PRIGIMTIS IR LEGENDA: LIETUVIŠKIEJI ČESLOVO MILOŠO KONTEKSTAI. MONOGRAFIJA

Taigi kokia tautinė Č. Milošo tapatybė? „Savas, bet nesisavinamas“, –­ konstatuoja knygos autoriai (p. 9). „Poeto dvasinėje tėvynėje visada randa savo vietą „legenda apie Lietuvą kaip senoviškų dorybių prieglobstį“. Tą legendą puoselėdamas Milošas, o ne kas kitas, bus nusipelnęs Lietuvai bene tiek pat kiek W. Yeatsas ar J. Joyce’as savo tėvynei Airijai“, – 1995-aisiais yra rašęs Donatas Sauka „Metuose“ (Nr. 10, p. 122). Bet būta ne tik legendos: „Milošas Lietuvos labui yra veikęs ir konkrečiai: Paryžiaus Kulturos laiku, ryšiais su išeivija, dalyvavimu rūpesčiuose, kurie iškilo atkūrus nepriklausomybę. Milošas – didelė kūrybinė galia; iš jos gijos tiesiasi į daugelį vardų, reiškinių, krypčių, literatūrinių, filosofinių, politinių“ (p. 8).

Č. Milošas, Nobelio premijos laureatas, buvo susijęs ir su lenkų kultūra, per giminaitį Oskarą Milašių (šiai primirštai asmenybei monografijoje skiriama nemažai vietos) – su Prancūzija, taip pat ir su su akademine Amerikos kultūra. Taip pat esama ryšio su slavais –­ Nikolajumi Berdiajevu, Levu Šestovu, Fiodoru Dostojevskiu. „Su Lietuva Milošą sieja prigimtis (ypač motinos pusė), pirminė patirtis gimtuosiuose Šeteniuose (tai senesnė vietovės pavadinimo forma, galbūt žemaitiškesnė), LDK tradicija, įrėminanti ir Vilnių, svarbiausią miestą; kaip reta gyvas jo jutimas, kraštovaizdžiai, žmonės. (...) Tačiau iki šiol Milošas yra nepalyginti daugiau davęs Lietuvai, negu Lietuvoje padaryta gilesniam jo suvokimui, realesniam buvimui“ (p. 8–9).

Nors apie Č. Milošą, žvelgiant iš Lietuvos, lyg ir daug kas žinoma, pabrėžia V. Daujotytė, bet sėkmingos M. Kvietkausko paieškos JAV Jeilio universiteto Beinecke bibliotekos archyvuose atskleidė naujų faktų.

Monografija sudaryta iš trijų skyrių –­ „Kultūros kontekstų atodangos“, „Poetinio pasaulėvaizdžio kodas“, „Lietuviškieji kontaktai“. „Egzodo, išeivystės, savosios žemės trūkumo tema Milošo pasaulėjautoje yra dramatizuojanti, tarsi nuolat grąžinanti sąmonę į tą patį išeities tašką“ (p. 261). Tokie konstatavimai, kaip ir nemažai įdomių iliustracijų, knygą daro vertingą daugeliui kartų.