikos šaukliai griežtai nepritaria daugeliui jų idėjų. Australijos menininkė Patricia Piccinini sukūrė ironišką skulptūrą (žr. pav.) „Jauna šeima“, kurioje pavaizduotas žmogaus ir gyvulio hibridas toli gražu neprimena filosofų išaukštintos antžmogio idėjos.
Taip pat kontroversiška ir tai, kad transhumanizmas pasisako už eugeniką, eutanaziją, kontracepciją, transseksualumą. Nepaisant kontroversijų, transhumanizmo idėjos veikė iškiliausius rašytojus fantastus – Robertą A.Heinleiną, A.E. van Vogtą, Isaacą Asimovą, Arthurą C.Clarke’ą, Stanislavą Lemą, Williamą Gibsoną. Vargu ar kas galėtų paneigti jų įtaką pasaulio literatūrai.
Posthumanistų manifestas
Pabaigai – kontroversiškiausias ir naujausias posthumanistų dokumentas, tiksliau, jo ištraukos. Tai – anglų rašytojo Roberto Pepperellio (gim. 1963 metais) „Posthumanistų manifestas.“
Jis taip pat žinomas ir kaip eksperimentinės muzikos kūrėjas ir didžėjus. 1995 metais R.Pepperellis išleido monografiją „Postžmogaus padėtis“, kurioje akcentavo naujųjų technologijų poveikį menui, mokslui, filosofijai ir žmogaus prigimčiai.
2000-aisiais rašytojas kartu su Michaelu Puntu išleido knygą „Postskaitmeninė membrana“. Joje optimistiškai kalbama apie žmonijos ateitį, kurioje esminis dalykas bus skaitmeninis pasaulis.
Velso instituto Menų fakulteto dekanas R.Pepperellis labiausiai išgarsėjo pagal ankstesnes idėjas suformuluotu „Posthumanistų manifestu“.
Be komentarų pacituosime kelis jo punktus. „Postžmonių eroje mašinos bus Dievai“; „sudėtingos mašinos – besivystanti gyvybės forma“; „logika – žmogaus vaizduotės padarinys“; „kas yra menas? Tik rinkos produktas“.
