Esantys, bet neregimi: MASONAI BUVUSIOS LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS ŽEMĖSE 1776-1822. ISTORIJA IR ŠALTINIAI

Ilgai laukta knyga (išversta dar 2007 m.), vėl pasirodanti Vilniuje (tuomet - Wilno mieste) lygiai po 80 metų. Tikras džiaugsmas masonų tyrinėtojams, patiems masonams ir tiesiog smalsiems žmonėms, kuriems žodis „masonas“ kelia lengvą šiurpuliuką.

Stanisławas Małachowskis-Łempickis (1884-1959) – lenkų teisininkas, masonyste (wolnomularstwo) susidomėjęs Sankt Peterburge, kur jį į masonų tyrinėjimus įtraukė šios brolijos narė, istorikė Tira Sokołowska. Grįžęs į Lenkiją, S. Małachowskis-Łempickis dirbo teisėju, buvo priimtas į masonų ložę WLNP (Wielka Loża Narodowa Polski). Tarp šios ložės didžiųjų magistrų buvo rašytojas, publicistas Andrzejus Struga (tikr. Tadeusz Gałecki, 1871-1937), Ukrainos politikas Stanisławas Stempowskis (1870-1952), lenkų psichiatrai Witoldas Aleksanderis Łuniewskis (1881-1943) ir Janas Mazurkiewiczius (1871-1947), fizikas, holografijos išradėjas Mieczysławas Wolfke (1883-1947; holografiją jis išrado 1920-aisiais, 28 metais anksčiau nei Nobelio premijos laureatas Dennisas Gaboras).

Didžiosios lenkų nacionalinės ložės (WLNP) apeigos buvo suderintos su Scottish Rite (Škotiškąja kapitula). Tai – klasikinė masonų ložė, viena iš trijų lenkų masonų ložių (kitos - WWP ir „Le Droit Humain“). Ji nepriima į savo narius moterų, netiki Didžiuoju Architektu, nemirtinga siela. WLNP idealai – taika, meilė, brolija; tikslas - WLNP narių moralinis tobulėjimas, o tuo pačiu ir visos žmonijos dvasinis progresas. Šiuo metu ložei vadovauja verslininkas Marekas Sławomiras Złotekas-Złotkiewiczius (g. 1957). Plačiau apie šią ložę – http://www.wlnp.pl, o mes grįžkime prie knygos, kuri vadinama itin svarbiu dokumentu LDK masonų istorijos tyrinėjimuose.

Knygoje – 11 skyrių: „Masonų judėjimo Lietuvoje pradžia XVIII a.“, „Lietuviškoji masonija, priklausanti Varšuvos kunigaikštystės Didiesiems rytams“, „Ložė "Uolusis lietuvis" (1816-1822)“, „Kitos LDK ložės (1816-1822)“, „Lietuvos laisvosios mūrininkijos principai“, „Brolio Jokūbo Šimkevičiaus reforma“, „Reformuotosios "Uoliojo lietuvio" ložės darbas“, „“Antimasono“ Mickaniewskio byla", „Vilniaus masonų vidaus gyvenimo taisyklės pagal Mickaniewskį“, „Uždraudimas“ ir „Vilniaus masoniškoji ir antimasoniškoji literatūra“. Veikalo prieduose rasime įdomių istorinių dokumentų.

Reikia pažymėti, kad šios knygos leidimą rėmė Lietuvos laisvųjų ir pripažintųjų mūrininkų Didžioji ložė A. F. & A. M. (http://www.grandlodge.lt). Leidėjų pratarmėje teigiama, kad pirmą kartą lietuviškai publikuojamas S. Małachowskio-Łempickio veikalas (1930 m. jis Mokslo bičiulių draugijos išleistas lenkiškai) pripažįstamas Lenkijos akademinėje visuomenėje. Tiesa, nemaža dalis dokumentų, kuriais naudojosi autorius, sudegė arba buvo išgrobstyti per karą.

Išsamiai apžvelgta LDK masonų istorija ir pasaulėžiūra nepaliks abejingų. Smalsų, bet skeptišką skaitytoją taip pat turėtų sudominti fotografijos, kuriose vaizduojami masoniški daiktai, dokumentų faksimilės. Knygos autentika – didžiulis jos privalumas.

Nenorėčiau atimti iš skaitytojų skaitymo džiaugsmo, todėl plačiau šios knygos nebeanalizuosiu. Pasakysiu tiek: skaityti verta, nes tai – dalis mūsų istorijos, tegul ir labai miglota, nesuprantama. Vis dėlto daugybė garsių Lietuvos žmonių priklausė (ir priklauso) masonų ložėms.

„Atleisk nedraugui savo ir nekeršyk jam, o atsakyk geradaryste. Toji nuostabi auka, kuriai ryžtamės dėl aukščiausios religinės patirties, suteiks tau gryniausią ir saldžiausią pasitenkinimą“ (p. 90). Iki šiol stebiuosi, kodėl masonai Lietuvoje tapę savotiška neliečiamųjų kasta, apie kurią nenori šnekėti net katalikų demonologai.