Dievturyba su New Age kvapeliu: BALTŲ RAŠTAI IR ŽENKLAI: BALTŲ PASAULIO MODELIS, STRUKTŪRA, VAIZDINIAI, SIMBOLIAI

Valdis Celmsas (g. 1943) – dailininkas, dizaineris, semiotikos tyrinėtojas, menotyros magistras, nuo 1974 m. nagrinėjantis baltų (ypač latvių) raštų struktūrą ir simboliką. Jis yra dievturių (latvių gimtosios religijos, 1925 m. atkurtos Ernesto Brastinio) dižvadonis (kaip ir lietuvių „Romuvos“ krivis Jonas Trinkūnas).

Latvijoje šis žmogus gerbiamas, jis –­ baltų tikėjimo žinovas. Lietuvoje ši meniškai išleista knyga, Latvijoje pasirodžiusi 2007 m., buvo laukiama su nerimu. Knygos struktūra – sudėtinga, enciklopedinė, kiek menanti G. Beresnevičiaus sisteminę studiją „Lietuvių religija ir mitologija“ (2004). G. Beresnevičius minimas ir painokame V. Celmso literatūros sąraše (šis sunumeruotas į 172 pozicijas, tačiau sistemos neįmanoma įžvelgti – knygos surašytos chaotiškai, nei abėcėlės, nei chronologine tvarka). Pabandysiu pažvelgti į šią knygą taip, kaip į mokslines knygas žvelgdavo Vladimiras Toporovas: nuo literatūros sąrašo. Ką jame matome? Daugiausia knygų – latvių, šiek tiek rusų, vokiečių, lietuvių, anglų kalbomis. Literatūros sąrašas liudija tam tikrą ribotumą (greičiausiai kalbų mokėjimo). Kai kurių knygų moksliškumas abejotinas, pvz., Roberto Mūko (tikr. Robertas Avenas, 1923–2006) „Kas ir meditācija“ (1993) bei jo kitos dvi „filosofinės“ knygos. Šis latvių poetas gyveno išeivijoje, buvo pasinėręs į Rudolfo Steinerio sukurtą pseudomokslą, teosofijos „pusseserę“ antroposofiją.

Knygą pristatantis dr. Vytautas Tumėnas teigia, kad tai – „reikšmingas indėlis į baltų raštų ir ženklų simbolikos, mitinės tradicijos įvaizdžių ir vaizdinių bibliografiją“ (p. 15).

V. Celmso veikalas sudarytas iš skyrių „Naujas senųjų ženklų gyvenimas“, „Raštų rinkimo ir tyrimo istorija“, „Pagrindinis rašto elementas –­ ženklas“, „Kas yra latvių raštai?“, „Kokie yra latvių raštai ir jų ženklai?“, „Pasaulio audinys“, „Didieji apskritimai, arba ženklų mandalos“ ir kt. Kai kur matome sąlytį su new age pseudoreligijomis. Tarkim, V. Celmsas siūlo mums tiesioginį jutiminio pažinimo kelią, kai „mūsų sąmonė susijungia su universaliais informaciniais laukais; [tai] (duomenų) bankas, iš kur jie „kažkaip“ iracionaliu būdu pasiekia žmonių galvas kaip naujos idėjos, atradimai ir žinios“ (p. 79). Atrodo, kad dižvadonis bando išrasti dviratį. Vargu, ar jis gilinosi į Platono raštus, kuriuose galėjo aptikti originalesnių minčių, tada nereikėtų kalbėti niueidžine ekstrasensų terminologija. Šalia racionalių atradimų vis pasirodantys tokie svarstymai, kaip antai: „(...) ir fizinis, ir astralinis, ir mentalinis pasaulis neegzistuoja kiekvienas savarankiškai“ (p. 152), knygai solidumo neprideda – tai tėra daugiau kaip šimtmečio senumo teosofų „atradimai“, patekę į Latviją ir Lietuvą dar tarpukariu, o po perestroikos „atgimę“ new age pseudoreligijų pavidalu.

Kritiškai vertinant kai kuriuos dievturio svarstymus, turime pripažinti, kad knyga – įdomi ir svarbi baltiškajai pasaulėžiūrai suvokti. O tikėti ar ne, kad egzistuoja pasaulio audinys, jog latvių pirštinių raštai yra susiję su tibetiečių mandalomis, kiekvieno asmeninis reikalas.