Laukianti stebuklo. Noveletės

ČEVERYKAI

 

    Jis paskambino priešpiet. Pakilus ir giedras balsas skambėjo prakilniai.

    - Pasikūriau pečių. Malkelių atsinešiau. Dabar šilta. Tegul vėjas beldžias dar stipriau, - juokavo. – Eisiu į kapinaites... Reikia mamą, brolį aplankyti.

    Ir tėvukas nutilo. Už lango daužėsi vėjas, įgrįsiai beldėsi lietaus lašai, blaškėsi nudraskyti medžių lapai. Lauke buvo daug jėgos, svaidymosi ir audrinimo.

    - Visus pralenkiau, - kalbėjo jis, prisiminęs neseniai švęstą devyniasdešimtpenkmetį.

    Ilgai pasakojo apie senuosius namelius, kuriuose jo mama kepė kvapius bulvinius blynus, tėvas krapštėsi prie laikrodžių, kieme straksėjo dvi sesutės ir du broliukai.

    - Vaikeli, apsiauk čeverykus, lauke šalta, kad kojų nenušaltum, - vis kartojo kažkada motinos pasakytus žodžius.

    Tad nuėjo jų ieškoti. Susirado, atidžiai apžiūrėjo. Nors panešioti, bet dar geri, atlaikys šią žiemą. Kiek pavalęs apsiavė ir išėjo.

    Pas mamą. Su čeverykais.

    Taip, kaip ji liepė.

 

PELENAI

 

    Ir draikėsi jie pradžioje biria graudžia dulksna, paskui lengvo vėjo pagauti ėmė plazdenti ore, iš lėto sklaidėsi, lydimi tykaus upės čiurlenimo, nerimastingo medžių kuždesio ir šiltų saulės spindulių.

    Lėtai žiro, regis, atsisveikindami su raibuliuojančia verdene, ūkanoje dūmojančiu tiltu, kuriuo vaikystėje skubėdavo iš namų į mokyklą, po to – į gyvenimą, slėpiningu miškeliu, dar tvirtai stovinčia gimtąja troba ir ten tebegyvenančiais nutolusiais artimaisiais.

    Jis, toks drąsus, narsus ir atkaklus, siekęs įvesti savo tvarką, neigęs šventąsias likimo tiesas, garbinęs meilę. Jis, žaidęs kitų likimais, išsižadėjęs savojo vaiko.

    Jis...

    Sklido, pleikėsi, plazdeno ir mirguliuodami vilnyjo. Jie – birūs krisleliai, grakštūs, lavūs ir... anapusiniai.

    Išnyko raibuliuojančiame vandenyje, prigludo žemėje.

    Jo pelenai.

    Dulkės...

 

NEPAKLAUSĖ

 

    Tylūnas sėdinėjo įsitempęs, dešinę ranką prispaudęs prie geliančio šono, o kairiąją sulenkęs ir pakėlęs aukštyn, kad greičiau užsitrauktų adatos padaryta žaizdelė. Lūkuriavo, kol atslūgs skausmas, aprims širdis, nebevirpės kūnas.

    O pro šalį zujo žmonės. Jauni, energingi. Kartkartėmis įeidavo tai į vieną ar kitą kabinetą, paskui išeidavo, nešini popieriaus lapeliais. Pasigirsdavo vaiko čiauškėjimas.

    Prabėgdavo susirūpinusi seselė. Oriai pražygiuodavo iš vieno kabineto į kitą gydytojai.

    Čia, gydykloje, virė įprastas darbas.

    Ir tik jis, laukiantysis, kiurksojo vis žvelgdamas į netoliese esančias duris. Rodės, jos tuoj prasivers ir įeis ji, motina. Pažvelgs į jį, tokį suvargusį, pražilusį, raukšlėm išvagotu veidu, iškankintą skausmo, ir pasakys:

    - Sūnau, juk sakiau: „Tik nesenk“...

    Nepaklausė.

 

SAUGO

 

    Ji dažnai prabėgdavo pro šią siaurą ir ramią gatvelę. Žvilgtelėdavo akimis palydėdama į tolį nuskubantį kelią. Ir skubiai gubrindavo nuo užplūstančios gėlos, nenusakomo ilgesio.

    Ten, gatvelės pabaigoje, ant kalnelio, aptvertas aukšta medine tvora, stovi jis, gimtasis namas. Toks pat, kaip jos vaikystės laikais. Tie patys nuskilusiu kampu keturi laipteliai, raudonų plytų sienos su slaptais vapsvų nameliais mažuose plyšiuose, ta pati girgždanti sūpynė ir tas pats šulinys, iš kurio semdavo ledinį šaltinio vandenį ir tempdavo pilną kibirą į kambarį.

    Tada, kai prieš daugelį metų išskubėjo iš šių namų, rodės, tokie nusibodę, įkyrėję, kad nepasiilgdavo. Žinojo: ten liko tėvai, vaikystė, jaunystė.

    O dabar, po daugelio metų, ji rymo prie tų pačių vartelių. Jie girgžteli pradaryti. Staiga švysteli prasivėrusi siena, štai – tėvai, girdi jų balsus, jaučia kvapus. Ji žvelgia į praėjusį gyvenimą, klausosi nutolusio pasaulio garsų gausmo.

    Ir tamsi ranka, ilgą laiką gniaužusi jos širdį, pagaliau atsileido. Ji apglėbė rankomis galvą ir pravirko. Verkė ilgai ir skaudžiai. Išgyventų dienų, nulėkusio laiko.

    Užvėrusi vartelius, pajuto palengvėjimą, nenusakomą džiugesį ir suvokimą, kad joje liko laikas iš anapus.

    Ir ji sergsti jų nebuvimą.

 

LAUKIANTI STEBUKLO

 

    To vakaro ji laukdavo visus metus. Vis skubėdama, bėgdama, ieškodama, atrasdama ir prarasdama. Kartais neištvėrusi išrėkdavo susikaupusį skausmą ir ilgesį. Išvažiuodavo į mažą pajūrio miestelį, slampinėdavo ir virkaudavo. Įkvėpusi gaivaus šėlstančios jūros oro, pasidairiusi į pušų viršūnes, pasėdėjusi ant vienišo suolelio, aprimdavo.

    Paskui grįždavo į savo gimtąjį miestą. Ir vėl bruzdėdavo, plušėdavo, kol ateidavo tos paslaptingos spindinčios dienos.

    Tada, rodės, net oras tapdavo nepaprastas, o priblausęs slaptingas dangus - kupinas nenusakomo laukimo ir ilgesio. Žinojo, atėjo ta diena. Ir ji iškeliaudavo. Į savąjį mišką. Susirasdavo savąją išlakią, švytinčią eglę. Ilgai stovėdavo. Kalbėdavo, šnibždėdavo ir gėrėdavosi sidabru spindinčiomis šerkšnuotomis šakomis, ledinėmis žėrinčiomis snaigėmis.

    Paskum lėtai pajudėdavo. Sukdavo ir sukdavo ratus aplink tą žėrinčią paslaptį. Gerdavo kvapą, grožį ir gyvybingumą. Braškėjo, skimbčiojo vėjo siūbuojamos šakelės, dvelkė paslaptinga gaiva, viltimi ir pažadais. Praskriedavo vaikystės vaizdai, sumirgėdavo tolimų pasaulių ir artimų žmonių veidų miražai ir dingdavo lūkestingame šlamesy.

    Ji ir vėl lauks.

 

PAŽADAS

 

    Ji bijo nakties. Kai iš lėto atslenka tamsa, kai tilsta tolimo ir artimo pasaulio garsai ir palengva iš anapusinių tolybių atsklinda siurkštūs, skausmingi balsai, ji skubiai užtraukia užuolaidas, uždega šviesas ir įsijungia televizorių.

    Bet negailestinga praeitis beldžiasi į jos širdį. Tada ji buvo maža mergaitė. Įsiveržę į kambarį žiaurieji išžudė artimuosius. Ji spėjo pasislėpti, todėl liko gyva. Bet jos pasaulis sudužo.

    Toji naktis jos gyvenimą padalijo pusiau. Regėjo amžiams užmigusius artimuosius, išmėtytus daiktus, sudaužytus žaislus. Staiga suvokė, kad nieko nebebus kaip anksčiau. Ir kai rytą išvydo patekančią saulę, nustebo. Bet saulė patekėjo, kaip visada tekėdavo, kaip vis tekės. Bet jos šviesus pasaulis buvo pražuvęs. Ji tada dar buvo tokia maža, tokia bejėgė, o sopulys toks didelis ir toks sunkus. Bet ji ištvėrė. Tačiau suvokė, kad šitame žemiškame pasaulyje yra labai daug kančios.

    Dabar jau sulaukė brandaus amžiaus. Pergyveno visus, kurie ją mylėjo. Ir kas rytą laukia pamažėle riduojančios saulės, pradedančios naują dieną. Lūkčioja tos ateinančios aušros, kai patekėjusi saulė nušvies amžinąją gyvybės upę, ir ji išvys švytintį kitą jos krantą. Tada perbris apyaušrio nutviekstus vandenis ir susitiks su savo mylimaisiais.

    Ji ištęsės duotą slaptą amžino pažado nesulaužomą priesaiką.

 

VĖJŪNĖ

 

    Dažnai stoviniuodama ant aukštos kalvos, ji svajodavo, kaip pagauti vėją. Regėdavo, kaip jis lengvai įsisukdavo į medžių šakas, palinguodavo jas, pažaisdavo lapais, sušlamėdavo eglių šakelėse, pasisukiodavo gėlynuose ir nuskriedavo. Kažkur toli, tik jam vienam žinomais keliais. Kartais ištiesusi rankas mėgindavo jį sugauti. Tačiau, švelniai glustelėjęs, jis išgaruodavo. Nutildavo, lūkuriuodavo, kad vėl atlėktų dar stipresnis, dar galingesnis.

    Vieną dieną sunkiai sirgdama gulėjo lovoje. Žiūrėjo pro atvirą langą į medžiuose, pievoje dūkstantį vėją. Pavydėjo jam jėgos, stiprybės ir laisvės. O jis vis prašniokšdavo pro šalį ir vėl sugrįždavo.

    Kartą sušiureno prie lango, siūbtelėjo prie jos ir ėmė myluoti veidą. Taip lengvai ir švelniai. Jis lengvai nupūtė liūdesį ir silpnumą, įliejo energijos ir jėgų. Ir tykiai išnyko. Po kurio laiko ir vėl trumpam atskriejo. Vėjo dvasia nepamiršo jos. Pašnabždėjo kaip gyventi, įspėjo jos ateitį.

    Ir gyveno ji laisva, pakylėta nuo žemės, globojama pasakiškojo vėjo.

 

VIZIJA

 

    Ši vieta ją užbūrė. Neaukštas kalnelis. Vienoje pusėje telkšo buvusio ežero liekana – ankantis akivaras, o už jo – šaltiniuota slėnuma, pilna žieduolių, dūzgiančių bičių ir plevenančių margaspalvių drugelių.

    Tolumoje dūlavo senasis dvaro parkas su kupliais senoliais medžiais, slaptingais tvenkinėliais, pilnais ančių ir gulbių, žydinčiais gėlynais.

    Stovėjo gūbrio viršugalyje ir gėrė gaivų kvapą, erdvę ir laisvę. Jautėsi tokia dalinga ir nepriklausoma. Kaip ji norėtų gyventi čia su mylimu žmogumi, būsimais vaikais. Nebūtų tokia vieniša ir prislėgta. Net numirti čia norėtų. Bet šio jos begalinio ilgesio ir vilties dabar niekas neįveiktų. Ir šią gūdžiai šmėstelėjusią mintį paslėpė kažkur ateity.

    O dabar ji skrajoja. Regi nedidelį namelį, žydinčias obelis ir vyšnias, keroklį jazminą, aibę gėlių. Aplink šėlioja džiugūs vaikai, o ant suoliuko švilpaudamas kažką drožinėja jos vyriškis.

    Jai rodės, kad ji tiek nedaug geidauja – tik paprastos žmogiškos palaimos. Tokios gyvybingos ir taip lūkestingos. Ir toji nepaprasta mirganti šviesa, apgaubusi jos svajonę, skverbėsi iki pat sielos gelmių. Pabiro ašaros – šiltos ir raminančios.

    Ji verkė, nes geroji ilgesio paukštė jai suteikė sparnus.

 

SUPLAZDĖJO

 

    Mašina skriejo keliu. Šviesos išplėšdavo iš tamsos rymančius medžius, kai kada blykstelėdavo nustebusios švytinčios nakties gyvūno akys, kartkartėmis tolumoje sužibdavo nedidelių miestelių šviesos. Pavargę ir ramūs skubėjo. Kurį laiką stebėjusi pralekiantį slaptingąjį pasaulį, ji apsidžiaugė – greitai bus namie.

    Ir tą akimirką, įsukus ant tilto, kažkas įvyko. Laikas ūmai sustingo. Mašina šoktelėjo, pasisuko ir, trenkusi į tilto turėklus, pakibo virš kunkuliuojančios upės.

    Nelauktai ją užgriuvo slaptingos erdvės reginiai.

    Aukšta, juodai apsitaisiusi moteris, su tykiu liūdesiu akyse tylėdama žiūrėjo į ją. Nežinojo jos vardo, praeities, dabarties, matė pirmą kartą, tik buvo girdėjusi, kad, iškvėpdama paskutinį kartą gyvenime, ją pamatys. Ir kai juodoji pamos...

    Netikėtai išgirdo švelnų vaikišką balselį: „Aš čia, nebijok“. Aplink nušvito melsva šviesa. Maža švytinti mergytė paėmė ją už rankos. Ilgi švelnūs plaukai, balta suknelė ir didelės žalios akys. Tai jos geroji fėja, lankiusi ilgais darganotais vakarais, pasakodavusi negirdėtas istorijas, guosdavusi, kai būdavo liūdna. Dabar ji ramina, glosto kaktą ir kažką kužda. Juodoji iš tyko ėmė mažėti, tirpti ir visai pranyko.

    Tuo metu ėmė trinksėti durys, pasigirdo balsai ir pamažu ją ištraukė iš siūbuojančios mašinos.

    Bematant ją apgaubė neįprasta balsva šviesa, skaidrus kaip stiklas oras ir toji begalinė erdvė, lyg būtų pažvelgusi į savo sielą ir suradusi ramybę.

    Ir laiko sparnai vėl suplazdėjo.

 

RAUDA

 

    Aš ateinu pas motulę. Prie nedidelio žemės kauburėlio. Ten, apačioje, ji ilsisi, o čia, virš pilkapio, aukščiausiasis budi. Ir žybsi saulėje raštais iškaišytas, spinduliais papuoštas jis – kryželis.

    Žinau, motule, kad čia, toje sutvėrėjo sergėjamoje ir saugioje erdvėje gyveni tu. Tiksliau – tavo vėlė. Ir amžinoji spinduolė šviečia, ir to anapusinio pasaulio paslaptis žinai, ir globoji, ramini ir saugai.

    Stiebiesi, kyli tu dangun tarsi tas galingas, plačiašakis medis, įsiskverbęs žemėn jėgingomis šaknimis ir iškėlęs dangun plačiašakes šakas.

    Ir teka saulė, ulba paukšteliai, skrajoja vėjelis, bėga laikas.

    Glaudžiuos prie to tvirtojo šakūno, geriu jo rimtį ir galią.

    Ir gyvenu.

 

LABAS, PUPA!

 

    Kiekvieną rytą ji laukia. Iš pradžių išgirsta tykią aimaną, paskėliau – lėtą šiurenimą, puodelio skambtelėjimą. Po to džergžteli raktas ir virsteli durys.

    Viksėdama uodega pašokusi pilkė lūkčioja. Iš lėto, pasiremdama lazdele, pamažėliais patūpiniuodama išeina senolė.

    - Labas, Pupa, - taria ji ir ištiesia ranką. Pilkė paduoda leteną. Abi minutę žiūri viena į kitą, mėgaudamosi džiugia akimirka, paskui moteris paglosto šuns galvą ir atsisėda ant suoliuko.

    Ir šiandien, kaip visada, ji apžvelgia savo gyvenimą. Ir eglės, sodintos prosenelio, tebeošia, ir sodas, buvęs vešlus ir derlingas, dabar apaugęs žolėmis ir samanomis, tebelinguoja sunkiomis šakomis. Ir tvartai, kažkada pilni kriuksinčių ir mykiančių gyvulių, tebestovi, ir klėtis tebekvepia grūdais ir duona. Ir šulinys vis dar kupinas gaivaus šaltinio vandens. Ir tas šimtametis namas toks pat tvirtas ir gražus.

    Ją apgaubia gili skambanti tyla. Ji regi po kiemą vaikščiojančią motulę, girdi linksmus vaikų balselius, mato sėdinėjančius senelius po didžiąja obelimi. Čia taip gyva, judru, visi kažką veikia, kažkur skuba, lekia. Jie gyveno čia, ir dabar kartu su ja.

    Ir ji pakyla. Mosteli laukiančiai Pupai ir abi iškeliauja.

    Praeities akimirkų keliais.

 

ŽINOJIMO LAUKIMAS

 

    Išėjau į naktinį slaptingąjį kerintį mišką. Oras buvo toks švarus, skaidrus ir skambantis, keistai raminantis ir perregimas. Lengvas lietus, kurį savo plazdėjimu nupūtė vėjas, švariai nuskalbė erdvę.

    Apgaubė gaivus pušų dvelksmas, ir kalbanti, šnabždanti tyla prabilo. Išgirdau tykų medžių kamienų braškesį, jie ir dūsavo, ir džiūgavo. Į šių šakų bruzdėjimą, murmėjimą kartkartėmis įsiterpia paukštelių čirškėjimas ir žvėrelių kiauksėjimas.

    Geriu visus šilo garsus, jaučiu kvapus, kuriuos jis skleidžia. Jie tai tilsta, tai visai išnyksta, tai vėl pasigirsta ir ilgai aidi.

    Aplink alsuoja dideli seni medžiai, alsuoja žolės ir samanos, augančios ir besikalančios iš žemės. Ir ta augimo, visų garsų ir kvapų vienovė dvelkia tokiu šviežiu linksmumu ir amžinumu, kad panirstu į savo svajų pasaulį.

    Ir iš gilių sielos gelmių iškyla nuostaba – ir aš esu šiame mįslingame pasaulyje: einu per rasotus takelius, pamiršusi lietų, saulę, tampu paukšteliu, žvėreliu, žiburiuojančiu rasos lašeliu, virpančiu vėjyje medžio lapeliu, pasklindu nuo vieno krašto iki kito ir vėl sugrįžtu į šią gyvą tylą. Ir ši šnabždanti gyvybinga tamsa praveria begalybės erčią.

    Ir aš virstu skausmingu žinojimu, giliu suvokimu, atsineštu iš motinos įsčių.

    Ir vis dėlto – nesuvokiamu.

 

AKIMIRKA

 

    Ateinu prie jūros, pasveikusi po ilgos, sunkios ligos. Savo kojomis. Pati.

    Dar karaliauja šilta vasaros naktis. Bet ten, horizonte, virš apsnūdusios ramios jūros ir tamsos išryškėja melsvai pilka juosta. Dangus palengva ima šviesėti, ir tos vaiskios akimirkos tarsi paskęsta dumsiame vandenyje. Jūra, sugėrusi tviskesį, sužvilga skaidriu mėliu.

    O toli toli virš žaižaruojančio melsvio skaidriame danguje sužvilga auksinis žiburėlis. Paskui slysteli švytintis spindulys. Iš lėto jis plinta ir tviska, kol plyksteli žiburiuojantis šviesos pluoštas ir didingai išnyra saulė.

    Apstulbusi žiūriu į vyksmą. Tada, iškėlusi rankas į dangų, sveikinu aušrą.

    O spinduolė pamažėle kopia dangumi, žerdama spindulius naktingajai jūrai, glosto ją sveikinančius medžius, džiūgaujančius paukštelius ir mane. Ji kyla vis aukštyn ir aukštyn, kol atsiplėšia nuo jūros.

    Švelnios bangelės sujuda ir plūsteli prie manęs, stovinčios krante. Vanduo šiltas, švelnus ir gaivus. Palengva brendu gilyn ir panyru į gyvybingą vandenį.

    Užlieja ramus banguojantis jūros garsas. Geriu vandens galią ir gyvybę. Nugrimstu į kitos realybės pasaulį.

    Virstu vandene.

 

SUSITIKIMAS

 

    Iš lėto žengiau siauru takeliu. Tykiai lingavo išlakūs medžiai, siūravo skaisčiaspalvėmis galvelėmis gėlės, pleveno lengvas vėjelis. Šioje mįslingoje rimtyje kažkur tyliai aidėjo paprasta, taip pažįstama, kupina švelnaus liūdesio melodija. Tas lėtas motyvas, lemtingas kaip trumpas gyvenimas, skambėjo prisikėlimo viltimi. Šių nematomų, bet galingų jėgų valdoma tyla persmelkė sielą.

    Kiek tolėliau, kalvos papėdėje, plytėjo nedidelis kalkakmenio pastatas. Baltoje sienoje buvo įrengtos durys. Įėjusi pro jas išvydau besileidžiančius laiptus.

    Nelauktai apsvaigino nepakartojamas įspūdis – savotiškas amžinybės kvapas, nublankusios spalvingos freskos, erdvios arkos virš galvos. Lipau stabtelėdama laiptais žemyn. Prieblandoje skęstantis nykus paslaptingas pasaulis užgniaužė kvapą.

    Laiptų pabaigoje išvydau erdvią įdubą, iš kurios sklido šviesa. Žengusi dar kelis žingsnius, sustojau sukaustyta nuostabos. Akims apsipratus su prietema, išvydau švytinčią sniego baltumo marmurinę mergaitės statulą. Maldai sudėtos rankos, galva, apgaubta garbanotais plaukais, pakelta aukštyn, ir ilgesingos tyros akys žvelgė tiesiai į mane.

    Mano prosenelė! Tas mistinis grožis pavergė. Pagaliau susitikau su ja po daugelio metų. Buvau tiek daug apie ją girdėjusi, skaičiusi, stovėjau ir pakerėta žvelgiau į jos-mano veidą. Nelaiminga meilė anksti palaužė jos jėgas.

    Ūmai pajutau vėsų dvelktelėjimą trapia ir kvapia gėle ir kaktą palietusį atodūsį, lyg neregimą pabučiavimą.

    Ir mano sielą pripildė skaidri akimirkos palaima, skausmas ir džiaugsmas nuskriejo šalin. Nebegirdėjau net širdies plakimo. Verkiau. Laikas sustojo.

    Suvokiau, kad viskas, kas buvo, kas yra ir bus, esame mes. Mano žavioji prosenelė ir aš.

    Gyvenimas tęsiasi.

 

PRIESAIKA

 

    Toji naktis dvelkė mistiškumu. Pėdinau minkštomis samanomis. Oras dvelkė grybais, čiobreliais, avietėmis ir viltimi. Su nenusakomu švelniu alkiu ir nepažįstamu, pilnu nuostabos smalsumu broviausi į šį slaptingą pasaulį.

    Ten, tarp medžių retymę, švytėjo maža, rausva ir keista žaižara. Ji tykiai spragsėjo, vis didėjo ir plito. Ji nedegino, bet šildė. Išvydau daug delnų, ištiestų pasišildyti. O virš tų delnų – susikaupę veidai, mirguliuojantys blaškomos ir skaistinamos liepsnos šviesos. Nežinojau, kad taip gali atrodyti ugnis, kad ji gali ne tik atimti, bet ir duoti. Ji čia, vidury miško, ir kvepėjo kitaip.

    Ilgai ilgai klausiausi šio šilto laužo kalbos. Tyka gaubė žiburį ir ištiestus delnus, ir slėpiningą pasaulį, kuris visas tartum buvo čia. Bet toji ramybė ir laužas buvo kažkokie kitokie. Ir aš žengiau į  tylą, susijusią su tuo pasauliu. Ėjau per kaitrias ir žaižaruojančias laužo liepsnas. Skriejančios žiežirbos pažiro ant mano ištiestų rankų. Nejutau jokio skausmo, tik norą, kad su tomis geliančiomis kibirkštėlėmis sudegtų visa, kas sena, visas susikaupęs skausmas ir blogis. Šią slėpiningą naktį norėjau susitaikyti su esamu pasauliu ir kurti naują, gyventi meilėje.

    Žinojau, kad stebinčios visažinės mano priesaiką pasižymi savo slaptinguose raštuose.

    Ir aš išgyvenau šią nepakartojamą akimirką.

    Išsinešiau ją savo širdyje visam gyvenimui.

 

SUGRĮŽO

 

    Valtis lengvai slydo tykiu ežero paviršiumi. Ji tylėdama žvelgė nuskubančias mirguliuojančias bangeles, išjudintas stiprių yrių.

    Versmingasis švytėjo gilia ir tylia mėlyne. Tolumoje dunksojo žaliaukė salelė. Jis lėtai pasuko valtį jos link.

    Įplaukę į nedidelę lomą prisiyrė prie kranto. Išlipę iš valties sustojo ir įkvėpė drėgnos žemės, žolynų kvapo. Kaip ir prieš daugelį metų, kai jie čia lankėsi, kvepėjo žemuogėmis. Dirstelėjusi į netoli esančią aukštumėlę, ji išvydo tokias pat dideles sodrias rausvas uogas. O jis, suėmęs jos ranką, lėtai pabučiavo. Jo mėlynos akys žvilgėjo. Paskui mostelėjo ranka į slėpiningąją pievelę. Ji gerai prisiminė tą meilės naktį po žvaigždėtu dangum.

    Žvilgtelėjusi į ežerą, valandėlę grožėjosi raibuliuojančiomis bangomis. Jos ritosi viena po kitos ir tiško ant smėlio. Saulė jau buvo nusileidusi ir kvapą gniaužė magiškas ir stebuklingas nakties grožis.

    Ši maža tyki salelė buvo neįtikėtinai graži ir ypatinga. Čia neegzistavo laikas. Tai buvo jų rojus.

    Apsikabinę nuėjo lankos link. Raiškaus spindinčio žvaigždėto dangaus fone jie atrodė stulbinančiai.

    Jis ir ji.

    Mylintys vienas kitą.

    Pagaliau vėl kartu.

 

ILGESYS

 

    Tas rusvas nedidelis molinis nuskilusia ausimi kiškutis visada su manimi. Vienintelis atėjęs iš mano vaikystės. Ir dabar dažnai mintimis sugrįžtu į tas tolimąsias dienas vis ieškodama kažko naujo.

    Kartą, kai vieną karštą vasaros dieną dangų aptraukė smulkūs debesys, nenumaldomai lėkdami ir keisdamiesi saulės ir sutemų žaisme, netikėtai tarsi prasivėrė slaptos laiko durys, kviesdamos peržengti praeities slenkstį. Vizija, kuri staiga grįžo pro vaikystės prisiminimų rūką, buvo kupina išgąsčio, baimės, gilaus skausmo ir nesibaigiančios raudos. Aš gailėjausi tos laike pasiklydusios mergaitės ir ilgėjausi tos jaunos moters, išvargintos skausmo ir ašarų, saugančios mane.

    Mano vaikystės mamos nėra. Bet tas nuskilęs kiškutis, tada suspaustas mažoje rankelėje, kartu su manimi visur keliavęs ir gelbėjęs mano gyvybę, tebestovi lentynėlėje. Rodos, paimsiu jį, prispausiu prie neramios širdies ir viskas pasikeis, nes tikiu, kad jis vis dar turi stebuklingų galių padėti. Ir išauš nauja diena, ir viskas bus gerai.

    Bet aš ilgiuosi prarasto vaikystės pasaulio ir giliai širdyje slepiu mažą mergytę, išmokusią šypsotis visą gyvenimą, tol, kol nuo tos įprastos šypsenos plyš širdis.

    Ir mane apima kaltės jausmas, buvimo čia, žemėje, beprasmiškumas. Taip, myliu tą nuostabią Dievo dovaną – gyvenimą, bet kodėl vieną dieną turi sustingti, atsigulti žemėje ir išnykti.

    O kokia sunki ta žemė, Dieve, slegianti nedidelėje dėžėje gulinčią mano motiną, kuri taip mylėjo vaikus, medžius, gėles, orą.

    Koks nuostabus ir baisus tas gyvenimas, trunkantis tik amžinybės akimirką!

 

ATRADIMAS

 

    Ji tykiai sėdėjo pajūryje, žvelgdama į ramias bangas. Šalia lesinėjo duonos trupinius pulkelis balandžių. Buvo tokia tyla, kuri, rodės, tysės amžinybę. Ji jautė geliantį vienišumą, užliejusį ją kaip tos bangos, riedančios viena po kitos, ir ramiai kažką šnekučiuodamos.

    Ūmai išgirdusi netoliese nuskambėjusį balsą, atsisuko. Ir tada ją tarsi elektra nupurtė. Srovė perėjo tiesiai per širdį. Jie žvelgė vienas į kitą. Sukrėtimas buvo toks netikėtas ir didelis, kad ji negalėjo pajudėti. Ji žiūrėjo į jo tamsias mėlynas akis ir negalėjo ištarti nė žodelio. Ir ta tyla atrodė rėkianti, sklidina nenusakomos galios.

    Nuostaba apšvietė ir išvydo jį aiškiai – tai jis, tas žmogus, kurį, rodės, visada pažinojo, kurio laukė ir kurio iki šiol nebuvo sutikusi. Ji regėjo jo veidą, garbanotus plaukus, jautė sklindančią stiprybę.

    Neliko žodžių, viskas susiliejo ir staiga ją apėmė begalinis džiaugsmas, daug stipresnis už bet kokius žodžius. Ir tas džiugesys buvo tarsi tiltas, kuris sujungė juos ir užtvindė stulbinama jėga. Ji ėmė šypsotis, tai, rodės, paveikė ir jį, nes akimirksniu jo akys suspindo ir jis nusišypsojo jai.

    Tada žengė žingsnelį. Sustojo. Ji taip pat žingtelėjo. Ir stabtelėjo. Stovėjo labai arti ir žiūrėjo vienas į kitą.

    Išnyko laikas, dingo jūra, paukščiai, žmonės, išnyko pasaulis.

    Tada jis apkabino ją ir tvirtai prispaudė prie savo spurdančios širdies ir sušnibždėjo: „Taip nuostabu mylėti“.

 

KELIONĖ

 

    Senolis atsinešė glėbį malkų ir numetė jas šalia krosnies. Gražiai sudėliojęs pakuroje krūvelę skalelių, brūkštelėjo degtuką. Liepsna plykstelėjo ir apglėbė sausas šakeles, iš lėto įsiplieskė ir ėmė kaitriai degti. Kambaryje pasklido šiluma.

    Žaismingai blyksinčios liepsnos žiežirbos apgaubė tyla ir ramybe. Tos, traškančios ir žybsinčios ugnelės neramiai šokčiojo. Susikaupęs senutis žiūrėjo į ugnies žaismą ir stengėsi sušilti, išguiti širdį apėmusią tuštumą, taip kankinančią sielą.

    Staiga plykstelėjusi kibirkštėlė tarsi pradrėskė jį supančią niūrią tamsą ir pataikė tiesiai į širdį.

    Ūmai išgirdo taip pasiilgusios motinos balsą, kviečiantį grįžti į praeitį. Paniręs į atmintį, jis leidosi į kelionę per visą ilgą savo šimtamečio gyvenimą. Klydinėjo per išgyventus įvykius, karus, ligas, artimųjų praradimus ir sielvartą. Matė upes pralietų ašarų ir marias iškentėto skausmo, kurį jis suteikė. Bet jo niekas nekaltino, nesmerkė dėl padarytų klaidų, tik gailėjo ir ramino. Bet skaudžiausia, kad toje nykioje graudulingoje tyloje jis buvo toks vienužis, nors aplink buvo tie, jo laukiantys. Seneliai, tėvai, broliai, seserys ir draugai, kuriuos jis mylėjo ir kurių ilgėjosi. Jie, dabar tokie tykūs ir perregimi šešėliai, apsupo jį. Tada priartėjo ji, jo motina. Pajuto jos tylų šnabždantį balsą, sakantį jam apie savo meilę, kuri lydėjo visą gyvenimą. Regėjo ir tą, kurios jo širdis taip laukė, taip ilgėjosi, kuri buvo jo meilė, grožis, nepaprastas sielvartas ir kaltė.

    Ūmai suvokė, kad peržengė savo laiko ribą. Atėjo metas išeiti, pas tuos, kurie laukia. Pasruvusios ašaros apramino jo širdgėlą, nuplovė graužatį, sunkų kaltės ir nevilties jausmą, slėgusį visą jo būtį. Jis pajuto palengvėjimą ir ramybę. Nutyko ir iškeliavo pas lūkuriuojančiuosius.

    O ugnies liežuviai slėpiningai kibirkščiavo.

 

PAŽINIMAS

 

    Ji visada laukdavo tų giedrų šviesių žvaigždėtų naktų. Jai patiko būti vienai, gyventi tarp savo daiktų ir svajoti svajoti.

    Ji valandų valandas stebėdavo prislopintos šviesos virpuliavimą, mėgaudavosi gaiviu tamsos kvapu ir gėrėdavosi alsiu sutemų ir tylos spindesiu.

    Ir šią naktį danguje nuostabiai žėrėjo šviesuliai. Ji įsižiūrėjo į juos. Buvo tyra, tyku ir tamsu. Spinduolės ramiai mirksėjo, blykčiojo ar staiga užgesdavo.

    Kiek kartų ji kreipėsi į jas, šaukė, bet niekada negaudavo atsakymo. Tik padvelkdavo šalčiu ir neviltimi. Jos buvo tokios tolimos, svetimos ir abejingos ilgesiui ir sielvartui.

    Ir dabar ji neatitraukė akių nuo to ledinio, bet dieviško grožio. Argi jos, tolimosios šviesuolės turėtų rūpintis eiline mažos žemės gyventoja, kai pats žemynas nesirūpina savimi?

    Netikėtai visai netoli, rodės, ištiesus ranką pasiektų, išvydo skriejančią plevėsuojančiais žibančiais spinduliais žvaigždę. Dangus suspindo, atgijo, pažiro auksinės kibirkštėlės. Nelauktai pajuto, kad tai nebūtis susilieja su amžinybe. Ir ji sukurta iš tos gyvybingos šviesuolės žėrinčių ugnelių, yra gyva ir nori gyventi. Ten, virš mūsų, yra kažkas. Tai – šviesa. Skaisti begalinė gyvastinga šviesa. Ir mirties nėra. Tik amžinas nemarus gyvenimo ratas.

    Ir šią akimirką, apimta gilaus pažinimo džiaugsmo, gimė ji pati.

 

IEŠKOJIMAS

 

    Kartais pabėgu iš miesto triukšmo, kalbų, netikrų santykių ir jausmų. Išlekiu toli toli, prie nedidelio kalnelio, apaugusio čiobreliais, žemuogėmis ir kuplia žole. Tada krentu į tą švelnų žalią kilimą ir panyru į stebuklingą tylą.

    Pradžioje darosi neramu – tokia nepaprasta ramybė, tokia tylybė. Paskui įsiklausau į ją, nieko negalvoju ir geriu mane apsupusią ramybę.

    Pasaulio gausmas palengva nutolsta, išnyksta. O tuomet suskamba laukai, pievos, netoliese esantis miškelis. Išgirstu tyras paukščių giesmes, žolelių kuždesį, skruzdėlių čežėjimą. Suvokiu gamtos kalbą.

    Netikėtai ant rankos užšoka strapinėjantis vienakojis žalsvas žiogelis. Jis tykiai pasakoja apie savo džiaugsmus ir sielvartą man tokiais suprantamais garsais ir, pasičiupęs trupinėlį numestos jam duonos, dingsta žolynuose.

    Aš tampu viena iš jų.

    Toji kalba su tyla stebuklingai apmalšina. Atsisakau visų abejonių, kaip dabar atrodo, beprasmės širdperšos. Suvokiu atgijusius jausmus. Ramia širdimi žvelgiu į praėjusį gyvenimą. Susigrąžinu savo kūno tylą. Ir mano sieloje gyvenanti maža išsigandusi mergaitė nuščiūva.

    Žinau, kad tai žingsnis į sugyvenimą su savimi, susitaikymas su vienatve, į kurią visada galėsiu sugrįžti.

    Prisirenku kraitelę raudonų žemuogių ir atgavusi jėgas, nutykusi grįžtu namo.

    Gyventi.

 

VYŠNIŲ SODAS

 

    Kai jis mane pakvietė į sodą, nusekiau paskui. Pravėręs vartelius, paėmė už rankos ir paprašė užsimerkti. Žengiau minkšta žole ir galvojau, kas įvyks. Kai pagaliau sustojome ir pažvelgiau, apstulbau. Apakino blyksinti raudona šviesa.

    Visi medžiai raudonavo. Jų šakos buvo aplipusios sodriomis raudonomis uogomis. Dar niekada nebuvau mačiusi tiek daug ir tokių raudonų.

    - Tai mūsų sodas. Tiksliau – tavo vyšnių sodas.

    Žvelgiau į jį ir jaučiausi taip, tarsi pažinočiau visą gyvenimą. Kai pirmą kartą pamačiau, užbūrė mįslingas melsvų akių žvilgsnis. Jis pažadino mano sieloje giliai paslėptą būdą. Pajutau jame slypintį nepasotinamą troškimą gyventi, aistrą atrasti tiesą ir kovoti už ją. Atpažinau tą aistrą, nes ji sutapo su manąja. Bet aš išsigandau tos jėgos ir tada pabėgau. Neatsakiau į laiškus, išvykau toli. Jis sudaužė mano širdį, dažnai galvodavau – geriau nebūčiau jo sutikusi, geriau niekad nebūčiau jo pažinusi.

    Bet vis tiek laukiau. Ir kai vieną dieną jis vėl surado mane, supratau, jog negalėsiu gyventi be jo. Dabar jo rankos lietė mano veidą, glostė plaukus. Mes stovėjome apsupti raudonų vyšnių. Jaučiau begalinį jo meilės stiprumą.

    - Aš priversiu mylėti mane, - šnibždėjo apkabindamas.

    Pakėliau galvą, pažvelgiau į jo akis ir tarp mūsų nuvilnijo kažkas gilaus ir nepakartojamo.

    O aplink kuždėjo ugninių vyšnių sodas.

 

SAPNŲ GALIA

 

    Artėja vakaras. Dienos darbai, rūpesčiai rūpestėliai išgyventi, aptarti ir nustumti praeitin. Jos mintys jau tolsta nuo kasdienybės. Ir, rodos, ji gyvuoja pačioje gyvenimo širdies paslaptyje.

    Egzistuoja tarsi dviejuose pasauliuose – dienoje, kuri sukasi kasdienių darbų, minčių, jausmų karuselėje, ir naktyje – tarsi kelionėje į kitą pasaulį, sielos susikurtą ypatingą šalį, su glūdinčia joje paslaptinga jėga, kurią ji visą laiką siekia atskleisti.

    Liga, neviltis, vienatvė prislėgė jos dvasią. Bet mintys apie šviesą, viltį tarsi suteikia galimybę keliauti į aną – sapnų – pasaulį, atgauti jėgas, nuraminti nuliūdusią sielą. Ir sapnuose išnyranti skaudi praeitis, ir neregėti nematyti pasauliai sušvinta švelniu spindesiu. Ir ji panyra į tą gaivališką sapnų polėkį, kuris sužadina liepsnojančią ugnį jos sieloje. Ji suvokia jai pranašaujamą ateitį, žadamą gyvavimą.

    Ji žino, kad žmogui aukščiausiųjų suteikta tiek kančios, kiek jis gali ištverti. Laimės džiaugsmas trumpas, bet laimės šviesa prikelia gyvenimui. Nes, jei dvasia taip nuliūsta, kad nusprendžia žmogų palikti, tai žmogus miršta. Bet ji nori gyventi, tad klauso savo nepaprastų sapnų.

    Ir auštantis rytas, toji šviesos spindulio akimirka, prasiskverbusi į jos bundančią sielą, primena jai, kad širdyje glūdi pergalinga jėga, suvokianti amžiną gyvybės atsiradimo paslaptį.

    Ir nurimusi eina pasitikti artėjančio laiko.

 

ESATIS

 

    Ėjau siauru takeliu, stabtelėdama ties kiekvienu krūmeliu, medeliu, lėtindama žingsnį, giliau įkvėpdama ir iškvėpdama, kol nurimo smarkus širdies plakimas.

    Ten, už posūkio, kur pieva susilieja su mišku, kur tarsi susijungia dvi skirtingos erdvės, šmėžavo ilgas tamsus pastatas.

    Ir, kai peržengiau tą nematomą ribą, išvydau seną medinį pastatą, užkaltais langais, sukrypusiomis durimis. Žvelgiau į jį ir girdėjau ten aidinčius balsus, skambančias dainas, sielvartingus atodūsius. Šis senas trobesys buvo tarsi neišsipildžiusių svajonių ir pažadų liudininkas.

    Atėjau tuo pačiu keleliu, kuriuo daugiau kaip prieš šimtą metų iškeliavo verkdama mano prosenelė, nešdamasi glėbyje mažąjį sūnelį.

    Jaučiu visą jos nepaprastą meilę. Vieną dieną uogaudama miške sutiko jį, kertantį medžius. Kažkoks nepaprastas žinojimas švystelėjo jos mintyse – tai tas, kurio laukė. Užteko tik vieno žvilgsnio ir juos abu apėmė palaima. Ji pasijuto pakylėta, apkvaitusi iš laimės, tokia gyva, tokia tikra, o mintys dainavo. Šis nepaprastas jausmas apėmė juos abu. Negalvojo, kad toji laimė gali būti tokia trumpa. Jo tėvai, turtingi ūkininkai, nenorėjo vargšės marčios. Tad vieną vėlyvą vakarą jie paslapčiomis bažnyčioje susituokė ir apsigyveno šioje troboje. Bet ji bijojo analizuoti esamą tikrumą, bijojo prisiliesti prie laimės, jautė, kad atsivers skausmo praraja. Ir sielvarto akimirka atėjo – jį parnešė iš miško mirštantį.

    Po to, apglėbusi neseniai gimusį sūnelį, išsinešė su savimi širdgėlą, savo praeitį.

    Regiu už posūkio laike išnykstantį jos palinkusį siluetą ir suvokiu, kad praeitis niekada neprarandama. Ji čia, šalia, nes mes esame mūsų praeitis. Ir viskas, kas įvyko, kas mums nutiko ir nutiks, - tai esame mes.

 

KAITA

 

    Kai atvykau prie šio slėpiningo, medžiais apaugusio ir legendomis apipinto alko, šventė jau buvo prasidėjusi.

    Švietė saulė, aplink judėjo šimtai žmonių. Moterys buvo apsirengusios pilkšvomis ilgomis lininėmis suknelėmis, galvas apsigobusios mezginiais papuoštomis baltomis skepetomis, vyrai vilkėjo šviesiais rūbais. Visi susikaupę ir tykūs. Jie kopė į kylantį miglotą šlaitą, tarsi vedantį į mistišką svajonių pasaulį.

    Skambėjo graži ilgesinga melodija. Toji magiška muzika apgaubė ir įtraukė į kažkokį labai seną, tolimą ir tarsi pažįstamo pasaulio laiką. Tos nepaprastos garsų bangos sklido į spindintį dangų kaip švytintis grakštus paukštis.

    Pajutau prašviesėjimą, rodės, dalyvauju stebuklingame gyvybingame laike, į kurį grimzdau vis giliau ir giliau.

    Netikėtai tvykstelėjo nenusakoma šviesa. Jutau jos galią, bet iki galo dar nesuvokiau.

    O žmonės iš lėto ropštėsi į kalną, retkarčiais staptelėdavo ties kuria nors šventa vieta, padėdavo gėlių, nusilenkdavo ir kildavo toliau. Šitas lėtas iškilmingas ir slaptingas ritualas vertė virpėti. Ūmai suvokiau, kad tai ne tik šventiškas veiksmas, kad kiekvienas toks godojimas turi gilią prasmę.

    Jis simbolizavo vis aukštesnę pakopą į pasikeitimą, kaitą ir tobulėjimą iš vienos būsenos į kitą. Tai buvo lyg beribis skaisčio pasaulis, į kurį žengiau įgaudama paslaptingų jėgų, vilties ir tikėjimo gyvenimu.

    Procesija kilo ir kilo į ramovę.

    Žengiau kartu. Iki viršūnės.

    Tolimo, pasakiško ir paslaptingo laiko.

 

MIŠKUOLĖ

 

    Visada laukiu šito susitikimo. Žingsniuoju per plačią žalią pievą, spindinčią saulėje, apsuptą išlakių tamsialapių medžių. Pasiekusi giraitę lankos pabaigoje, įžengiu į medžių karalystę. Pajuntu ramų gyvenimo dvelksmą. Jaučiu ilgaamžių medžių ilgas ir ramias mintis.

    Čia toks tyras, skaidrus ir švarus oras. Girdžiu ir suvokiu visus garsus ir kvapus, kurie tai stiprėja, tai tilsta. Jaučiuosi tokia sava ir artima, tarsi būčiau namie. Matyt, šitą medžių šlamėjimą, jų šnabždesį visada nešiosiu savo širdyje kaip amžiną namų ilgesį, kurį išgirdau dar būdama įsčiose.

    Aplink alsuoja tie dideli, stiprūs ir galingi medžiai. Einu prie amžinojo miško valdovo -  išsikerojusio ąžuolo. Rodos, jis oš amžinai, jo karūna, remianti dangų, semiasi iš jo jėgų, o šaknys - apglėbusios žemę ir įaugusios giliai, iki pat jos šerdies.

    Ir šiame tykiame galiūno ošime tarsi peržengiu laiko ribą, pereinu kiton tikrovėn. Ir imu šnabždėtis su juo bežode kalba. Medis atiduoda visą save: jėgą, ramybę, malšina sielvartą, giliai širdyje įsišaknijusį nesuvokiamą liūdesį ir ilgesį.

    Aprimstu, atsikratau baimės ir nevilties jausmo. Suvokiu plakančią amžinąją stiprūno širdį. Suprantu, kad tai yra besitęsiantis nenutrūkstamas atgimimo ratas.

    Mano siela nuskaidrėja. Pasklinda dienos mėlis, sušlama lapuose vėjelis, sužvilga saulės šviesa.

    Ir aš, miškuolė, paguosta galiūno dvasios, išvaduota iš graužaties, išeinu į pasaulį, esantį už šio pasaulio, nevaržomai klajoti.

    Kad vėl ir vėl sugrįžčiau į savo namus.

 

PRADŽIUGINO

 

    Ji laukia pavasario. Po tų ilgų, pilkų ir šaltų dienų mintyse susigalvoja nepaprastą gėlę. Ji, regis, išaugs, išsiskleis, pražys atsiverdama slapčiausiais žiedais, kurie įžengs į jos tylą, atras tą vienintelį žodį, kuris pakeis jos gyvenimą.

    Vieną dieną jos žmogus parnešė nedidelį šakelių gniužulą ir padavė jai, sakydamas, kad tai josios svajonė.

    Ji ilgai žiūrėjo į tą keistą raizginį. Vėliau padėjo ant drėgnos vazonėlio žemės. Po kurio laiko žvilgtelėjusi išvydo pasikeitusį ruduolį. Jis išbudo naujam gyvenimui – išleido šaknis, kuriomis tvirtai įsikibo į žemę. Palengva ruda pyniava virto žaliu bujojančiu gyvybingu tumulu. Išsprogo pailgi švytintys lapeliai, o jų tankynėje brendo pumpuras, kuris netrukus pražydo nuostabiu ugniniu žiedu. Jis žvilgėjo saulėje ir skleidė nenusakomą gaivalingą aromatą. Šis tviskesys pasklido ne tik kambaryje, bet atgaivino ir nuskaidrino jos sielą. Nepaprastas džiugesys apėmė širdį ir, atrodė, sugrįžo tikrasis gyvenimas. Jis sugriebė jos esybę ir nusinešė kartu.

    Ji žvelgė į nepaprastąją gėlę ir suvokė, kad dabar šios rožės geroji dvasia ją globos ir saugos, nes ten, kur ji pražysta ir gyvena, vyrauja laimė, sėkmė ir gerovė.

    Nes ši žieduolė – begalinio džiaugsmo ir meilės simbolis.

 

SUVOKIMAS

 

    Netikėtai vieną dieną močiutė atnešė jai nedideles dvi žalias ilgais plonais spygliukais šakeles. Ji pasakė, kad tai išmintingas, nepaprastai gyvybingas augalas. Įbedė į vazonėlį ir palaistė. Kadangi jos gėlyne, kaip ji vadino kambario kampą, gyveno daug įvairių gėlių, toms spygliuotoms šakelėms ji neskyrė daug dėmesio.

    Kai po kurio laiko žvilgtelėjo, nustebo. Iš žemės buvo išaugusi didžiulė išsikerojusi šaka, šalia šakojo dar penkios, o apačioje buvo priaugę daug mažų šakelių. „Visa šeimyna“, - nusistebėjo. Prisiminė senelės patarimą daugiau su juo bendrauti, gerai susipažinti, nekreipti dėmesio į spygliukus, ir tada jis prabils, nes tai vienas seniausių ir paslaptingų žemės augalų, galinčių atskleisti tūkstantmetes paslaptis.

    Ir tikrai, vos tik ji prieidavo jį palaistyti, apžiūrėti, pajusdavo sklindančią šilumą, nenusakomą energiją, rodės, esanti sava.

    Vieną tykų vasaros žvaigždėtą vakarą sėdėjo šalia savo spygliuočio. Ūmai augalas tarsi atgijo. Jo šakos nušvito tukslia tviskančia šviesa, šakelių spygliukai sušvytėjo sidabru, o pats augalas suspindo besikeičiančiomis spalvomis. Ji apstulbusi žiūrėjo į šį didingą plastantį ir nepaprastą grožį. Patyrė, kad sklindanti iš augalo nepaprasta energija buvo nesibaigiančios gyvybės amžinybė. Jis atskleidė amžinąjį dieviškąjį gyvybės virsmą.

    Apsidairiusi išvydo, kad dangus, aplink augantys medžiai, krūmai taip pat spindėjo stulbinančia virpuojančia gyvybe. Rodės, ir oras buvo kupinas šios nepaprastos gyvybingos jėgos.

    Ir ji suprato, kad šis regesys buvo ir visada bus.

    Tik ne kiekvienas gali tai pamatyti ir pajusti.

    Ji tai pamatė.

    Ir išgyveno.

 

UŽBURTAS RATAS

 

    Kartkartėmis užsuku į šviečiantį dideliais langais keliaaukštį pastatą. Aukštos lubos, visur iškabinėtos rėksmingos reklamos, siūlančios pirkti pačias geriausias ir pigiausias prekes. Ryškiaspalviai daiktai daikteliai išdėlioti ilgose lentynose, vilioja savo spalvingumu ir įvairumu.

    Toj didžiulėje erdvėje, pilnoje skubančių, bėgančių žmonių, pasijuntu tokia maža, tokia vieniša ir nebesu savimi. Rodos, kad nuo šiol mano kita praeitis ir kita ateitis. Viskas kinta.

    Žengiu pamažėle tarp lentynų ir netikėtai išvystu pažįstamą veidą, nematytą dar nuo mokyklos laikų. Nušvitę pradedame kalbėtis. Apie praėjusius laikus, įvykius, draugus, išsiaiškiname buvusius barnius, pasiteisiname ar kažką pasižadame. Ir išsiskiriame, gal net visiems laikams.

    Tas atsitiktinis susitikimas – mano neišsipildžiusios lemties duženos. Tai – mažytis langelis į kitą pasaulį, kuriame kažkada gyvenau, bendravau, kuriame gal būčiau galėjusi būti, bet tai mano neįvykęs likimas. Kartais gali peržengti lemtį ar ką nors pakeisti, bet yra tai, ko niekada negali padaryti. Nes nenori, nesugebi.

    Išeinu į tykią gatvę. Gaivus oras virto plevenančia, keistai nurimusia ir raminančia skaidruma. Jaučiuosi vėl atradusi save. Ir vėl žengiu į nesibaigiantį burtingąjį gyvenimo ratą.

 

Silvijos PELECKIENĖS knygos:

 

SUGRIAUTŲ NAMŲ VAIKAI. – Memuarinė eseistika. Klaipėda: Rytas, 1995.

PADOVANOK MAN EDELVEISĄ. – Noveletės. Klaipėda: Rytas, 1997.

VITA VITAM. – Noveletės. Šiauliai: Varpai, 2001.

VILTIES DURYS. – Novelečių romanas. Šiauliai: Varpai, 2002.

SIBILĖS SAPNAI. – Noveletės. Šiauliai: Varpai, 2005.

LAUKIANTI STEBUKLO. – Noveletės. Šiauliai: Neoprintas, 2009.

LIŪDESIO KRIKŠTAS. - Noveletės. Šiauliai: Neoprintas, 2012.