NYKA, GYVASTIS IR TRANSCENDENCIJA: ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS: POETAS IR JO PASAULIS. KŪRYBOS TYRINĖJIMAI IR ARCHYVINĖ MEDŽIAGA

Įstabioje knygoje apie vieną didžiausių lietuvių poetų, vertėją, literatūros kritiką, eseistą Alfonsą Nyką-Niliūną (tikr. Alfonsas Čipkus, g. 1919) rasime 11 straipsnių, jo eseistinius etiudus primenantį 1947-1958 m. susirašinėjimą su Henriku Radausku (tikrąja pavarde) ir Antanu Vaičiulaičiu. Knygos autoriai – ne tik literatūrologai, bet ir filosofai: Algis Mickūnas, Kęstutis Nastopka, Viktorija Daujotytė-Pakerienė, Gintarė Bernotienė, Dalia Jakaitė, Nijolė Keršytė, Virginija Paplauskienė, Viktorija Skrupskelytė, Rita Tūtlytė, Eugenijus Žmuida, Manfredas Žvirgždas.

Pagrindinės knygos temos – mitas, laikas ir metafizika. Pasak knygos sudarytojų, A. Nyka-Niliūnas, „rašęs apie nuobodulį, nykumą, egzistencinį „spliną“, išliko stebėtinai gyvas, aktualus ir autentiškas. Galbūt netrukus tas XX a. lietuvių literatūros laikotarpis – egzistencializmo ir brandžiojo modernizmo laikai – bus vadinamas tiesiog „Nykos-Niliūno epocha“. Kalbėti apie poetą ir jo pasaulį – vadinasi, ieškoti kelio į jo Nemeikščius, Eldoradą, Arkadiją“.

A.Mickūno straipsnyje „Demoniškos akivaizdos“ (spausdintas išeivijos žurnale „Metmenys“ 1983 m.) teigiama, jog „lietuvis poetas, aiškiausiai prisiartinęs prie Vakarų Europos demoniško simbolizmo, yra Alfonsas Nyka-Niliūnas. Jo poezija dominuojama tamsos, joje pasirodo kosminę tvarką griaunantys motyvai, išreikšti religiniais simboliais“ (p. 201).

Niliūniškąją transcendenciją nagrinėja V. Daujotytė-Pakerienė, pabrėžianti, kad „ribiniame laike – 1949 ir 1950 m. sankirtoje – pasirodo esminės Nykos-Niliūno transcendencijos (kartu ir retranscendencijos) atramos: nuolatinis grįžimas į vaikystę, į pirminės (prigimtos) aplinkos daiktus, į ten, nes čia viskas svetima“ (p. 163).