Čia dar žydi magnolijos. Ir kartais lyja, lyg niekas mūsų išties nemylėtų. Bet myli. Todėl ir žydi, todėl ir primena, kad geriausi prisiminimai lieka ne fotoaparatuose, o delnuose. Į juos subėga visos upės. Ramiai skalauja patirties krantus ir gludina jūrų akmenukus. Lieka tik čia ir tik magnolijos.

Pristatau lietuviško dokumentinio filmo kūrėjus Juliją ir Rimantą Gruodžius bei jų kino studiją “Periferija”. Tikri menininkai tarsi ištirpsta savo pačių kūryboje, palikdami žiūrovui didžiulę erdvę apmąstymams ir naujiems atradimams. Tiek daug norisi jų paklausti, todėl nedelsiu…

2013 m. birželio 19-25 dienomis Pakruojo dvare ir jo teritorijoje Pakruojo savivaldybė ir VŠĮ Holistinis judėjimo teatras „S“ organizuoja tarptautinį meno festivalį ANIMA MUNDI.

Naujas Mildos Martišiūtės eilėraštis. Fotografijos - autorės.

Pastarosiom dienom galvoju apie atstumus. Kaip dažnai mes neįvertinam, kas yra išties toli ir kas kone ranka pasiekiama? Kaip toli yra kažkas, ko nepažįsti, kaip reliatyviai keičiasi atstumas persikėlus į kitą miestą, į kitą žemyną. Kaip dar dažniau, keičiamės mes, vis labiau suvokdami, kad dienų ir minaretų apsupty tesam mažyčiai taškeliai globaliniam kontekste?

Klausimas – kas yra liūdesys ir kam jis reikalingas? Kas jį sugalvojo? Ir kas jį įvardino būtent Liūdesio vardu.

Algirdo Markevičiaus eilėraštis ir fotografija.

Kaip dažnai mes skundžiamės? Kaip dažnai skundžiuosi aš? Dėl pirmadienių, dėl blogo oro (galų gale, ką reiškia blogas oras?), dėl vėluojančių traukinių, žmonių, kurie pamiršta šventadienius, gimtadienius ar tiesiog dienas? Kaip dažnai to nereikia daryti? Kada tu nustoji bandyti suprasti kažkokią neteisybę ir kada ta neteisybė nustoja bandyti suprasti tave?

Voratinklio draiskanas primenančiame laivelyje mes sėdime, šnekučiuojamės, irstomės ilga kartimi tarp dirbtinių salelių – didžiulių ryškių vainikų. Varinėjame ilgus pokalbius, manieringus sakinius, panašius į vabzdžio skridimą virš tvenkinio. Jaučiu laužo kvapą. Jaučiu, kaip kyla rūkas virš vandens. Pakyla ir lieka. Septyni milimetrai virš mano odos.

Aš kartais labai atidžiai galvoju apie realybę, - kur ji prasideda ir kaip mes ją kuriame. Pastaruoju metu man į akis krinta paveikslai. Po vieną ar po kelis. Didesni ir mažesni. Miniatiūros, bareljefai. Tyliai tyrinėju potėpius. Žmonės sako: pilnatis. Dangaus kūnai nusilupa šviesą. Ją sugeria didelis mėnulis, priversdamas mažyčius žemės kūnus ilgėtis jaukumo.

Pavasaris gimsta iš žiemos.

Kartais galvoju, kiek žmonių mes sutinkam gyvenime ir kiek žmonių mes tampame patys. Juk kaita bei tobulėjimas yra neatskiriama žmogaus esaties dalis. Kartais galvoju, ką sakyčiau tai skaisčiaveidei baltapūkei mergaitei, kuri buvau aš. Ką gali pasakyt žmogui žiūrėdamas iš savo perspektyvos bei patirties tylos?

Naujausi Algimanto Lyvos eilėraščiai.

Kiek daug reiškia žodžiai, sudėlioti mažuose lapeliuose, tyliose raidžių saugyklose, kurios yra visiškai priklausomos nuo kitų žmonių?! Maži vokai, keliaujantys iš rankų į rankas, kol pasiekia tave. Kiek daug reiškia žodžiai, kuriuos dovanojam vieni kitiems nelyg deimantus, kartais beprotiškai spindinčius ir viliojančius, stebinančius, akinančius, neįkainojamus bei kaskart vis naujai atrandamus, o kartais labai giliai pjaunančius, dreskiančius giliau nei galėtum pagalvoti. Jei žodis žeidžia, kas (iš)gydo?

Naujos Algirdo Markevičiaus eilės ir fotografija.